Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Kultūra
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

„Auksalio kupke“ – krašto kūrėjų darbai

Rūta Averkienė

„Auksalio kupko“ parodos dalyviai ir svečiai

VARĖNA. Kultūros centro kino ir parodų salėje veikė tradicinė paroda „Auksalio kupkas“. Joje suspindėjo daugiau kaip šimtas kūrybos darbų, kuriuos pristatė 22 autoriai, gyvenantys ir kuriantys Varėnos krašte. Parodoje tarsi turtingiausios dzūkės jaunamartės kraičio skrynioje puikavosi margiausios austos lovatiesės ir rankšluosčiai, siuvinėtos staltiesės, šiaudiniai „sodai“, medžio drožiniai ir kalvystės darbai, megztos riešinės, velti margučiai, liaudiškais raštais padabinti margaspalviai veltiniai, spalvingiausi keramikos dubenėliai, ąsotėliai ir daugybė kitų gražiausių dirbinių, kuriuos ilgais žiemos vakarais kūrė talentingi šio krašto meistrai. Paroda yra tradicinė, organizuojama kasmet, siekiant atskleisti ir pagerbti kūrybingus žmones, palaikyti gyvybingas ir gaivinti nykstančias liaudies dailės ir amatų tradicijas.

Liaudies meistrų derlius

Bronius VERTELKA

Smilgių gyventojas Kęstutis Vaičiūnas tarp savo paveikslų

PANEVĖŽYS. „Gražu, natūralu ir suprantama“, – taip vertino daugelis atėjusių į tradicine tapusios Panevėžio krašto tautodailės parodos „Pirmapradė gamta įkvepia“, skirtos Lietuvos tautodailininkų sąjungos 50-mečiui, atidaryme pamatytus darbus. Joje 238 liaudies meistrai eksponuoja 858 kūrinius. Tai – skulptūros, medžio drožybos, kalvystės, juvelyrikos, keramikos, audimo, mezgimo, siuvinėjimo, pynimo kūriniai, yra nemažai karpinių. Čia sukeliavo geriausi darbai, padaryti per paskutiniuosius metus. Parodos Panevėžio dailės galerijoje atidarymo šventė vyko Pasaulio kultūros dieną.

„Netingėkite, nežiūrėkite metų ir skausmų, darykite taip, kad jūsų darbai atrodytų kuo gražesni“, – skatino kolegas tautodailininkė Irena Vilienė. Panevėžietė laikė stebuklu, kad atgimsta lovatiesių, kadaise puošusių kaimo gryčias, audimas. Antai, negailėdama savo laiko, širdies ir sumanumo Dalia Bernotaitė Anykščių amatų centre į audimo stakles sodina jaunimą ir pagyvenusius žmones.

Senienas išsaugo restauratoriai

Bronius VERTELKA

Iš kairės: popieriaus restauratorius, muziejaus restauravimo skyriaus vedėjas Stasys Grubliauskas, vyr. muziejininkas, archeologas Dovilas Petrulis, metalo ir archeologinių radinių restauratorė Birutė Kaziukonienė bei polichromuoto medžio ir prevencinio konservavimo restauratorius Žygimantas Mileris

PANEVĖŽYS. Paroda „Prikelti į dienos šviesą“, kuri Kraštotyros muziejuje buvo atidaryta balandžio 12-ąją – viešas 2015 metais įgyvendintų restauravimo projektų pristatymas. Su projektu „Panevėžio kraštotyros muziejaus archeologinio rinkinio eksponatų restauravimas ir eksponavimas“ gausiai susirinkusius supažindino jo autorius – vyr. muziejininkas, archeologas Dovilas Petrulis.

Buvo reta galimybė pamatyti, pabendrauti, sužinoti, ką veikia, kuo užsiima patys paslaptingiausi muziejaus darbuotojai – restauratoriai. Jų Lietuvos muziejuose dirba apie 100, Panevėžio kraštotyros muziejuje – tiktai trys. Ilgą laiką dirbusi metalo restauratore Birutė Kaziukonienė 2014 metais atliko stažuotę Kernavės archeologinėje vietovėje ir muziejuje, ten įgijo ir archeologinių radinių restauratorės kvalifikaciją. Restauratorius, anot jos, turi sukti galvą, kaip išsaugoti senienas dabartinei ir ateinančioms žmonių kartoms, nes kiekvieną darbą pradeda apie jį nieko nežinodamas. Padarytą klaidą turi ištaisyti profesionaliai. Mokosi visą gyvenimą, bet ne viską ir sužino. Reikalingos mokslo žinios iš chemijos ir fizikos, tenka konsultuotis su istorikais, archeologais. B. Kaziukonienė pernai restauravo Mažosios Lietuvos ir Jūrų muziejaus eksponatus. Tai – unikalus darbas, buvo išsaugotos ir atkurtos senovinių laivų detalės, restauruoti Klaipėdos Senamiestyje rasti archeologiniai radiniai. „Jų išliekamoji vertė garantuojama 100 metų. Ar tai – tiesa, susitikime po tiek laiko ir šioje salėje“, – šyptelėjusi kalbėjo patyrusi restauratorė.

Parodos atidarymo žodžiai ir nuoširdumo ašaros

Doc. dr. Irena Ramaneckienė

Panevėžio muzikos mokyklos kanklininkė Evelina Vaitoškaitė, birbynininkas Arnas Šukys, lumzdelio valdytojas Domantas Vilkas su savo mokytojais Jolanta ir Vidu Klišiais, šeimų nariais, svečiais

Išsyk kelios mįslės

Dailininkų profesionalų ir liaudies menininkų sukurtų darbų parodų atidarymuose daugsyk teko dalyvauti, bet tokio, kokį mačiau pagrindiniuose Panevėžio kraštotyros muziejaus rūmuose, dar nebuvo tekę matyti. Patekau į šį renginį pusiau atsitiktinai, bet tai, kas regėta, išgirsta, pastebėta, pajusta, įstrigo atminty.

Pirmoji mįslė – skelbime ir kvietime nurodytas parodos pavadinimas: „Šiltų rankų dovana: monsinjoro Juozapo Antanavičiaus dovana muziejui“. Imponavo pasakymas „šiltos rankos“. Tokio žodžių junginio nėra nė „Lietuvių kalbos frazeologijos žodyne“. Jame įrašytas aforizmas „šaltomis rankomis“ duodančiojo abejingumui pabrėžti. Smalsumą žadino ir žodžių pora – „dovana muziejui“. Šis altruistinis gestas dažniausiai būdingas meno žmonėms. Mons. J. Antanavičius – Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios rektorato rezidentas ir Šv. Juozapo globos namų kapelionas, 2001 metais prezidento Valdo Adamkaus dekretu už nuopelnus Lietuvos valstybei ir pastangas, padedant jai integruotis į pasaulio valstybių bendriją, apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino penktojo laipsnio ordinu.

Motetai, madrigalai, arijos, sonatos

Senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“ senojoje Varnių Katedroje

Pirmą gegužės sekmadienį švenčiame Motinos dieną. Kiekvienas stengiamės pasveikinti savo mamą, pradžiuginti ją gėlės žiedeliu, nuoširdžiu apkabinimu ir malda. Ta proga Varnių senojoje Katedroje koncertavo senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“, kurio atliekama muzika varniškiai ir miesto svečiai mėgaujasi jau ne pirmą kartą. Dabar ansamblis pristatė muzikinę programą „Tarquinio Merula: Didysis Vazų dvaro muzikos meistras“.

2015 m. gruodžio 10 d. sukako 350 metų, kai mirė vienas žymiausių ir įtakingiausių XVII amžiaus kompozitorių Tarquinio Merula. Pasaulyje jo vardas rašomas greta ankstyvojo baroko genijų Claudio Monteverdi ir Francesco Cavalli vardų, o Lietuvoje yra menkai žinomas. 1621–1626 metais T. Merula dirbo ir kūrė Žygimanto Vazos dvare, todėl jo kūryba gali būti pagrįstai laikoma muzikinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo dalimi.