Vyskupystės jubiliejus proga apžvelgti nuveiktus darbus
Prieš 25 metus vyskupu buvo įšventintas Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas TAMKEVIČIUS SJ. Šiandien jis atsako į XXI amžiaus klausimus.
|
Prieš 25 metus vyskupu konsekruotas
Kauno arkivyskupas emeritas
Sigitas TAMKEVIČIUS SJ pasakoja
apie nuveiktus darbus
|
1991 m. gegužės 19 d. Jus konsekravo tuometinis Kauno arkivyskupas metropolitas kardinolas Vincentas Sladkevičius, kurio įpėdiniu po penkerių metų tapote. Kokie prisiminimai iš santykių su pirmtaku ganytojo tarnystėje, ypač pirmaisiais metais? Koks buvo jo pavyzdys ir kokia įtaka Jums? Kardinolą Vincentą pažinojau nuo Seminarijos laikų; klierikai jį labai gerbė dėl jo gilaus dvasinio gyvenimo. Vėliau, kai jis gyveno tremtyje Nemunėlio Radviliškyje ir Pabiržėje, jį aplankydavau, norėdamas vienu ar kitu klausimu pasitarti. Tapus jo pagalbininku, mūsų pagarbūs santykiai išliko. Jis man patikėdavo beveik visas galimas ganytojo pareigas, sau pasilikdavo tik kunigų skyrimus ir finansus. Po poros metų pavedė ir juos tvarkyti. Kardinolas apie žmones kalbėdavo tik gerai, o kai neturėdavo, ką gera pasakyti, patylėdavo. Šitoks jo elgesys buvo dėl giliai praktikuojamos meilės.
|
Lūžio metų kunigas
|
Akmenės klebonas su mama
|
Laikas... Bėgantis, lekiantis, skubantis... Apie laiką, apie buvimą jame, apie ėjimą į savo pašaukimą kalbėjomės su Akmenės Šv. Onos bažnyčios klebonu kanauninku Egidijumi ZULCU, švenčiančiu 25 kunigiškos tarnystės metų jubiliejų. Kalbėjomės apie tai, kokie ženklai nuo vaikystės dienų žymėjo kelią į kunigystę, apie žmogaus ir Dievo planus, apie atradimus ir išbandymus, siunčiamus žmogui. Pradėkime nuo 1993 metų rugsėjo, kai Jūs, jaunas kunigas, Telšių kunigų seminarijos dėstytojas, pasitikote kaip ir visa šimtatūkstantinė žmonių minia Baltąjį Popiežių, dabar jau šventąjį Joną Paulių II. Tik Jūs buvote arčiau jam patarnavote. Kaip šio švento žmogaus skleidžiama šviesa palietė Jus? Popiežių Joną Paulių II pirmiausia pamačiau Vilniuje, Arkikatedroje Bazilikoje. Kai jis pasirodė, visa minia tarsi siūbtelėjo prie jo. O aš stovėjau nuošaliau, žiūrėjau į jį ir jaučiau nepaprastą charizmą: gerumą, ramybę ir meilę, sklindančią nuo jo. Paskui buvo Aušros Vartų koplyčia. Kai Šventasis Tėvas kalbėjo rožinį, buvau taip arti, kad mačiau ašarą, sutviskusią jo akyse... Ir ašara, ir be galo nuoširdi malda, atrodo, išsakė viską: meilę lietuvių tautai ir begalinę padėką Motinai Marijai už išklausytas maldas, už susigrąžintą tautos laisvę. O Kryžių kalne su savo klierikais patarnavome apeigose... Jo šventumas jau tada tarsi buvo jaučiamas...
|