Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Klausytis kito užmirštant save

Kun. Vytenis Vaškelis

Tikėjimo šviesoje gyvenimo ištakų apmąstymas įprasmina dabarties momentą ir tiesia taką ateičiai. Pasaulio sukūrimo priešistorė byloja, kad Dievas, prieš pradėdamas kurti dangų ir žemę, pirmiausia savyje amžinai turėjo pasidalinimo dieviškąja meile su tais, kurie bus sukurti, idėją. Ji tapo kūnu, kai Kūrėjas savo gerumu nebūčiai „išaugino“ gyvybės sparnus tardamas: „Tebūna...“ (Per 1, 3), ir materiali erdvė, ypač žemė, palaipsniui įgijo naujas nepakartojamo grožio formas bei turinį... Pagal savo atvaizdą Jis sukūrė žmones, trokšdamas, kad jie mokytųsi iš Jo pavyzdžio: ramiai tylėti, įdėmiai klausytis, protingai mąstyti ir tik tada tarti logišką žodį, kuris būtų patvirtinamas teisingu veiksmu.

Edeno sode Adomas ir Ieva įgytų žinių nesugebėjo tinkamai pritaikyti praktikoje. Kai jie išgirdo puolusio angelo melu užnuodytus žodžius, užuot trumpai patylėję ir Dievo akivaizdoje susimąstę, klausdami, ką tai reiškia, bematant su mirtinu priešu leidosi į nenuspėjamą dialogą... Aiškėja, kodėl ir dabar pasaulyje daugybė žmonių savo elgesiu yra labai panašūs į savo senąjį nesuvaldytą „aš“ (Rom 6, 6), nes jiems trūksta tos Jo šviesos, kuri demaskuoja blogį ir moko tiesos kelio.

„Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausyti, bet lėtas kalbėti, lėtas pykti“(Jok 1, 19), – auksinė taisyklė. Bet kodėl dažnai viskas vyksta kitaip? Daugelio žmonių gyvenime – milijardai žodžių bei vaizdų ir tik trupiniai tylos. Užduotis yra viena – apkursti ir apakti prieš pasaulio tuštybę ir tyloje pradėti ieškoti Dievo balso, savąja tiesa mus išvedančio iš pasaulio kunigaikščio inspiruojamų chaotiškų vaizdų bei žodžių margumyno džiunglių ir sugrąžinančio tiesiausią kelionės kryptį į savo tikrąją esatį... Dievo žodis įspėja nedelsti: „O, kad šiandien išgirstumėte, ką Jis sako!“ (Ps 95, 7) ir kviečia užimti budrią poziciją: „Kalbėk, VIEŠPATIE, nes tavo tarnas klauso“ (1 Sam 3, 9).

Kartą susitiko du išalkę elgetaujantys žmonės. Tylėdami pasižiūrėjo vienas į kitą. Tas, kuris turėjo duonos kriaukšlį, paskutinį iš atidėtų atsargų, perlaužė pusiau ir padavė kitam. Kai stengsimės klausytis Jo žodžio tiesos, ji, maloniai veikdama, persmelks mus, ir tada, kur bebūtume ir ką bedarytume, mokėsime išgirsti, ko reikalauja gyvenimą įprasminanti valandėlė, – atlaušime neapsimestino paslaugumo riekę tam, kuriam jos reikia labiau negu kitiems. Taigi, pasak Simone Weil, „dėmesys visai be jokių priemaišų yra malda“.

Nors ir nuostabus Dievo kūrinys yra ausis, bet jos nepakanka, kad girdėtume širdimi ir būtume jautrūs kitų bėdoms. Įdėmiai juos išklausę, kuo galėdami, padėkime jiems. D. Bonhoefferis rašė: „Tarnavimas bendruomenėje turi prasidėti nuo klausymo. Kaip meilės Dievui pradžia – Jo žodžio klausymas, taip meilės broliams pradžia – mokymasis juos išklausyti. Tokia yra Dievo meilė – Jis mums duoda ne tik savo žodį, bet ir paskolina savo ausį. Tad mokydamiesi klausytis brolio dirbame Dievo darbą. Krikščionys, ypač dvasininkai, būdami draugijoje, dažnai mano, kad būtinai turi kuo nors prisidėti, ir visa, ką tedaro – tai kalba. Jie pamiršta, kad klausymasis gali būti svarbesnis tarnavimas už kalbėjimą... Yra toks klausymasis puse ausies – tarsi iš anksto žinant, ką žmogus turįs pasakyti. Toks nekantrus, nedėmesingas klausymasis, brolio niekinimas, kai tik laukiama progos kalbėti ir atsikratyti tuo žmogumi. Taip savo įsipareigojimo neišpildome“.

Pastebėtina, kad kai būname pavargę, sergame, ir mūsų dėmesys nevalingai tampa išblaškytas arba dėl neatidėliotinos pareigos atlikimo esame jį nukreipę kitur ir negalime efektyviai padėti tiems, kurie į mus kreipiasi pagalbos, tada mūsų atsakomybė sumažėja (...), bet vis tiek savaip stengiamės jiems kitu tinkamu laiku pagelbėti, nes šitaip mūsų vietoje elgtųsi ir Pats Kristus – didysis širdžių žinovas bei jų dejonių klausytojas.

Vienas rašytojas pasakojo apie mamą, kuri jį, kai jam tebuvo ketveri, išmokė klausytis: „Daug anksčiau negu išmokau skaityti, mokiausi klausytis, kai mama prie šokančios židinio šviesos skaitė knygą. Be to, skaitymas man visuomet būdavo tam tikras klausymas. Knygos man būdavo „žmonėmis“, ne tiek autoriai, kiek pačios knygos kalbėdavo, o aš klausydavausi“.

Ne tik Devintinių šventėje Jėzus, pasilikdamas duonos gabalėlyje, žengia pirmas mūsų gyvenimo eisenoje. Jis, iškeltas aukštyn, mums primena, kaip svarbu žengti su Juo ir visais Jo draugais dovanojant jiems savo laiką ir save pačius. Tai – tikrasis dėmesingumas ir įsiklausymas, gražiausias sakralinis kito pagerbimo judesys.

© 2016 „XXI amžius“