|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Lūžio metų kunigas
Laikas... Bėgantis, lekiantis, skubantis... Apie laiką, apie buvimą jame, apie ėjimą į savo pašaukimą kalbėjomės su Akmenės Šv. Onos bažnyčios klebonu kanauninku Egidijumi ZULCU, švenčiančiu 25 kunigiškos tarnystės metų jubiliejų. Kalbėjomės apie tai, kokie ženklai nuo vaikystės dienų žymėjo kelią į kunigystę, apie žmogaus ir Dievo planus, apie atradimus ir išbandymus, siunčiamus žmogui. Pradėkime nuo 1993 metų rugsėjo, kai Jūs, jaunas kunigas, Telšių kunigų seminarijos dėstytojas, pasitikote kaip ir visa šimtatūkstantinė žmonių minia Baltąjį Popiežių, dabar jau šventąjį Joną Paulių II. Tik Jūs buvote arčiau jam patarnavote. Kaip šio švento žmogaus skleidžiama šviesa palietė Jus? Popiežių Joną Paulių II pirmiausia pamačiau Vilniuje, Arkikatedroje Bazilikoje. Kai jis pasirodė, visa minia tarsi siūbtelėjo prie jo. O aš stovėjau nuošaliau, žiūrėjau į jį ir jaučiau nepaprastą charizmą: gerumą, ramybę ir meilę, sklindančią nuo jo. Paskui buvo Aušros Vartų koplyčia. Kai Šventasis Tėvas kalbėjo rožinį, buvau taip arti, kad mačiau ašarą, sutviskusią jo akyse... Ir ašara, ir be galo nuoširdi malda, atrodo, išsakė viską: meilę lietuvių tautai ir begalinę padėką Motinai Marijai už išklausytas maldas, už susigrąžintą tautos laisvę. O Kryžių kalne su savo klierikais patarnavome apeigose... Jo šventumas jau tada tarsi buvo jaučiamas... Prancūzų rašytojas G. Bernanosas romane Kaimo klebono dienoraštis rašo: Mano parapiją graužia nuobodulys, štai tas žodis! Kaip ir daugelį kitų. Nuobodulys graužia jas mūsų akyse, o mes nieko negalim... Koks mažas kaimelis. Ir šis kaimelis yra mano parapija... aš niekuo jam negalėjau padėti, su liūdesiu žvelgiau, kaip jis panyra į naktį... Niekada dar taip kankinamai nebuvau jutęs jo ir savo vienatvės. Akmenė gal ne visai toks kaimas, kaip XX amžiaus pradžios Prancūzijos kaimas. Bet tos problemos gal kiek ir buvo panašios Jums, miesto vaikui, atsidūrusiam pačiame Lietuvos pakraštyje, Latvijos pasienyje, prieš dešimt metų? Akmenės žmonių problemos tipiški mažo miestelio žmonių rūpesčiai ir bėdos... Metai keičia metus, amžiai amžius, o žmogaus siela lieka ta pati. Ji alksta Meilės, Tiesos, Ramybės, o jų nerasdama, blaškosi, klumpa ir keliasi, ieškodama Tikrojo Kelio... Padėti tą Kelią rasti ir yra kunigo pareiga. Bet, deja, niekas greitai nesikeičia. Turi melstis ir laukti, kol viskas išeis į gera. O dabar grįžtelkime į vaikystę. Juk yra sakoma, kad visi mes esame iš savo vaikystės... Jūsų a. a. tėvelis buvo paprastas žmogus, bet muzikantas. Jais norėjo matyti ir savo vaikus. Gavote gerą muzikinį išsilavinimą muzikos mokykla, aukštesnioji muzikos mokykla, Muzikos akademija. Su ja gyvenate ir dabar akordeonas, vargonai... Taigi, muzika Jūsų gyvenime. Tėvelis grojo, bet tikru muzikantu taip ir netapo. Grojo tik giminių susiėjimuose, draugų būrelyje. Tik niekada negrojo jokiame ansamblyje ar kapeloje. Taip, muzika mane traukė nuo vaikystės. Ne visada dar paaugliui, jaunuoliui jos mokymasis buvo pats maloniausias užsiėmimas... Tačiau suvokiau jos esmę, supratau, kad ji padeda geriau pažinti, pajusti Dievą ir pasaulį. Be muzikos tas pažinimas, man atrodo, būtų daug siauresnis. Mama Jūsų dvasios, Jūsų pamaldumo ugdytoja nuo mažų dienų. Jūsų sielų artumas, dvasinis ryšys stiprus iki šiol. Ką gali Motinos savo vaikų gyvenime? Taip, pamaldumas iš jos. Jaunystėje ji svajojo apie vienuolyną. Tačiau pokaris, užėjęs sovietmetis viską pakoregavo... Ji kartu su tėvu Dievo meilės savo vaikams perteikėjai ir atspindžiai. Manau, kad Motina būti yra pašaukimas... Nors gimėte ir augote Klaipėdoje, bet Šarnelė (kaimas Žemaičių Kalvarijos parapijoje) mamos gimtinė, tas mistinis kraštas, kuriame tvyro Vytauto Mačernio dvasia, Šarnelė su savo pelkėmis, piliakalniu, ežeriuku, su prosenelių sodyba, Žemaičių Kalvarijos atlaidai įsirašė į Jūsų atmintį tam tikrais vaizdais, refleksijomis... Papasakokite apie tai. Tas kraštas man dvasios tėvynė. Mane, jau vienerių metų pyplį, važiuodami pas gimines į Šarnelę, tėvai atsivežė. Kaip tik vyko Kalvarijos atlaidai, ir aš tada juose pirmą kartą dalyvavau. Nuo tada šitaip kasmet iki šiolei. Kalnų giesmės, mušami būgnai, graudūs ubagų maldavimai ir tėvų įduotos kapeikos jiems įmesti į kepurę ar kokią skrynelę visa tai įaugo į mano sąmonę tarsi sudėtinė vaikystės dalis. O dar visos vasaros Šarnelėje su pusbroliais braidžiojant po pievas, miškus, renkant žemuoges ar mėlynes, ieškant grybų, prižiūrint gyvulius, grėbiant šieną... Visa tai Šarnelė mano vaikystės namai. Studijos Vilniuje... Kunigai Kazimieras Vasiliauskas, Juozas Zdebskis, susidūrimai su sovietiniu saugumu... Ar visa tai daug prisidėjo prie kelio į kunigystę? Be abejo, studijos Vilniaus muzikos akademijoje ir gyvenimas sostinėje daug davė. Maniau būsiąs muzikantas, daug jėgų atidaviau studijoms... Buvau tikintis. Iš namų atsineštas pamaldumas neleido atitrūkti nuo maldos, bažnyčios. Lankydamasis Šv. Rapolo bažnyčioje, susižavėjau kunigo Kazimiero Vasiliausko pamokslais, jo betarpišku bendravimu su tikinčiaisiais net pamokslo metu. Su kunigu Juozu Zdebskiu buvo tik vienintelis susitikimas, bet lemtingas. Visai atsitiktinai mane pakvietė vykti į Šiluvos atlaidus, o ten iš Tytuvėnų į Šiluvą buvo organizuota tikinčiųjų eisena, kuriai vadovavo kunigas Juozas Zdebskis. Ėjome su bažnytinėmis vėliavomis, maldomis ir giesmėmis. Sovietinis saugumas pasitiko eiseną, liepė skirstytis, grasino gaisrinių vandens čiurkšlėmis. O kunigas drąsiai žengė priekyje ir visus ramino, sakydamas: ,,Jie mus tik gąsdina. Eikime! Ir iš tikrųjų jie tada neišdrįso nieko daryti, tik kažką nufilmavo, nufotografavo ir paskui, aišku, prasidėjo ,,draugystė su jais. O kunigas Juozas Zdebskis taip ir liko mano širdyje kaip begalinės drąsos, pasiaukojimo dėl savo idealų pavyzdys. Kaip pajutote pašaukimą? Ar buvo trukdžių tame kely? Nesvajojau tapti kunigu. Buvau tikintis, lankiau bažnyčią, bet niekada joje nepatarnavau šv. Mišioms. Bažnyčioje tarnavo mano mama. Buvo pročkelė ir dar, galima sakyti, daugiau negu pročkelė. Ji ne tik tvarkė bažnyčią plovė, skalbė, ruošė vaikus apeigoms, bet ir su vyresnių vaikų grupele važinėdavo po parapijas, kalbėjo rožinį. Ir aš kartu su jais važinėdavau, padėdavau mamai darbuotis bažnyčioje. Po to studijos Vilniuje ir žygis į Šiluvą kardinaliai pakeitė mano gyvenimą. Sovietinio saugumo domėjimasis manimi sugadino diplomą. Po studijų niekur negavau darbo. Rudenį pašaukė į sovietinę armiją. Po jos vėl bedarbystė. Susipažinau su pranciškonais. Jie nusivežė į Telšius pas vyskupą Antaną Vaičių. Jo žodžiai: Stok į kunigų seminariją, trenkė lyg perkūnas, juk kunigu būti nesvajojau... Tiesa, dar mokydamasis Muzikos akademijoje, atradau filosofą Antaną Maceiną ir, jį skaitydamas, supratau, kad inteligentui bažnyčioje yra ką veikti. O vyskupas Antanas įdarbino mane Telšių Katedroje zakristijonu, nes pirmaisiais metais saugumas neleido manęs priimti į seminariją. Didelis išbandymas kunigystei buvo vienintelio brolio mirtis. Mokiausi trečiame seminarijos kurse. Netikėta skaudi žinia tarsi išjudino žemę po kojomis... Gal palikti seminariją, grįžti pas tėvus, kurti šeimą?.. Bet Dievas, pašaukęs būti kunigu, matyt, norėjo, kad jau niekur nesukčiau iš kelio. Buvau nuožmiai puolamas ir beveik nugalėtas, bet Viešpats man padėjo. Nemirsiu, bet gyvensiu ir skelbsiu Viešpaties darbus (Ps 118, 13, 18). Šie psalmės žodžiai buvo tarsi ženklas visiškam apsisprendimui. Kauno kunigų seminarija. Ką ji davė ir ko pareikalavo iš jauno, jau Muzikos akademiją baigusio žmogaus? Kaip ji pakeitė Jūsų gyvenimą? Mokslai Kauno kunigų seminarijoje buvo lengvesni negu Vilniaus muzikos akademijoje. Trūko literatūros, vadovėlių. Dėstytojai negalėjo išvažiuoti pasitobulinti į užsienį. Bet seminarija davė tvirtus vidinio gyvenimo pagrindus, kurių laikausi iki šiol. Tada glaudžiausi prie pranciškonų, kurie palaikė kunigišką idealizmą... Klebonas ūkvedys, vadybininkas, visų bažnyčios buitinių reikalų tvarkytojas ir dvasios tėvas daugeliui sielų, ieškančių Dievo. Kaip tai suderinti savyje meniškos prigimties kunigui? Per maldą. Svarbu išlaikyti ryšį su Dievu. Dėl Jo viskas tampa lengva ir bulves skusti, ir dokumentus tvarkyti, ir atlikti kunigiškus patarnavimus. Šalia dvasinių knygų ant Jūsų stalo randa vietos M. Martinaičio, R. M. Rilkės (vokiškai), V. Mačernio, J. Baltrušaičio, F. Dostojevskio ir Z. Lenco ir dar daugelio kitų kūriniai... Kaip renkatės knygas? Iš kur tas noras skaityti? Knyga reikalinga dvasiniam gyvenimui pagilinti. Joje randu medžiagos pamokslams. Knyga padeda pažinti žmogaus sielą. Religinę poeziją patinka skaityti bažnyčioje. Ji kaip impulsas, kaip atspirties taškas būna kartais asmeninei maldai... Sustokime prie muzikos. Koks jos poveikis Jūsų gyvenimui. Pagal ką renkatės muziką ne tik tą, kurią pats grojate, bet ir tą, kurios klausote? Muziką ir literatūrą renkuosi pagal tai, kiek ji man padeda sužinoti apie Dievą, su Juo bendrauti. Tai pirmiausia bažnytinė muzika. Dar mokydamasis aukštesniojoje muzikos mokykloje susidomėjau religine muzika. Jos spektras daug platesnis negu bažnytinės. Taigi, visą laiką traukia J. S. Bacho, A. Bruknerio, F. Pulenko, šiuolaikinio estų kompozitoriaus A. Piarto, lietuvės K. Vasiliauskaitės ir kitų kūriniai. Kaip pavyksta dienų kakofonijoje, apipintoje įvairiausių smulkmenų, išsaugoti dvasios ramybę? Ir vėl per maldą. Maldos ritmas jau išsiugdytas nuo seminarijos laikų. Turėdamas laisvesnę minutę mėgstu pabūti gamtoje. Dar svarbu knygos, muzika. Atostogų metu patinka nuvykti į nuošalų vienuolyną ir ten pabūti tyloje su savimi, apmąstyti savo kunigiško gyvenimo tėkmę... Visa tai veikia raminančiai. Kaip žiūrite į prabėgantį laiką? Juk dažnai pasiskundžiame, kad jo neturime... Jeigu laiko turėtumėte apsčiai, kam jį skirtumėte? Laikas yra Dievo dovana. Dabar žinau, kiek laiko skiri kitam žmogui, tiek jo atgauni su kaupu. Nereikia laiko taupyti tik sau, savo asmeniniams poreikiams. Jei laiko būtų apsčiai, daugiau jo skirčiau gimnazijos jaunimui, vaikams, kurie ruošiasi sakramentams, žmonėms, turintiems priklausomybių, išgyvenantiems socialinę atskirtį... Prabėgo 25 Jūsų kunigiškos tarnystės metai. Kokie jie Jums buvo? Ką atnešė ir ką pasiėmė? Ką reiškia būti geruoju ganytoju? Kokie gerieji ganytojai paliko Jums giliausią įspūdį? Esu lūžio metų kunigas. Kauno kunigų seminariją baigiau 1991 metais. Teko dalyvauti pirmųjų atgimusios Lietuvos gynėjų ir karių priesaikose, bet mačiau ir viešą nusikaltėlių gaujų demonstravimąsi. Atvykęs į Telšius, dirbau ne tik Katedroje, bet ir atkurtoje Telšių kunigų seminarijoje, dar dėsčiau tikybą mokykloje, kai nebuvo net vadovėlių, kai ne visi suprato, kam ta tikyba mokykloje, ką tas kunigas čia joje veikia. Mačiau žinių apie Dievą ištroškusių jaunų žmonių akis... Teko ir pačiam daug ką kitaip įvertinti, juk ruošiausi būti kaip kunigas Juozas Zdebskis, kovoti už Tiesą, prieš sovietinę valdžią, norėjau būti vienuolis kunigas, o tapau dieceziniu kunigu... Kunigai, iš kurių mokiausi, kurie darė įtaką, be minėtų, būtų Alfonsas Svarinskas, Vaclovas Aliulis ir Juozas Tunaitis Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje, Telšiuose savo tvirta laikysena imponavo kunigas Jonas Kauneckas ir šventas kunigas galingu balsu Vincentas Vėlavičius, pranciškonas misionierius, Dušanbės klebonas Sigitas Jurčys. Ką jau bekalbėti apie tėvą Stanislovą! O į klausimą apie gerąjį ganytoją galiu tik atsakyti, kad vis dar esu tame kelyje. Šį klausimą vis sau užduodu... * * * Toks buvo pokalbis su Akmenės parapijos ganytoju, dvasios tėvu, geruoju, rūpestinguoju, darbščiuoju klebonu kan. Egidijumi Zulcu. Nevardijau visų jo nudirbtų darbų. Jie, atrodo, ir taip visiems gerai matomi. Tik jo dėka Akmenė įgavo balsą suskambo varpais, užgaudė vargonais. Jo užmegztas ryšys su miestelio bendruomene išaugo į gražius muzikinius projektus ,,Kviečia vargonai ir kitus. O kiek dar visokių darbų darbelių, jau atliktų ir dar tik pradėtų ar planuojamų, gula ant klebono pečių. Jo kunigystę gražiai apibendrintų šv. Pauliaus žodžiai: Ir aš jums visur rodydavau, kad šitaip triūsiant, reikia paremti silpnuosius ir atminti Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: Palaimingiau duoti negu imti (Apd 20, 35). Tie silpnieji esame mes, nuodėmingi, klystantys žmonės, kuriais klebonas rūpinasi, kuriems dirba, už kuriuos meldžiasi. Kalbėjosi Elena Gubovienė
Akmenė
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |