Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Viltinga socialinės doktrinos žinia

Enciklikų „Centesimus annus“ 25 metų ir „Rerum novarum“ 125 metų sukaktis 

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus sveikina „Centesimus annus pro Pontifice“ fondo pirmininką finansininką Domingą Zugraniesą Bikelį

Gegužę minimos svarbių Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo dokumentų sukaktys. Prieš 125 metus, 1891 m. gegužės 15 d., buvo paskelbta popiežiaus Leono XIII enciklika „Rerum novarum“, ženklinusi naujos ir veiksmingos bažnytinės doktrinos apie visuomeninį, ekonominį ir politinį, gyvenimą gimimą, atsiliepusi į tuomet besiplėtojančias socialistines (komunistines) ir liberalistines nuostatas industrinės revoliucijos prieštaringumų kontekste. Dar didesnio dėmesio susilaukė prieš 25 metus, 1991 m. gegužės 1 d. publikuota popiežiaus Jono Pauliaus II socialinė enciklika „Centesimus annus“, skirta 100-osioms dokumento „Rerum novarum“ metinėms, tą mokymą vertinanti jau visiškai kitomis aplinkybėmis, žlugus „realaus socializmo“ (sovietinio komunizmo) sistemai Rytų Europoje. Šventasis Jonas Paulius II pranašiškai perspėjo, kad džiaugiantis dėl Dievą atmetusio komunistinio totalitarizmo pralaimėjimo negalima suabsoliutinti „kapitalistinės sistemos“ pergalės, nes nesilaikydama moralės principų ir visą dėmesį sutelkdama į materialinę naudą, ji gali atvesti prie dar didesnės eksploatacijos, socialinės nelygybės ir kontroversijų vargšų ir turtingųjų sluoksnių santykiuose. Pastarasis amžiaus ketvirtis šiuos perspėjimus iš dalies patvirtino, teigiama neseniai „Centesimus annus“ sukakčiai paminėti Vatikane surengtose konferencijose skaitytuose pranešimuose.

Klausytis kito užmirštant save

Kun. Vytenis Vaškelis

Tikėjimo šviesoje gyvenimo ištakų apmąstymas įprasmina dabarties momentą ir tiesia taką ateičiai. Pasaulio sukūrimo priešistorė byloja, kad Dievas, prieš pradėdamas kurti dangų ir žemę, pirmiausia savyje amžinai turėjo pasidalinimo dieviškąja meile su tais, kurie bus sukurti, idėją. Ji tapo kūnu, kai Kūrėjas savo gerumu nebūčiai „išaugino“ gyvybės sparnus tardamas: „Tebūna...“ (Per 1, 3), ir materiali erdvė, ypač žemė, palaipsniui įgijo naujas nepakartojamo grožio formas bei turinį... Pagal savo atvaizdą Jis sukūrė žmones, trokšdamas, kad jie mokytųsi iš Jo pavyzdžio: ramiai tylėti, įdėmiai klausytis, protingai mąstyti ir tik tada tarti logišką žodį, kuris būtų patvirtinamas teisingu veiksmu.

Edeno sode Adomas ir Ieva įgytų žinių nesugebėjo tinkamai pritaikyti praktikoje. Kai jie išgirdo puolusio angelo melu užnuodytus žodžius, užuot trumpai patylėję ir Dievo akivaizdoje susimąstę, klausdami, ką tai reiškia, bematant su mirtinu priešu leidosi į nenuspėjamą dialogą... Aiškėja, kodėl ir dabar pasaulyje daugybė žmonių savo elgesiu yra labai panašūs į savo senąjį nesuvaldytą „aš“ (Rom 6, 6), nes jiems trūksta tos Jo šviesos, kuri demaskuoja blogį ir moko tiesos kelio.