Viltinga socialinės doktrinos žinia
Enciklikų Centesimus annus 25 metų ir Rerum novarum 125 metų sukaktis
Mindaugas Buika
Gegužę minimos svarbių Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo dokumentų sukaktys. Prieš 125 metus, 1891 m. gegužės 15 d., buvo paskelbta popiežiaus Leono XIII enciklika Rerum novarum, ženklinusi naujos ir veiksmingos bažnytinės doktrinos apie visuomeninį, ekonominį ir politinį, gyvenimą gimimą, atsiliepusi į tuomet besiplėtojančias socialistines (komunistines) ir liberalistines nuostatas industrinės revoliucijos prieštaringumų kontekste. Dar didesnio dėmesio susilaukė prieš 25 metus, 1991 m. gegužės 1 d. publikuota popiežiaus Jono Pauliaus II socialinė enciklika Centesimus annus, skirta 100-osioms dokumento Rerum novarum metinėms, tą mokymą vertinanti jau visiškai kitomis aplinkybėmis, žlugus realaus socializmo (sovietinio komunizmo) sistemai Rytų Europoje. Šventasis Jonas Paulius II pranašiškai perspėjo, kad džiaugiantis dėl Dievą atmetusio komunistinio totalitarizmo pralaimėjimo negalima suabsoliutinti kapitalistinės sistemos pergalės, nes nesilaikydama moralės principų ir visą dėmesį sutelkdama į materialinę naudą, ji gali atvesti prie dar didesnės eksploatacijos, socialinės nelygybės ir kontroversijų vargšų ir turtingųjų sluoksnių santykiuose. Pastarasis amžiaus ketvirtis šiuos perspėjimus iš dalies patvirtino, teigiama neseniai Centesimus annus sukakčiai paminėti Vatikane surengtose konferencijose skaitytuose pranešimuose.
Didelis nelygybės iššūkis
Skaudūs šiandienos socialiniai negalavimai ir krizės, papiktinanti atskirtis skatina iš naujo susipažinti su aktualumo nepraradusiomis popiežių Leono XIII ir Jono Pauliaus II magisteriumo įžvalgomis. Štai dar balandžio viduryje, kalbėdamas Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos surengtame kongrese, žymus Jungtinių Amerikos Valstijų politikas, dabar prezidento rinkimų kampanijoje dalyvaujantis senatorius Bernis Sandersas (Bernie Sanders) sakė, kad socialinės nelygybės atžvilgiu dabar padėtis pasaulyje yra blogesnė nei popiežiaus Leono XIII laikais. Dabar 1 proc. turtingiausių planetos žmonių turi didesnį turtą nei likusieji 99 proc., o tik 60-ies didžiausių pasaulio oligarchų rankose yra didesnė nuosavybė nei 3,5 milijardo (pusės planetos gyventojų) ištekliai. Šiuo metu, kai nedaugelis turi tiek daug, o dauguma turi tiek mažai, mes privalome atmesti tokios dabartinės ekonomikos pagrindus, kaip nemoralius ir nepriimtinus, sakė senatorius B. Sandersas, tarp kurio šalininkų JAV yra ypač daug jaunų žmonių. Kaip tik skandalingą jaunimo bedarbystę (kai kuriose Europos šalyse ji siekia net 4050 proc.), kaip atšiauriausią socialinę ligą, įvardijo popiežius Pranciškus gegužės viduryje audiencijoje priėmęs Centesimus annus pro Pontifice fondo surengtos konferencijos dalyvius, kurie taip pat aptarė ir popiežiaus Jono Pauliaus II socialinio mokymo aktualumą dabar. Tokia situacija šiuolaikiniame ekonominiame gyvenime, kai iš jaunų žmonių išplėšiama ateities viltis, tuščiai iššvaistoma jų energija ir kūrybingumas, reikalauja neatidėliotino atsako, sakė Šventasis Tėvas ir nurodė vadinamojo viduriniojo gyventojų sluoksnio nykimą. Tai neigiamai atsiliepia daugelio šeimų padėčiai. Tai galima ir reikia taisyti, pabrėžė popiežius Pranciškus, nurodydamas enciklikos Centesimus annus tvirtinimą, kad ekonominė veikla negali vykti instituciniame, teisiniame ir politiniame vakuume ir kad ši terpė turi esminį moralinį dėmenį, visada nukreiptą į tarnavimą žmogiškajam asmeniui ir visuotiniam bendrajam gėriui.
