|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Vilkaviškio vyskupijoje Lazdijų dekanate Sekminės ir Sutvirtinimo sakramentas
KRYŽIAI. Pavasario gyvybinėmis galiomis alsuojanti žemė, baltais nuometais apsigobusios obelys ir saulės spindulių pabarstukais pienių žiedais iškaišytos pakelės palydi maldos piligrimus į diecezinę Kryžių šventovę. Čia jau 200 metų švenčiami Sekminių atlaidai. Tuometinis Metelių klebonas kun. Ignas Žibanavičius pastatė koplyčią ir 1816 m. gegužės 25 d. Seinų vyskupijos oficiolas Augustinas Polikarpas Marciejevskis aukojo pirmąsias šv. Mišias, o popiežius Pijus VII maldininkams suteikė atlaidus. Jubiliejaus iškilmė vyks per Petrinių atlaidus, birželio 26 dieną. Joje pakviestas dalyvauti ir Apaštalinis nuncijus Pabaltijo kraštams arkivyskupas Pedras Lopesas Kvintana (Pedro López Quintana). Šią džiugią žinią paskelbė Vilkaviškio vyskupijos vyskupas ordinaras Rimantas Norvila, vadovaudamas atlaidams gegužės 15-ąją. Jis kvietė maldininkus gausiai dalyvauti jubiliejinėje šventėje. Metelių parapijos klebonas kanauninkas Vytautas Prajara dėkojo Dievui, kad pasitaisė oras, ir visiems geradariams, padėjusiems pasiruošti šventei, sveikino atvykusius piligrimus. Prieš šv. Mišias Kalvarijos, Krosnos, Simno, Lazdijų, Seirijų, Liškiavos parapijų kunigai klausė išpažinčių. Šv. Mišioms vadovavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, koncelebravo vyskupo generalvikaras mons. Gintautas Kuliešius, kurijos kancleris kun. Linas Baltrušaitis, Liškiavos klebonas kun. Jonas Cikana, Simno parapijos klebonas kan. Raimundas Žukauskas. Vyskupas homilijoje paminėjo kalbos barjerą, kuris trukdąs bendrauti nuvykus į užsienį, atskleidė Sekminių stebuklą. Dievas išpildė Sūnaus pažadą atsiuntė Šventąją Dvasią. Ji globojo susirinkusius apaštalus. Mokiniai pradėjo kalbėti įvairiomis kalbomis, vienas kitą suprato, nes Dvasia juos sujungė, suvienijo. Jie kalbėjo tai, kas svarbu Dievui. Taigi Sekminės yra pilnatvės šventė. Jo Ekscelencija paminėjo nesutarimus, nesusikalbėjimus šeimose, kylančius dėl įvairių priežasčių: poelgių, kartų, vyro ir moters psichologijos skirtumų, tačiau Dievo malonė padeda geriau vieniems kitus suprasti ir išspręsti problemas. Yra daug liudijimų, kai malda ir pasitikėjimas Dievu padėjo šeimos nariams išsivaduoti iš alkoholio, kitų priklausomybių liūno, sugrąžino ramybę ir santarvę. Bažnyčia kalba ir apie vidinį išgydymą. Vyskupas ragino nebijoti prašyti Šv. Dvasios malonės vaikų santykiuose su tėvais, brandinant ir formuojant vaikų asmenybę. Sutvirtinamiesiems vyskupas patarė drąsiai prašyti Šv. Dvasios dovanų ir pateikė gražų palyginimą. Kaip žmogui sunku išgyventi be maisto, vandens, oro, gali dėl to ir mirti, taip jam esą sunku ir be dvasinės pagalbos. Dvasinė gyvybė viso gyvenimo pamatas. Piktoji dvasia veikia šiame gyvenime. Pyktis, nesantaika gali padaryti žmogų dvasiniu ligoniu. Dažnai moralinis blogis veda į dvasinę mirtį. Labai svarbu Šv. Dvasios pagalba, giliu tikėjimu išlaikyti gerumą, santarvę ir meilę, dvasinę gyvybę, kad per tai laimėtume amžinąjį gyvenimą. Paskui vyskupas suteikė Sutvirtinimo sakramentą, jį gavo 50 jaunuolių (iš Liškiavos parapijos 9, iš Šventežerio 16, iš Seirijų ir Krikščionių 18, iš Metelių 9). Po šv. Mišių aukos vyko Švč. Sakramento garbinimas, kalbėta Švč. Mergelės Marijos litanija. Po vyskupo palaiminimo nusidriekė ilga padėkos eilutė vyskupui, klebonams, tikybos mokytojams už jų atiduotas Šv. Dvasios dovanas sutvirtinamiesiems, už pakvietimą keliauti kartu Tikėjimo ir Meilės keliu. Vyskupas jaunuoliams įteikė pažymėjimus ir lankstinukus, pasakojamčius apie Gailestingumo jubiliejaus metus. Po atlaidų iškilmės, eidama automobilio link, sutikau nepažįstamą senolį. Jis su nostalgija man pasiguodė, kad jau nesą Lietuvos, išsivažinėjusi, išsivaikščiojusi, be tikėjimo... Būdavę, kad į Kryžius, į Sekminių atlaidus, iš vakaro eidavę pėsčiomis, važiuodavę su arkliais iš tolimiausių Lietuvos kampelių. O dabar... kiek čia besą tų mašinukių... Tik matydama švytinčius, tikrai pripildytus Šv. Dvasios dovanų jaunuolių veidus, jų artimųjų gerumu spindinčias akis, norėčiau teigti, jog Lietuva dar esanti. Gal išsivažinėjusi, žymiai mažiau tikinti, bet laisva ir nepriklausoma... Dievo malonės lydima gali išlikti... Patikėkime save Šv. Dvasiai: Šventoji Dvasia, mano sielos siela, aš Tave garbinu. Apšviesk mane, vadovauk man, stiprink ir guosk mane (Belgijos kardinolas D. J. Mercier). Alvyra Grėbliūnienė Gintaro Grėbliūno nuotrauka
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |