Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Vilkaviškio vyskupijoje

Lazdijų dekanate

Gėrio, Tiesos ir Meilės šauklys

Vyskupas Jonas Kauneckas šventina suremontuotą kleboniją. Kairėje už jo – klebonas kun. Tadeus Vallian

Šlavantų parapijos klebonija, kurioje 1973–1985 metais gyveno kun. Juozas Zdebskis

Ekspozicijoje – kun. Juozo Zdebskio dienoraščiai

ŠLAVANTAI. Savo gyvenimo kelyje sutikau nemažai žmonių, pažinojusių kun. Juozą Zdebskį. Jie tikrai man buvo siųsti Dievo kaip ir jis pats, tik jau iš Amžinybės, kaip ir dienoraštyje palikti jo žodžiai: Kiekvieną žmogų, kurį sutinki savo gyvenimo kelyje, sutinki ne atsitiktinai – turi jam ką nors duoti, o gal iš jo gauti. Ilgėjant išsiskyrimo laikui, tie kunigo palikti testamentiniai Lietuvos laukų akmenėliai, rodosi, pavirsta dvasiniais išminties perlais, o kunigo pasėti tikėjimo grūdai su juo bendravusių vaikų, jaunuolių gyvenime jau augina dešimteriopą derlių. Paminėti  kun. J. Zdebskio gimimo ir žūties datas susirenka ištikimiausi bendražygiai, jo darbų ir tikėjimo liudytojai, gerbėjai. Ir gegužės 7 dieną jie susirinko į Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai parapijos bažnyčioje surengtą iškilmę. Tikintieji paminėjo 87-ąsias kun. Juozo Zdebskio gimimo ir 30-ąsias žūties metines. Kartu atvyko kunigai: Ilguvos klebonas kun. Vytautas Sakavičius, Punsko parapijos vikaras kun. Marius Talutis. Iškilmėje dalyvavo Lazdijų rajono savivaldybės vicemeras Gintautas Salatka. Klebonas kun. Tadeus Vallian ragino tikinčiuosius šv. Mišiose melstis, prašant Aukščiausiojo malonės, kad kun. J. Zdebskis būtų iškeltas į altorių garbę, o kartu už visus parapijos geradarius, ypač už tuos, kurie visa kuo padėjo pasiruošti šiai šventei. Šv. Mišių aukai vadovavo Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, koncelebravo Vilkaviškio vyskupo generalvikaras mons. Gintautas Kuliešius, Šlienavos parapijos altaristas kanauninkas emeritas Vytautas Vaičiūnas. Pamokslą sakė kunigo Juozo bendražygis vyskupas J. Kauneckas. Jis priminė, koks aktyvus kovotojas už tikėjimą buvęs kunigas ir kaip dėl to varęs į neviltį saugumiečius. Net „Akiplėšos“ pravardę iš jų gavęs. Peržvelgė kelionės kunigystėn ypatumus, galimybę siekti aukštesnių mokslų. Jaunuolis galiausiai supratęs, jog tikra kunigystė nėra studijos, bet tarnavimas žmonėms. Nuo pat pirmos šventimų dienos neturėjęs jokio poilsio, nė vienos laisvos dienos. Kunigas Juozas – priešingybė kai kuriems dabartiniams kunigams, kurie paskelbia, jog tam tikromis dienomis net neatsiliepsiantys į telefoninius skambučius. Jis buvo panašus į Pranciškų Asyžietį. Už vaikų katekizavimą kalėjęs, bet po to dar energingiau kovojęs už tikėjimo laisvę. Negavęs kunigo registracijos pažymėjimo, dirbdamas melioracijoje, daug artimiau susipažino su žmonėmis. Apie jų tikėjimo persekiojimą perduodavęs informaciją „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai“. Saugumiečiai pralaimėjo. Vėl leido būti kunigu. Tada kartu su kun. V. Vaičiūnu kūrė kopijavimo aparatus. Ir vyskupas tokį turėjęs. Kunigas organizavo slaptą kunigų ruošimą, buvo išrinktas pogrindinės seminarijos rektoriumi. Jis padėjęs negerais keliais nuklydusioms mergaitėms. Net turėjęs svajonę kurti specialius namus. Vyskupas teigė, jog ne visi pasauliečiai ir dvasininkai džiaugėsi kunigu Juozu. Kai kurie piktinosi jo vėlavimu į pamaldas, kelionėmis pas lagerininkus, kareivėlius, įtarinėjo artimais ryšiais su merginomis. Tik kunigas niekada nekaltinęs kitų, tylėjęs kaip Jėzus, kurį kaltino visi fariziejai. Kunigas Juozas tobulai vykdęs palaimintojo Jurgio Matulaičio troškimą „Blogį nugalėti gerumu“. Jaunimui sakydavo: „Iš visos širdies meldžiu Dievą, kad jūsų gyvenime būtų daugiau kančios, patirtute ypač daug pažeminimo, skausmo. Tik kančia mus gydo. Per ją esame panašūs į Jėzų ir tik tada su Jėzumi galime blogį nugalėti gerumu“. Pamokslininkas papasakojo, kaip ne kartą kunigas Juozas buvo apkaltintas važiavimu išgėrus, atimtos teisės. nors tai buvęs melas. Per metus jis nuvažiuodavęs per 100 000 kilometrų. Prisimintos jo laidotuvės, kuriose dalyvavo labai daug jaunimo, buvusio Lazdijų dekano kun. Vincento Jalinsko pokalbiai su jais. Dekanas vieno iš jų paklausė: Ką tau davė velionis? Gal automobilį nupirko? Jis atsidusęs, su ašara akyse pasakė: Jis man Dievą davė! Vyskupas teigė: Nė vienas kunigas tiek atšalusių žmonių neatvedė į tikėjimą kaip Juozas. Kad daugiau atsirastų tokios dvasios kunigų, taip pasiaukojančių ir viską atiduodančių... Kun. J. Zdebskis – didvyris, Lietuvos legenda.