Šventasis Jonas Paulius II aiškiai nurodė radikalios liberalistinės kapitalizmo ideologijos klaidingumą, kai net nemėginama nagrinėti skurdo, nedarbo, išnaudojimo, socialinės nelygybės problemų ir jų ištakų, teigiama, kad jos, neva, natūraliai išsispęs laisvosios rinkos sąlygomis. Tai, kad tik į pelno didinimą nukreipti laisvosios rinkos santykiai, problemų savaime neišsprendžia, rodo nuolat pasikartojančios ekonomikos ir finansų krizės (paskutinioji vyko 2008 metais) su tragiškomis pasekmėmis tiek besivystančiose, tiek industrinėse šalyse. Krizėms ištikus, dažniausiai vyriausybinėmis paskolomis gelbėjami stambiausi bankai, o ne darbo žmonės ir smulkus verslas. Kalbėdamas apie tai senatorius B. Sandersas sakė, kad JAV per 20082010 metų ekonomikos krizę, didžiausią nuo XX amžiaus 4-ojo dešimtmečio depresijos laikų, paprasti žmonės prarado darbus ir santaupas, o milijardieriams bankininkams buvo suteikta biudžetinė pagalba, ir tai tik išplėtojo finansines spekuliacijas. Atsilygindamos už šias paslaugas didžiosios finansų grupės ir korporacijos atseikėjo milžiniškais milijonų dolerių įnašus rinkiminėms kompanijoms, todėl galima sakyti, jog milijardieriai tiesiog gali nusipirkti rinkimus. Dėl šių politinių investicijų vėl priimami įstatymai su specialiomis mokesčių nuolaidomis turtingiesiems, kurie tiesiog valdo vyriausybės ir parlamento įstatymų politiką. Šioje didžiojo verslo, bankų ir valdžios samplaikoje mes turime ekonomiką, kur tarnauja 1 proc. turtingiausių, o vargšai ir jauni žmonės paliekami toli užnugaryje, konstatuoja senatorius B. Sandersas. Ir kaip toje situacijoje nenurodyti šventojo Jono Pauliaus II encuiklikoje Centesimus annus pateikto pripažinimo, kad ir Vakarų tradicinės demokratijos šalyse kartais (o gal ir gana dažnai) visuomenės reikaluose vadovaujamasi ne teisingumo ir moralės kriterijais, bet pirmiausia kreipiamas dėmesys į finansinę galią turinčių grupių reikalavimus. Tokia padėtis ilgainiui daugeliui žmonių sukelia bodėjimąsi politika, apatiją, jie jaučiasi įskaudinti ir apgauti, todėl silpnėja jų pilietinis nusistatymas, socialinis ir patriotinis angažavimasis. Galiausiai, tai neigiamai atsiliepia ir ekonominei pažangai dėl klestinčios valdžios korupcijos, siekimo pasipelnyti užsiimant nelegalia veikla, vengimo mokėti mokesčius, pasidavimo radikalioms ideologinėms manipuliacijoms.
Rinkos santykių ribotumai
Tokių galimų kapitalizmo ydų akivaizdoje šventasis Jonas Paulius II enciklikoje Centesimus annus palietė ir privačios nuosavybės moralumo klausimą, pritardamas popiežiaus Leono XIII enciklikoje Rerum novarum išreikštam nusistatymui prieš gamybos priemonių suvalstybinimą, nes tai kiekvieną pilietį paverstų vienu valstybinės mašinos sraigteliu.
