2016 m. spalio 7 d.    
Nr. 37
(2205)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Knygnešys ir tremtinys kunigas Motiejus Kaziliauskas

Krakių Šv. apaštalo evangelisto
Mato bažnyčios šventorius.
Kun. Motiejaus Kaziliausko kapas
ir antkapinis paminklas priekyje
Autoriaus nuotrauka

Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus
sodelis. Paminklas „Knygnešių sienelė“.
Pirmoje lentoje – Sunkiai
nukentėjusieji knygnešiai – iškalta:
KAZILIAUSKAS MOTIEJUS, kunigas
Autoriaus nuotrauka

50 litų moneta, skirta 200-osioms
vyskupo Motiejaus Valančiaus
gimimo metinėms. 2001 m.

Krakių Šv. apaštalo evangelisto
Mato bažnyčios šventorius.
Kun. Motiejaus Kaziliausko antkapinis
paminklas prieš ir po atnaujinimo

Sluškų rūmai – Vilniaus politinių kalinių
kalėjimas „Citadelė Nr.14“. 1872 metais.
Šiandien T. Kosciuškos g. Nr.10.

Senasis užrašas
Autoriaus nuotrauka

Prieš 145 metus baigėsi pirmoji politinė lietuviškos spaudos platintojų byla. Šį rudenį sukaks 175 metai, kai gimė knygnešys kun. Motiejus Kaziliauskas (1841 10 03–1868 04 27–1920 01 05), bene skaudžiausiai nukentėjęs toje byloje už Prūsijoje spausdintų lietuviškų knygų platinimą.

Motiejaus Kaziliausko vardas iškaltas Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje esančioje „Knygnešių sienelėje“ tarp šimto žymiausių Lietuvos knygnešių. Tačiau nėra jokių atminimo ženklų nei Baukuose (Pasvalio r.), kur knygnešys gimė; nei Naujamiestyje (Panevėžio r.), kur dirbo ir veikė; nei Krakėse (Kėdainių r.), kur gyveno, dirbo ir mirė. Čia, šventoriaus medžių paunksmėje jau 96 metai jo kapas prižiūrimas, bet kaip knygnešys šis žmogus užmirštas ir nežinomas, sunkiai įskaitomos raidės rausvo granito kryžiuje.

Iš Pasvalio krašto

Telšių vyskupijos Krinčino RKB gimimo metrikų knygoje lenkų kalba įrašyta, kad 1841 m. rugsėjo 23 d. pagal senąjį kalendorių (pagal naująjį – spalio 5 d.), pakrikštytas Angelo ir Elzbietos (iki santuokos Markevičiūtė) Kazilionių sūnus, vardu Motiejus, gimęs tų metų rugsėjo 21 (spalio 3) d. Baukų kaime. Tėvai – laisvieji valstiečiai. Kaimas tuomet priklausė Panevėžio apskrities Daujėnų valsčiui, šiandien – Pasvalio rajono Daujėnų seniūnijai.

1848 m. gruodžio 25 d. Kazilioniams gimė sūnus Martynas (Krinčino RKB įrašas rusų k.). Nuo 1848 07 01 caro valdžia įsakė bažnyčių knygas rašyti rusų kalba.

Beje, 1851 06 15 Krinčino parapiją vizitavo naujasis Žemaičių (Telšių) vyskupas Motiejus Valančius.

Vėliau literatūroje vertimuose iš rusų ir lenkų kalbų rašoma knygnešio kun. Motiejaus (Mato, Mateušo) Kaziliausko pavardė.

Motiejus Kaziliauskas mokėsi Kauno gubernijos Panevėžio gimnazijoje, 1858 metais baigė 5 klases, o 1864 metais įstojo į Žemaičių vyskupijos kunigų seminariją Telšių apskrities Varnių miestelyje. Taip parašyta kunigo tarnybos lape. Tačiau istorikas Artūras Grickevičius pastebi, kad tais metais į seminariją nebuvo priimta nė vieno jaunuolio. 1864 09 03 mokslo metus seminarija pradėjo be pirmojo kurso. Taip nurodė vyskupui caro pareigūnai.

1864 metų liepą vyskupui Motiejui Valančiui Kauno gubernatorius Nikolajus Muravjovas pranešė, kad ganytojui, kapitulai, konsistorijai ir seminarijai reikės persikelti į Kauną.

Seminarija Varniuose tebebuvo ne tik 1864 metų rudenį ir žiemos pradžioje, bet ir visus 1865 metus. Žemaičių (Telšių) vyskupijos kunigų seminarija Kaune ėmė veikti 1866 metų pradžioje.

M. Kaziliauskas baigė Žemaičių (Telšių) vyskupijos kunigų seminariją jau Kaune ir 1868 m. balandžio 27 d. įšventintas kunigu. Tais pačiais metais paskirtas Panevėžio apskrities Naujamiesčio parapijos vikaru.

Žemaičių vyskupiją caro valdžia oficialiai vadino Telšių vyskupija, o kunigų seminariją Varniuose – Telšių seminarija.