Šv. Mišiose giedojo Šlavantų (vargonininkas – Juozas Mikalauskas) ir Šventežerio (vargonininkas – Algimantas Dabašinskas) parapijų chorai.

Po liturgijos šventė tęsėsi šventoriuje. Lazdijų rajono savivaldybės vicemeras Gintautas Salatka teigė, jog kun. J. Zdebskis nusipelnęs ypatingos pagarbos, nes aktyviai kovojęs prieš priespaudą, ugdęs pilietiškumą. Tokie pavyzdžiai esantys labai reikalingi. Dėkojo už gražią šventę. Parapijos klebonas kun. T. Vallian nuoširdžiai padėkojo visiems, prisidėjusiems prie kapitalinio klebonijos remonto, ir už pagalbą sukuriant ekspoziciją Lazdijų rajono savivaldybės merui Artūrui Margeliui, Šlavantų seniūnei Julijai Maziukienei, Gegutės kaimo bendruomenės pirmininkui Edvardui Bartnykui, Algirdui Motiejūnui, visiems vyrams talkininkams, keičiant klebonijos stogo dangą, bei Irutei Savukynienei, Danguolei Zavackienei, Aliui ir Daivai Blaževičiams bei Antanui ir Romai Gerveliams, Valdui Vaičiuliui, Vladui Vizmanui, D. ir P. Pankevičiams, Lazdijų krašto muziejaus direktorei Dainai Pledienei ir muziejininkei Vilmai Busilaitei, Prienų krašto muziejaus vyriausiajai fondų saugotojai Ernestai Juodsnukytei. Įteikus padėkas klebonijoje atidaryta memorialinė ekspozicija kun. J. Zdebskio garbei. Vyskupas pašventino suremontuotą kleboniją ir palaimino ekspoziciją. Joje eksponuojami kunigo liturginiai rūbai, asmeniniai daiktai, dienoraščiai, rankraščiai. Renginį filmavo LRT televizija ir parodė per „Panoramą“. Pasibaigus oficialiam renginiui, klebonas pakvietė visus į agapę. Žmonės toliau bendravo, dalijosi prisiminimais, džiaugėsi gražiu renginiu, dėkojo klebonui, vyskupui.

Ši graži paminėjimo iškilmė liudija, jog kunigas ir toliau ypatingai eina į mūsų gyvenimus. Tai patvirtina ir jo testamentiniai žodžiai: Mirtis? Bet juk tai pergalės vainikas! Tai ne pasitraukimas nuo tų, kurie širdžiai brangūs, bet kaip tik ypatingas ėjimas į jų gyvenimą (Kun. J. Zdebskio dienoraštis. 1972 02 28 Pravieniškės).

Ištikimoji kun. Juozo bendražygė sesuo Birutė Žemaitytė pristatė savo viso gyvenimo dienoraščių santrauką – knygą „Mano gyvenimo kelias“. Čia yra autorės širdimi įrašyti ir žemiškos kelionės bendrystės su kun. J. Zdebskiu prisiminimai. Jai kunigas buvęs šaukliu, kviečiančiu Lietuvą ne į ginklų, bet į Gėrio, Tiesos, Meilės kovą. Knygą mielai įsigijo šventės piligrimai.

Alvyra Grėbliūnienė

Eugenijos Sidaravičiūtės nuotrauka

© 2016 „XXI amžius“