Šventasis Tėvas pabrėžia, kad nuosavybė tiek pramonėje, tiek ir žemės ūkyje, yra teisinga tada, kai naudinga darbinei veiklai, kuria darbo vietas. Tačiau ji negali būti pateisinama, kai nėra produktyvi arba, kai trukdo kitų darbui, ar, kai gauna pelną, kurio šaltinis yra ne bendros darbinės veiklos palaikymas ir visuomeninio turto gausinimas, o jo eikvojimas, niekšiškas žmogaus išnaudojimas, spekuliacija ir darbo pasaulio solidarumo griovimas. Tokia nuosavybė negali būti pateisinta, nes tai yra piktnaudžiavimas Dievo akivaizdoje. Enciklikoje Rerum novarum teigiama, kad darbo žmonės turi teisę rūpintis savo orumu, ieškoti galimybių prasmingai dalyvauti kiekvienos įmonės, nepriklausomai nuo jos privatumo ar viešumo, veiklos srityse. Tokiu būdu, dirbdami partnerystėje su kitais ar kitų vadovaujami, jie tam tikra prasme dirba sau, vadovaudamiesi savo protu ir laisve. Todėl įmonės negalima laikyti tik kapitalo sąjunga, tuo pat metu ji yra ir asmenybių sąjunga, kurioje įvairiais būdais ir įvairiose srityse yra atsakingi ir tie, kurie įneša būtiną įmonės veiklai kapitalą, kaip ir tie, kurie prie tos veiklos prisideda savo darbu, aiškina popiežius Jonas Paulius II. Jis pastebi, kad integralus asmenybės vystymasis dabar nesukelia prieštaravimų, o veikiau skatina darbo našumo augimą, padeda išvengti neigiamų autoritarinio ir išnaudotojiško įmonės valdymo pasekmių. Taigi, privati gamybos priemonių nuosavybė visiškai pasiteisina, o tinkamu būdu sutvarkyta ji duoda galimybę visuotiniam darbui ir uždarbiui bei skatina žmogaus tobulėjimą.
Enciklikoje Centisimus annus, vertindamas rinkos santykius kapitalistinėje ekonomikoje, Šventasis Tėvas pripažįsta, kad tie rinkos mechanizmai duoda tam tikrą naudą, leidžia investicijose geriau panaudoti sukauptas lėšas, sudaro sąlygas lengviau apsikeisti gaminiais ir paslaugomis, įgyvendinti tobulesnį darbo pasidalijimą. Ypač svarbu, kad interesų centre atsiduria žmogus su jo valios raiška ir poreikiais bei pomėgiais. Tačiau yra dalykų, susijusių su bendruoju gėriu, pavyzdžiui, rūpinimasis sveikatos apsauga, švietimu ar gamtos aplinka, kurių negali tinkamai užtikrinti paprasti rinkos mechanizmai. Behe, žmogaus sielos reikalavimai nepaklūsta rinkos logikai: yra gėrybių, kurių dėl jų prigimties negalima ir nedera pirkti ir parduoti, tvirtina šventasis Jonas Paulius II. Jis perspėja, kad nesirūpinimas bendrosiomis gėrybėmis, kurios negali būti įprastos prekės, veda į viso žmogiškojo gyvenimo marketizavimą ir rinkos vertinimą iš kultinių stabmeldystės pozicijų. Ir tie pranašiški perspėjimai, anot senatoriaus B. Sanderso, pasitvirtino dabar, globalizuotame XXI amžiaus pasaulyje. JAV politikas priminė ir aiškų apaštalinio popiežiaus Pranciškaus paraginimo Evangellii gaudium konstatavimą, kad dabar pagrindinį vaidmenį turi ne žmogus, bet pinigai, kurie viską valdo ir dėl kurių aukojamasi. Mes susikūrėme naujus stabus, o senasis pamaldumas aukso veršiui įgijo naują beširdę formą: tai pinigų kultas ir beveidės ekonomikos diktatūra, kuriai yra svetimi tikrieji žmogiški tikslai, teigia popiežius Pranciškus. Anot senatoriaus B. Sanderso, dėl tokių kraštutinumų plečiasi ir gilėja bedugnė tarp vargšų ir turtingųjų, pirmenybė teikiama pelnui netgi sveikatos apsaugos, gamtos užterštumo ir taikos sąskaita. Juk siekdamos naudos naftos kompanijos nekreipia dėmesio į fatališką klimato kaitą, o ginklų gamintojai ir prekeiviai į beprecedentines konfliktų pasekmes, ypač pabėgėlių gausybėje.
Reikalinga valstybės kontrolė
Pasaulio turtuoliai ir magnatai bei oligarchai dėl savo veiklos ir besaikio spekuliavimo gyvybiškai svarbiomis problemomis nerodo jokio viešo atsiprašymo ir apgailestavimo. Beje, pavyzdžiui, finansinis sukčiavimas ir parazituojantis ofšorinis verslas tapo ne tik norma, bet kartais pristatomas kaip naujas ir pažangus biznio modelis. Dėl to popiežius Pranciškus kalba apie pragaištingą šiuolaikinės visuomenės ydą abejingumo globalizaciją, kai nekreipiamas dėmesys į milijonų kenčiančių žmonių pagalbos šauksmą, skausmo ašaras, tarsi jiems padėti būtų kažkieno kito, o ne mūsų reikalas. Senatorius B. Sandersas pripažįsta, kad Šventasis Tėvas tokiu būdu ne tik atvėrė pasaulio akis į tokio ciniškumo pasekmes, bet ir kviečia į gailestingumą bei teisingumą, kuriant geresnį pasaulį, kad pasiektume naują globalinį konsensusą dėl mūsų bendrųjų namų likimo. Tokioje situacijoje, kai, įsivyravus neoliberalistinėms ideologijoms, yra palaikoma absoliuti rinkos autonomija su didžiulę žalą ir nelygybę nešančiomis finansinėmis spekuliacijomis, reikia vėl grąžinti veiksmingą ir skaidrią valstybės kontrolę, pirmenybę teikiant bendrajam gėriui, kad moralios ekonomikos resursai iš tikrųjų tarnautų žmonėms. Todėl verta prisiminti, kad šventasis Jonas Paulius II enciklikoje Centesimus annus pabrėžia: Valstybės pareiga apginti ir garantuoti tokį visuotinį gėrį, kaip padorios gyvenimo sąlygos ir sveika gamtos aplinka, kurių, negali apsaugoti rinkos mechanizmai. Pabrėždamas valstybės ir visuomenės pareigą rūpintis kolektyvinėmis gėrybėmis, jis nurodo, kad ir popiežius Leonas XIII enciklikoje Rerum novarum griežtai kritikavo klaidingą liberalistinę visiško valstybės nesidomėjimo ūkine sritimi ir nesikišimo į ją koncepciją. Valstybės pareiga apibrėžti įstatymines ir teisines ūkinių santykių vystymosi ribas ir sudaryti sąlygas laisvai ekonomikai, kuri būtų tam tikras lygybės pagrindas, kad nė viena iš sąveikaujančių pusių negalėtų būti tiek dominuojanti kitos atžvilgiu, kad praktiškai ją pavergtų. Taigi Rerum novarum lieka aktuali ir rodo kelią reformoms, kurios atgaivintų laisvo žmogaus pagarbą darbui bei valstybės ir visuomenės atsakomybę apsaugoti jį nuo gresiančių negailestingo išnaudojimo ir bedarbystės pavojų.
Valstybė ir visuomenė turi garantuoti tokį atlyginimą, kurio užtektų dirbančiajam ir jo šeimai pragyventi, be to, leistų jam turėti tam tikrų santaupų, aiškina šventasis Jonas Paulius II, pritardamas panašioms popiežiaus Leono XIII nuostatoms. Be to, reikalingas valstybinis rūpinimasis, atitinkamų įstatymų priėmimas ir įgyvendinimas, kad būtų pašalinta gėdinga silpniausių dirbančiųjų migrantų ar žemiausių gyventojų sluoksnių eksploatacija. Šioje srityje svarbus vaidmuo tenka ir darbo žmonių sąjūdžiams, profesinėms sąjungoms, kurios, sudarydamos kolektyvines sutartis, nustato, koks gali būti mažiausias atlyginimas ir kokios turi būti darbo sąlygos. Iš esmės profesinių sąjungų uždavinys yra ne tik ugdyti autentišką darbo kultūrą, bet ir padėti dirbantiesiems aktyviai dalyvauti visame įmonės gyvenime, efektyviai apginti savo teises. Juk kiekvienam dirbančiajam reikia garantuoti žmonišką darbo ir poilsio laiką ir teisę asmenybei, nepriklausomai nuo užimamų pareigų, laisvai, prasmingai ir kūrybingai reikštis darbovietėje, kad jokiu būdu nebūtų pažeista jo sąžinės laisvė ir orumas. Siekdama šių tikslų visuomenė ir valstybė netiesiogiai laikydamasi pagalbos principo turi sudaryti tokias sąlygas, kuriomis būtų skatinama laisva bei etinėmis nuostatomis grindžiama ūkinė veikla, ypač rūpinantis naujų darbo vietų kūrimu jaunimui ir ieškant teisėtų išteklių šaltinių. Vadovaujantis solidarumo principu, įstatymais, reikia ginti silpnesniuosius, suvaržant savivaliavimą tų, kurie nustato įdarbinimo sąlygas ir garantuoja minimalias lėšas bedarbių išsilaikymui. Šventasis Jonas Paulius II enciklikoje Centesimus annus pripažino, kad šioje srityje, ypač Vakarų pasaulyje, buvo nemažai pasiekta kuriant vadinamąją gerovės valstybę, kurioje stengiamasi patenkinti dirbančiųjų poreikius bei pozityviai spręsti skurdo problemas.
Kurti subjektų visuomenę
Buvo neišvengta perlenkimų bei piktnaudžiavimų, dėl kurių, ypač pastaruoju metu, gerovės valstybės modelis susilaukė pelnytos kritikos. Jis ironiškai buvo pervadintas globos valstybe, skatinančia naują piliečių priklausomybę nuo socialinės paramos programų, didinant veltėdžiavimą ir valstybinių lėšų eikvojimą. Tai neturi nieko bendro su tikrąja užuojauta vargšams. Tiesiogiai kišantis su įvairiais nepamatuotais šalpos išmokėjimais užuot atskleidus ir realizavus darbinį potencialą, globos valstybės žmonės atleidžiami nuo atsakomybės, tampa abejingi ir vangūs, gal net sąmoningai tuo piktnaudžiauja, o išpūstose socialinėse struktūrose, kurioms išlaikyti skiriama ne mažiau lėšų nei paramai, įsivyrauja biurokratinė logika, o ne rūpinimasis vargstančiais žmonėmis. Popiežiaus Jono Pauliaus II nuomone, užuot tokį biurokratizmą auginusi valstybė didesnį dėmesį turėtų skirti tiems silpnesniesiems, kuriems tikrai reikalinga (ir ne vien materiali) pagalba sergantiems žmonėms, neįgaliesiems, seneliams, migrantams ir ypač šeimoms, kurios yra pirminės tikros meilės, darbo ir solidarumo bendruomenės. Pasitaiko (ir gana dažnai), kad šeima, pasiryžusi iki galo atlikti savąjį pašaukimą, nesulaukia būtinos paramos iš valstybės ir negali įgyvendinti šio savo pasiryžimo, apgailestaudamas pripažįsta šventasis Jonas Paulius II. Enciklikoje Centesimus annus pabrėžia, kad, be privalomos pagalbos šeimai, turi būti stiprinamos tos valstybinės struktūros, kurios tiesiogiai rūpinasi šeima, padėdamos jai ne tik lėšomis, bet ir kitomis veiksmingomis priemonėmis vaikų auklėjimui bei pagyvenusių žmonių globai, kad nereikėtų jų atskirti nuo šeimos, ir stiprinti svarbiausius ryšius tarp kartų. Siekient sustabdyti tokį visuomenės degradacijos procesą, kaip dabar stebimas masinis anonimiškumas ir beasmeniškumas, Šventasis Tėvas kviečia kurti tikrą subjektų visuomenę, kurioje vietoje perdėto individualizmo įsivyrautų solidarumo ir artimo meilės dvasia.
