|
Pirmajai Europoje rašytinei ATR Konstitucijai 225 metai
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose paminėtos 225-osios 1791 metų Gegužės trečiosios Konstitucijos metinės. Jos priėmimo aplinkybes, reikšmę Lietuvos ir Lenkijos santykiams bei įstatymų leidybai aptarė abiejų šalių politikai, istorikai ir teisininkai. Kaip sakė Lietuvos Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, nepaisant to, kad Lietuvos teisės Konstitucijoje nebuvo pilnai užtikrintos, didelė dalis Lietuvos atstovų ėjo į kompromisą, nes priimti konstituciją, taip stiprinant valstybę, buvo svarbiau nei tęsti tarpusavio ginčus. Lenkijos Senato pirmininko pavaduotoja Marija Koc pabrėžė, kad Gegužės trečiosios Konstitucija yra vienas svarbiausių dalykų lenkų ir lietuvių tautų kolektyvinėje atmintyje, nes ji buvo sukurta kaip didysis pasiekimas, suvienijęs abi tautas vienoje valstybėje, Abiejų Tautų Respublikoje (ATR).
ATR, Lietuvos ir Lenkijos valstybės Gegužės trečiosios Konstitucija pirmoji rašytinė Europoje ir antroji pasaulyje po Jungtinių Valstijų konstitucijos. Ją priėmė ATR ketverių metų Seimas. Konstitucija skelbė, kad karaliaus sostas turi būti paveldimas, valstybės valdymas labiau centralizuotas, numatyti dveji Seimo rūmai Atstovų ir Senatorių ir įtvirtintas įstatymų priėmimas balsų dauguma. Gegužės trečiosios Konstitucija vietoj bajorų luominės jau mėgina formuoti modernią pilietinę valstybę. Joje įtvirtintoms reformoms priešinosi ir prieš ją jėgas suvienijo vidaus opozicija aristokratai ir Rusijos imperatorė Jekaterina II. Nusilpus Abiejų Tautų Respublikai ir dėl susiklosčiusių tuometinių aplinkybių, Gegužės trečiosios Konstitucija galiojo tik keturiolika mėnesių.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Lietuvos žmonių vardu sveikindama Lenkijos Prezidentą Andžejų Dudą (Andrzej Duda) šios sukakties proga, teigė, kad to laiko idealai, nulėmę abiejų tautų stiprybę ir vedę abi valstybes ypatingu keliu, šiandien jas pavertė nepriklausomomis stiprios ir laisvos Europos ir transatlantinės bendruomenės šalių šeimos narėmis. Minėdami pirmosios Europoje rašytinės Lietuvos ir Lenkijos Konstitucijos 225-metį, galime įvertinti, kokį ilgą kelią nuėjome nuo pirmųjų šiame teisės paminkle įrašytų idėjų apie valstybės valdymo principus, tarpusavio įsipareigojimų solidarumą ir reformas, kurioms buvo lemta atverti būsimus Lietuvos ir Lenkijos valstybių horizontus, sakė D. Grybauskaitė. Sveikinimo laiške šalies vadovė teigia, kad kartu plėtojami Lietuvos ir Lenkijos projektai politikos, gynybos, energetikos, transporto, ekonomikos ir daugelyje kitų sričių reikšmingai prisideda bei neabejotinai išliks tvirtu abiejų valstybių ir piliečių gerovės ir saugumo pamatu.
Straipsnyje, skirtame Gegužės 3-iosios konstitucijai, Andrius Kubilius, Seimo opozicijos lyderis, rašė, kad Lietuvoje, be oficialaus valdiško paminėjimo, ją retai kas savaime prisimins net ir Šalčininkuose ar visame Vilniaus krašte, nes istorinė LDK atmintis sunkiai sugrįžta į sovietmečio ištuštintą sąmonę. Vilniaus kraštas liko ta erdvė mūsų krašte, kur mąstymo ar savivokos permainos savaime vyko ypač lėtai, o kai kur vietos politikų pastangų dėka net ir užsikonservavo gilios nostalgijos sovietmečiui apkasuose. Nuo pat garsiosios Aleksandro Dugino Rusijos geopolitinės doktrinos paskelbimo laikų (1997 metais) įtampos kėlimas tarp Vilniaus krašto lenkų bendruomenės ir Lietuvos centrinės valdžios, taip sukeliant ir įtampas tarp Lenkijos ir Lietuvos, išlieka vienu iš svarbių Kremliaus strateginių tikslų. Vilniaus krašte yra įvairių problemų, kurias akcentuoja ir vietos lenkų bendruomenė, ir kelia centrinė Lietuvos valdžia: vienoje pusėje pavardžių rašyba, švietimas, o kitoje ekonominis ir socialinis atsilikimas ar lietuvių vietinės mažumos situacija, kurios nenori ar nesugeba gerinti vietinių savivaldybių valdžia.