Vyskupo Motiejaus Valančiaus organizacija

Po 1863 metų sukilimo Rusijos valdžia vykdė lietuvių nutautinimo politiką. Svarbi surusinimo priemonė buvo lietuviškos spaudos lotynišku ir gotišku raidynu uždraudimas ir rusiškų rašmenų – kirilicos – įvedimas. Pradinėse mokyklose leista mokyti tik rusiškai, uždraustos parapinės mokyklos. Lietuva vadinta Šiaurės vakarų kraštu su Vilniaus ir Kauno gubernijomis. Veikė Rusijos įstatymai, cirkuliavo rusiški pinigai.

Pasipriešinti Rusijos kėslams ėmėsi didysis ganytojas, Žemaičių vyskupas (1850–1875) Motiejus Valančius. Jį lygina su Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais, kiti sako, kad vyskupas buvo to meto Lietuvos prezidentas. Vysk. M. Valančius sukūrė pirmąją Lietuvoje slaptą knygnešių organizaciją. Ji veikė 1867–1870 metais Kauno gubernijoje Žemaičių (Telšių) vyskupijoje. Vyskupas ir jo pagalbininkai, daugiausia ką tik seminariją baigę kunigai, organizavo lietuviškos spaudos leidimą Prūsijoje, gabenimą ir platinimą Lietuvoje. 1868–1869 metais išleista politinė spauda kritikavo Rusijos režimą. Vysk. M. Valančius paruošė 8 antivyriausybines brošiūras, jos išleistos Tilžėje.

Vysk. M. Valančiaus organizacijos narys kun. M. Kaziliauskas lietuvišką spaudą pradėjo platinti dar besimokydamas Kauno kunigų seminarijoje. Ją gaudavo iš Kazimiero Eitutavičiaus, irgi seminaristo. 1868 metais kun. M. Kaziliauskas, paskirtas Panevėžio apskrities Naujamiesčio parapijos vikaru, spaudą platino savo parapijoje ir gretimose apylinkėse. Knygų jam tiekė pažįstamas iš seminarijos laikų, Darbėnų vikaras K. Eitutavičius ir valstietis Pranas Šimavičius iš Girdiškės kaimo, netoli Upynos (Raseinių aps.). Spaudą pristatydavo jie patys arba per tarpininkus.

Pirmoji politinė lietuviškų knygų platintojų byla

Valdant carui Aleksandrui II (1855–1881), ypač sustiprėjo represijos prieš lietuviškos spaudos leidėjus ir platintojus. 1868 metais Vilniaus generalgubernatorius Aleksandras Potapovas gavo žinių apie Kauno gubernijoje platinamas kenksmingo turinio knygas, kurios spausdinamos Prūsijoje. Apie M. Valančiaus knygnešių organizacijos narių suėmimus, tardymus ir jiems skirtas bausmes žinome iš bylų, kurios saugomos Lietuvos valstybės istorijos archyve. Kitos bylos mikrofilmą iš Sankt Peterburgo parvežė akademikas Vytautas Merkys. Tai – „didžiosios bylos“, kuriose kaltinama knygnešių grupė. Visi suimtieji, kaltinami lietuvių spaudos rėmimu bei platinimu, ryšiais su vyk. M. Valančiumi, buvo įkalinti Vilniaus politinių kalinių kalėjime – citadelės pastate Nr.14. Byloje rašoma, kad Panevėžio apskrities Naujamiesčio vikaras kun. M. Kaziliauskas, 29 metų, suimtas ir 1871 m. sausio 4 d. nugabentas į citadelę Nr.14. Čia kalėjo iš viso 18 su M. Valančiaus organizacija susijusių asmenų, iš kurių 10 buvo kunigai. Juos kvotė dar nuo 1863–1864 metų sukilimo tebeveikusi caro įsteigta Vilniaus politinių bylų tardymo komisija, kuriai pirmininkavo generolas leitenantas Aleksandras Dreniakinas.

Anksčiau areštuotas kun. Kazimieras Eitutavičius per kvotą prisipažino platinęs lietuvišką spaudą ir veždavęs kun. M. Kaziliauskui į Naujamiestį. Remiantis šiais parodymais, kun. M. Kaziliauskui pareikšti kaltinimai, bet jis atkakliai viską neigė ir tikino lietuviškos spaudos neplatinęs. Per kvotas nieko neišdavė. Norėdami priversti kun. M. Kaziliauską prisipažinti tardytojai pateikė kratos metu jo popieriuose rastą kun. K. Eitutavičiaus laišką, kuriame prašo atsiųsti pinigus už žinomus daiktus. Kun. M. Kaziliauskas atsakė, kad laiške kalbama apie pinigus, kuriuos jis paėmė iš kun. K. Eitutavičiaus dėl gaisro. Akistatoje su kun. K. Eitutavičiumi, kun. M. Kaziliauskas prisipažino, kad kun. K. Eitutavičius atvežė knygas į jo butą jam nesant. Kai kurias iš jų išsiuntęs atgal, o kitos sudegė. Tai buvo vienintelis kun. M. Kaziliausko veiklos epizodas, kurį tardymo komisijai pavyko įrodyti. Tardymo komisija 1871 04 10 pasiuntė pranešimą Vilniaus generalgubernatoriui. Pranešime surašyta išvada M. Valančiaus organizacijos byloje: siūlo kun. Motiejų Kaziliauską, kaip politiškai nepatikimą, išsiųsti iš krašto. Vilniaus generalgubernatorius A. Potapovas 1871 04 11 be teismo skyrė bausmę: kunigą Motiejų Kaziliauską administracine tvarka ištremti į Archangelsko guberniją Rusijoje, nenurodant termino.