Dabar dažnai individas tiesiog dūsta tarp dviejų polių valstybės ir rinkos. Kartais atrodo, tarsi jis egzistuoja tik kaip prekių gamintojas ir pirkėjas arba kaip valstybės administracijos objektas, visiškai pamiršdamas, kad nei rinka, nei valstybė nėra bendro žmonių gyvenimo tikslas, nes individas pats yra ypatinga vertybė, kuriai privalo tarnauti rinka ir valstybė, rašoma enciklikoje Centesimus annus. Žmogus pirmiausia yra asmuo, kuris ieško tiesos, stengiasi ja vadovautis gyvendamas ir ją stiprinti dialogu, kuris vyksta tarp kartų senosios ir būsimosios. Tai patvirtindama ir būdama ištikima savo Įkūrėjo Kristaus nuorodoms, Bažnyčia pirmiausia stengiasi pagelbėti vargšui, nežemindama jo ir nedarydama paternalistinės globos objektu, bet padėdama jam išeiti iš kiekvienos sunkios padėties neprarandant asmens orumo ir įgyvendinant darbingumo, iniciatyvumo, ir kūrybingumo potencialą. Šalia gerai apmąstytų valstybės socialinės paramos projektų Bažnyčia palaiko kiekvieną savanorišką ir filantropinę veiklą, nukreiptą šia viltinga linkme. Popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie tai Centesimus annus pro Pontifice fondo konferencijoje priminė Vatikano II Susirinkimo mokymą, kad krikščionys visoje ekonominėje, finansinėje ir verslo veikloje negali nusišalinti nuo pareigos tobulinti žemiškąją tvarką pagal Dievo karalystės vertybes. Šioje veikloje atskirai arba susivieniję jie privalo būti pavyzdžiu kitiems, rašoma Susirinkimo pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et Spes. Įsigiję būtinų žinių ir patirties, jie privalo laikytis teisingos tvarkos, būti ištikimi Kristui ir Jo Evangelijai, kad visas jų gyvenimas, tiek socialinis, tiek asmeninis, būtų persunktas neturto ir kitų palaiminimų dvasia.
Senatorius B. Sandersas, kalbėdamas enciklikos Centesimus annus jubiliejinėje konferencijoje Vatikane, nurodė prieš vienerius metus paskelbtą naujausią popiežiaus Pranciškaus Socialinę encikliką Laudato Si, kurioje aiškiai patvirtinta, kad žmonija dabar turi pakankamai technologinių bei finansinių galimybių išspręsti didžiąsias savo problemas nuo skurdo iki klimato kaitos, nuo sveikatos apsaugos iki biologinės įvairovės išsaugojimo. Iš tikrųjų mes turime didžiulius išteklius tai padaryti, ypač jeigu turtingieji teisingai mokės mokesčius, o ne slėps juos įvairiuose ofšoriniuose fonduose, kaip dabar daro atskleista Panamos finansinių popierių istorija, sakė senatorius B. Sandersas. Jis pabrėžė, kad popiežių socialinės enciklikos Rerum novarum, Centesimus annus ir Laudato Si yra galinga, iškalbinga ir viltinga žinia, kad iš jų reikia mokytis ir ryžtingai žengti į mūsų epochos bendrojo gėrio kūrimą.
© 2016 XXI amžius
|