Kai kurios problemos nesprendžiamos lengvai, nes tai neleidžia daryti Konstitucija, kai kurių problemų nesiveržia spręsti centrinė valdžia, kitų nenori spręsti vietinė valdžia bei vietiniai politikai, nes jiems konfliktas yra politinio išlikimo savo rezervate sąlyga. Visą šį problemų mazgą dar labiau supainioja politiniai ir geopolitiniai santykiai: vietiniai šio regiono gyventojai, ypač lenkakalbiai, išlieka žymiai stipriau veikiami ne Lietuvos ar Lenkijos, o Rusijos informacinio lauko, todėl vietiniai Lietuvos lenkų politikai, pasipuošę Georgijaus juostelėmis, pamėgo savo politinį potencialą jungti su vietinių rusų politiniu potencialu, kuris yra tiesioginis Kremliaus tėvynainių politikos ir įtakų taikinys bei instrumentas. Tiek Varšuva, tiek Vilnius tarpusavyje ir santykiuose su Lietuvos lenkų bendruomene vis dar gyvena stipriai veikiami įvairių savo istorinių kompleksų ar neracionalių geopolitinių ambicijų, kurios nepadeda nei tarpusavio santykiuose, nei spręsti realias lenkų tautinės bendrijos Lietuvoje problemas. Neatradę greitų šio krašto problemų sprendimo būdų ir nepajėgdami šį kraštą kiek galima intensyviau integruoti į Lietuvos politinį, socialinį, kultūrinį, ekonominį gyvenimą, susidūrę su agresyvia ir sėkminga V. Tomaševskio vadovaujamos politinės grupuotės etninio rezervato gynybos bei išlaikymo politika ir aktyvia rezistencija tokioms integracinėms pastangoms, Lietuvos politikai nusisuko nuo šio krašto, nuleido rankas, atsisakė pastangų čia komunikuoti ir bendrauti su rinkėjais, ir rezervato politiniams šeimininkams sudarė galimybes čia dominuoti visoje informacinėje erdvėje, atimdami iš vietos žmonių net ir menkiausią galimybę išgirsti alternatyvią nuomonę, išgirsti oficialios Lietuvos valdžios poziciją. Lietuvoje mokslininkai politologai stebi visiško vietinių politinių klanų įsigalėjimo tendencijas, kai iš žmonių yra atimamos bet kokios demokratinės alternatyvos galimybės, Vilniaus krašte tai jau yra tapę totaline sistema, kai žmonės yra gąsdinami, kad nebegaus pašalpų ar malkų, jeigu nebalsuos už rezervato šeimininkų kandidatus. Mentalinė Vilniaus krašto atsiskyrimas nuo Lietuvos savo rezervate, skatinamas Kremliaus ir neatsargių Varšuvos politikų, yra pavojingas ir Lietuvos, ir Lenkijos saugumui. Lietuvos politikai, ne tik lenkų bendruomenės veikėjai turi sugrįžti į šį kraštą. Turi iš naujo pradėti intensyviai kalbėtis su paprastais šio krašto žmonėmis, jaunimu ir vyresniais, su šio krašto gudais, lenkais ir lietuviais, per amžius čia kartu gyvenusiais ir kūrusiais.
Padėkime šiam kraštui ir patys sau pradėkime vėl kalbėtis, ieškokime sprendimų ne tik kaip pavardes rašyti, bet ir kaip šiam kraštui išsiveržti iš Kremliaus informacinio lauko, kaip jame stiprinti demokratines tradicijas, ieškokime, kaip padėti jaunimui šiame krašte gauti gerą modernų išsilavinimą ne tik lenkiškai, bet ir lietuviškai, ieškokime sprendimų, kaip paskatinti šio krašto ekonominio potencialo stiprėjimą, ieškokime sprendimų, kaip pažinti vieniems kitus, mums, lietuviams, lenkų bendruomenės šiame krašte šimtametę istoriją, o lenkų vaikams mūsų pajūrio kurortus, ne tik vasaros stovyklas Lenkijoje. Švęskime kartu lenkų bendruomenei svarbias šventes, kaip ir bent dalis jų Vilniuje švenčia mūsų Kovo 11-ąją, eidami su mumis kartu bendroje šventinėje eisenoje. Nepalikime šio krašto raidos savieigai, kuri naudinga tik Kremliaus strategams. Gegužės 3-iosios proga A. Kubilius pasiūlė keturių žingsnių planą, kaip pradėti lipti iš užburto rato, kurio čia kol kas nepristatysime realiai jis nelabai gali būti įgyvendintas.
© 2016 XXI amžius
|