Kitiems M. Valančiaus organizacijos nariams kunigams A. Potapovas skyrė tokias bausmes: Antaną Brundzą, Praną Straupą ištremti į Archangelsko guberniją, Vincą Norvaišą – į Tomsko, Praną Butkevičių – į Tobolsko, Kazimierą Eitutavičių – į Viatkos guberniją. Visiems – tremtis be termino. Kartu su kun. M. Kaziliausku, jie buvo pirmieji skaudžiausiai nukentėję Lietuvos knygnešiai. M. Valančiaus organizacijai priklausė ir pirmoji Lietuvos knygnešė moteris Karolina Laurinavičiūtė. Jų ir vyskupo Motiejaus Valančiaus vardai iškalti „Knygnešių sienelėje“ Kaune.

Tremtyje – 31 metai

Kun. M. Kaziliauskas ištremtas į Rusijos europinės dalies šiaurę – Archangelsko gubernijos Cholmogorų miestą. Nuo 1925 metų tai buvo gyvenvietė, turinti daugiau kaip 4000 gyventojų, netoli Šiaurės Dvinos upės, kuri įteka į Baltąją jūrą. Dabartinės Archangelsko srities krantus skalauja šaltos Arkties vandenyno jūros – Baltoji, Barenco ir Karos. Žiema tęsiasi iki 250 dienų, vidutinė žiemos temperatūra – 26o šalčio, stiprios audros. Tremtyje ilgiau kaip septynerius metus kunigui buvo uždrausta aukoti šv. Mišias. Pragyveno įvairiai uždarbiaudamas, neretai priverstas prašinėti pašalpos. Cholmogoruose kun. M. Kaziliauskas gyveno nuo 1871 iki 1894 metų. Paskui persikėlė į Černigovo miestą Ukrainoje ir gyveno iki 1902 metų. 1896 metais tremtyje Černigovo gubernijoje rūpinosi grįžti į Kauno guberniją, bet rusų valdžios leidimo negavo. 1902 metais kun. M. Kaziliauskas gavo leidimą grįžti į Lietuvą, paskirtas Gadūnavo parapijos (Telšių aps.) altaristu, bet buvo rusų policijos ir žandarų prižiūrimas. Tremtyje ir policijos priežiūroje knygnešys kunigas Motiejus Kaziliauskas praleido net 31 metus.

Krakėse

Panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, 1904 metais Motiejus Kaziliauskas buvo paskirtas Krakių Šv. Kotrynos vienuolyno kapelionu. Čia gyveno ir dirbo 16 metų.

Kun. M. Kaziliauskas neilgai sirgęs mirė 1920 m. sausio 5 d. Krakėse. Savaitinis laikraštis ,,Vienybė“, 1920 m. vasario 10 d. nekrologe rašė: ,,Velionio būta didžiai mylimo ir visų gerbiamo žmogaus. Dėl to jo laidotuvių dieną 7 sausio, parapijonys skaitlingai atsilankė Krakių bažnyčioje atiduoti jam paskutinę pagarbą. Tikrai tai buvo garbingas kunigas ir ištikimas Lietuvos sūnus. Jisai už tėvynę daug kentėjo nuo rusų caro valdžios, kuomet toji valdžia stengėsi Lietuvoje sunaikinti jos tikėjimą ir tautybę, norėdama surusinti mūsų kraštą, varžė mūsų spaudą“.

P.S. Artėjant Knygnešio dienai (kovo 16-ajai), nutariau kunigo Motiejaus Kaziliausko antkapinį paminklą atnaujinti.

Senasis, sunkiai įskaitomas užrašas rausvo granito kryžiaus postamente:

KUN. MATEUŠAS / KAZILIAUSKAS / KRAKIŲ ŠV. / Kotrynos / vienuolyno / kapelionas / mirė 5. saus. 1920 m.

Naujasis užrašas tame pačiame nušlifuotame rausvo granito kryžiuje:

KUNIGAS / MOTIEJUS / KAZILIAUSKAS / 1841.09.21–1920.01.05 / VYSKUPO M. VALANČIAUS / PIRMOSIOS KNYGNEŠIŲ / ORGANIZACIJOS / 1867–1870 m. NARYS / KNYGNEŠYS, TREMTINYS / KRAKIŲ ŠV. KOTRYNOS / VIENUOLYNO / KAPELIONAS.

Albinas Dementiška

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija