Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Perduoti krikščionišką viltį ir pasitikėjimą

Popiežiaus Pranciškaus mokymas ir reformos žiniasklaidoje

Mindaugas Buika

Šventojo Tėvo spaudos konferencija skrydyje lėktuvu vienoje iš jo užsienio apaštalinių kelionių

Komunikacijų sekretoriato prefektas mons. Darijus Eduardas Vigano

Šventojo Tėvo audiencija Italijos žurnalistų bendruomenės atstovams

Neseniai paminėjus šventųjų arkangelų liturginę šventę ir ypač nurodant arkangelą Gabrielių, paskelbusį dieviškąjį Apreiškimą ir todėl vadinamą Dievo žiniasklaidininku bei šios srities Vatikano darbuotojų dangiškuoju globėju, verta aptarti popiežiaus Pranciškaus mokymą apie žurnalistų darbo atsakomybę ir Šventojo Sosto žiniasklaidoje daromas ryžtingas reformas. Tuo labiau, kad šventųjų angelų liturginio minėjimo metu rugsėjo 29-ąją tradiciškai buvo paskelbta būsimosios 2017 metų Pasaulinės visuomenės komunikavimo dienos, jau 50 metų Bažnyčioje kasmet minimos sekmadienį prieš Sekmines, Šventojo Tėvo pasiūlyta tema „Nebijok, nes aš su tavimi (Iz 43, 5). Perduoti viltį ir pasitikėjimą mūsų laikams“. Kiek anksčiau, rugsėjo 22 dieną, buvo paskelbtas popiežiaus Pranciškaus įkurtos naujos Vatikano dikasterijos – Komunikacijos sekretoriato – statusas. Tai ženklina jo vykdomą Bažnyčios misijai tarnaujančios katalikų žiniasklaidos atnaujinimą dabartinių poreikių ir technologijų pažangos kontekste. Tačiau pirmiausia šioje apžvalgoje bus susitelkta į Šventojo Tėvo žiniasklaidai skirtą doktriną, kurią jis išdėstė kaip tik rugsėjo 22 dieną Vatikane, susitikęs su žymiausiais Italijos žurnalistų bendruomenės atstovais.

Meilė tiesai, pagarba orumui

Toje audiencijoje kreipdamasis į Italijos žurnalistų sąjungos nacionalinės tarybos narius bei kitus žiniasklaidos priemonių vadovus – iš viso buvo susirinkę apie 400 asmenų – ir atsiliepdamas į tarybos pirmininko Enzo Jakopino (Enzo Jacopino) sveikinamąjį žodį, popiežius Pranciškus pripažino, jog mažai yra tokių profesijų, kurios daro tokią didžiulę įtaką visuomenės gyvenimui kaip žurnalistika. Parinkdami prioritetus savo pranešimuose, pristatydami norimus įvykių interpretatorius bei komentatorius, žurnalistai tarsi rašo „pirmąjį istorijos apmatą“. Taigi, nors dėl žiniasklaidos srityse vykstančios kokybinės plėtros, apimančios vis platesnį vartotojų ratą, kai naudodamiesi skaitmenine technologija dabar ko ne visi gali dalintis informacija bei ją komentuoti, profesionalios žurnalistikos vaidmuo nesumažėjo ir jis lieka fundamentalus laisvos ir pliuralistinės visuomenės gyvybingumo elementas. Šventasis Tėvas, kuris pats labai dažnai duoda interviu ar spaudos konferencijose komentuoja Bažnyčios ir pasaulio įvykius, sakė, jog nori pasidalinti mintimis apie kai kuriuos žurnalistikos, kaip profesijos, aspektus, kad ji labiau galėtų pasitarnauti pagerinimui visuomenės, kurioje mes gyvename. „Visiems mums kartais būtina sustoti ir pamąstyti, ką mes darome, ir kaip mes tai darome“, – sakė Popiežius, šį susitelkimą palygindamas su dvasinėje srityje vykstančiomis rekolekcijomis. Žinoma, žurnalistinėje veikloje nėra paprasta susivokti chaotiškame greitai besikeičiančių įvykių, datų, nuotaikų ir informacijos sraute. Tačiau yra trys nesikeičiantys bruožai: meilė tiesai, tikrasis profesionalizmas ir pagarba žmogiškajam orumui, kurių privalu laikytis, nepaisant visų sunkumų ir pavojų ar netgi pagundų, jog pažeisdamas tuos principus gali padaryti greitesnę karjerą ar praturtėti.

Kalbėdamas apie žurnalisto meilę tiesai, Šventasis Tėvas pabrėžė, jog tai reiškia ne tik jos patvirtinimą rašomuose straipsniuose ar rengiamose televizijos laidose, bet ir darnų liudijimą savo asmeniniame gyvenime bei darbo aplinkoje. „Čia nėra svarbu būti ar nebūti tikinčiu. Daug svarbiau yra būti ar nebūti sąžiningu su savimi ir su kitais“, – aiškino popiežius Pranciškus. Sąžiningumas, nuoširdumas yra bendravimo šerdis ir tai ypač svarbu tiems, kuriems tai tapo profesija, nes jokie santykiai negali būti tvirti ir ilgesnį laiką išlaikomi, jeigu grindžiami nesąžiningumu ir melu. „Žiniasklaidoje nepertraukiamai faktus ir įvykius pristatant 24 valandas per parą, nėra visada lengva išaiškinti tiesą ar bent priartėti prie jos“, – pripažino Šventasis Tėvas. Juk net ir realiame gyvenime nėra viskas tik balta ar juoda, o dažnai žurnalistas turi įžvelgti tai, kas verta pranešti, kas suras atgarsį visuomenėje. Tas pats, anot Popiežiaus, yra ir politiniuose debatuose ar netgi aštriuose konfliktuose, į kuriuos dažniausiai susitelkia žiniasklaida: visoje toje dinamikoje retai išvada yra aiški, ir pripažinimas, kas yra bloga, o kas teisinga. Konfrontacija dažnai gimsta iš negebėjimo (ar nenoro) suderinti skirtingas pozicijas, pasiekti jų sintezę. Tai irgi yra žurnalistų užduotis ar netgi misija.

Šiame darbe didžiausia atsakomybė – „stengtis, kiek įmanoma, labiau priartėti prie faktinės tiesos ir niekada nesakyti ar nerašyti to, ką savo sąžinėje suvoki, kad tai nėra tiesa“. Toje profesinėje veikloje yra svarbu vadovautis ne tik surašytomis žurnalistinės etikos kodekso normomis, bet ir giliai suvokti vidinę savo darbo prasmę, aiškino Šventasis Tėvas, ypač pabrėždamas esminį reikalavimą: nepasiduoti dalinių interesų – politinių ar ekonominių – logikai.

Žurnalistinio terorizmo pavojai

Žurnalistas, sutelkdamas dėmesį į tiesos siekimą, turi skatinti kiekvieno žmogaus socialinės vertės augimą, ugdyti jo tikrąjį pilietiškumą. Taigi ne tik žiniasklaida profesionaliai atsiliepia į visus realaus gyvenimo rūpesčius bei problemas, bet ir stiprina demokratinės visuomenės sandorą. Taip kalbėdamas popiežius Pranciškus reikšmingai priminė, jog visos diktatūros, kokios jos bebūtų, visada stengėsi ne tik kontroliuoti komunikacijos priemones, bet primesti savas taisykles žurnalistikai. Kita vertus, būtent laisva ir sąžininga žiniasklaida, net priversta veikti pogrindyje ir patirdama žiaurius persekiojimus, dažniausiai tampa stipriausia jėga rezistencijoje totalitariniams ir korumpuotiems režimams. Šventasis Tėvas pabrėžė, jog pagarba žmogiškajam orumui labai svarbi kiekvienai profesijai, ypatingą reikšmę turi būtent žurnalistikoje, nes už kiekvieno pranešimo apie faktus, slypi žmogaus jausmai, kiti individo gyvenimo aspektai. „Aš dažnai esu kalbėjęs apie paskalas, kaip apie „terorizmą“, apie tai, kaip galima žmogų nužudyti liežuviu, – sakė popiežius Pranciškus. – Jeigu tai yra tiesa asmenims, šeimoms ar darbo aplinkai, tai tuo labiau yra tiesa žurnalistams, kadangi jų balsas gali pasiekti visus ir todėl yra labai galingas ginklas“. Štai kodėl žurnalistikoje pirmenybę reikia skirti pagarbai žmogiškajam orumui, kuris yra visada pažeidžiamas, ir rašinyje neteisingai apšmeižto ar paniekinto žmogaus gyvenimas gali būti visam laikui sužlugdytas. „Kritika yra iš tikrųjų teisėta ir netgi, sakyčiau, būtina, kaip blogio atmetimas, – aiškino Šventasis Tėvas. – Bet tai turi būti daroma rodant pagarbą asmeniui, jo gyvenimui ir jo jausmams. Žurnalistika negali tapti žmogaus ir netgi tautų „naikinimo ginklu“. Kaip blogą pavyzdį jis nurodė žiniasklaidoje paplitusį baimės kurstymą, susijusį su migracija, kurią sąlygoja karo ir bado iškankintų žmonių prieglobsčio svetur paieška. Juk reikia rodyti didesnį supratimą, užuojautą ir kalbėti apie dosnų priėmimą.

Popiežius Pranciškus išreiškė viltį, kad žurnalistinė veikla visada bus kūrimo ir ugdymo įrankis, bendrojo gėrio veiksnys, kad mokės atsispirti pagundai kurstyti nesutarimus, nenaudos kalbos, kuri tik įžiebia konfliktų liepsną, taps susitikimo kultūros kūrėja. „Jūs, žurnalistai, galite kiekvieną kartą priminti, jog nėra problemų, kurių nepajėgtų išspręsti geros valios vyrai ir moterys“, – baigdamas pokalbį sakė Šventasis Tėvas, linkėdamas gerų darbų ir Dievo palaimos. Kaip tik su šiuo mokymu ir paskatomis yra susijusi jo pasiūlyta ir rugsėjo 29 dieną arkangelo Gabrieliaus minėjimo šventėje paskelbta būsimosios 2017 metų Pasaulinės visuomenės komunikavimo (žiniasklaidos) priemonių dienos tema „Nebijok, nes aš su tavimi (Iz 43, 5).  Perduoti viltį ir pasitikėjimą mūsų laikams“. Šventojo Sosto naujojo Komunikacijų sekretoriato publikuotame komunikate teigiama, jog sąžinės sąstingis ir pasidavimas desperacijai yra dvi didžiosios dvasinės ligos, kurias gali sukelti dabar neatsakingai dirbanti komunikacijų sistema. Primenama, kad popiežius Pranciškus enciklikoje „Laudato Si“ irgi apie tai kalba, nurodydamas, jog mūsų sąžinė gali būti „prideginta“ dėl to, kad viešosios nuomonės formuotojai ir kiti įtakingi žiniasklaidos profesionalai dažnai dirba uždaroje erdvėje, patogumų kupinoje urbanistinėje aplinkoje ir yra atitrūkę nuo žmonių vargų, nutolę nuo skurdo ir kančių vietų, todėl ignoruoja tikrojo gyvenimo dramatiškumą. Neretai pasitaiko ir priešingų perlenkimų, kai bandoma dirbtinai sustiprinti desperaciją, kai pateikiamos žinios, pranešimai ar komentarai transformuojami į tikrus „spektaklius“, mažai susijusius su realybe, bet išreiškia aiškų ideologinį nusistatymą ar sensacijų „gamybą“, pelno siekiančią strategiją. Tokių kontroversijų akivaizdoje girdimas tylus kreipimasis: „Nebijok, nes aš esu su tavimi“, Dievui reiškiant solidarumą kiekvienoje situacijoje, kurioje gali atsidurti žmogus.

Mes niekada nesame vieniši, kadangi turime dangiškąjį Tėvą, kuris neužmiršta rūpintis savo vaikais. Tie, kurie gyvena vienybėje su Kristumi, žino, kad netgi tamsa ir mirtis gali jiems tapti bendryste su Šviesa ir Gyvenimu. Todėl kiekviename įvykyje reikia bandyti išsiaiškinti, kas atsitinka Dievo ir žmonijos santykiuose, kad pažintume, kaip Jis pagal dramatiškiausią šio pasaulio scenarijų rašo išganymo istoriją. Todėl visi krikščionys ir ypač žurnalistai turi visais aspektais perduoti šią gerąją naujieną su pasitikėjimu kontempliuodami Dievo Karalystės perspektyvą. Būtent todėl paskelbtoji būsimosios Pasaulinės visuomenės komunikavimo dienos tema yra kvietimas žurnalistams, kad perduodami žinias apie didžiuosius pasaulio istorijos įvykius bei atpasakodami konkrečių žmonių gyvenimo istorijas, vadovautųsi Evangelijos gerųjų naujienų logika, primindami, kad Dievas niekada nepaliauja būti kiekvienam žmogui Tėvas bet kurioje situacijoje. Taigi, išmokime išsakyti pasitikėjimą ir viltį istorijai, teigiama Komunikacijos sekretoriato komentare. Popiežiaus Pranciškaus kreipimasis, skirtas Pasaulinei visuomenės komunikavimo dienai, kaip įprasta, bus paskelbtas sausio 24-ąją, kai liturgijoje minimas šv. Pranciškus Salezas, žurnalistų ir rašytojų užtarėjas. Pasaulinės visuomenės komunikavimo dienos šventimą Bažnyčioje iniciavo Vatikano II Susirinkimo tėvai, kurie 1963 metais paskelbtame dekrete „Inter Mirifica“ nurodo, jog tai yra tinkama galimybė priminti tikinčiųjų pareigas remti katalikišką žiniasklaidą malda ir aukomis. Pirmą kartą Pasaulinė visuomenės komunikavimo diena buvo paminėta 1967 metų gegužės 7-ąją, sekmadienį prieš Sekmines, ir šios tradicijos laikomasi iki šiol.

Užduotys Komunikacijos sekretoriatui

Visais šiais reikalais dabar rūpinasi per 2015 metų Petrines (birželio 29 dieną) popiežiaus Pranciškaus dokumentu motu proprio įkurtas Komunikacijos sekretoriatas, kuris perėmė devynių su žiniasklaida susijusių Šventojo Sosto institucijų – Popiežiškosios visuomenės komunikavimo tarybos, Vatikano spaudos tarnybos, Interneto tarnybos, „Vatikano radijo“, Televizijos centro (CTV), laikraščio „L’Osservatore Romano“, Vatikano leidyklos „Libreria Editrice Vaticana“, Fotografijų tarnybos ir Vatikano spaustuvės – pareigas. Buvo paskirtas Komunikacijų sekretoriato prefektas, kuriuo tapo 54 metų monsinjoras Darijus Eduardas Vigano (Dario Edoardo Vigano), iki šiol vadovavęs Vatikano televizijos centrui ir naujosios dikasterijos rengimo komisijai, bei trys jo pavaduotojai. Šventasis Tėvas minėtame dokumente pabrėžė, kad tokia integracija, kuri vyksta palaipsniui (iki 2018-ųjų pabaigos), yra sąlygota dabartinio komunikacijų vystymosi konteksto ir sparčios technologijų pažangos, atskirų priemonių sąveikos ir susiliejimo (pavyziui, laikraščio ir radijo internetinės svetainės). Visa tai reikalauja Šventojo Sosto (gal ir vietinių Bažnyčių) informacinės sistemos veiklos permąstymo ir reorganizavimo kuriant vieningą administravimą, kad būtų labiau atsiliepta į pastoracijos ir evangelinės misijos poreikius. Naujosios dikasterijos prefektas monsinjoras D. Vigano, pristatydamas popiežiaus Pranciškaus potvarkį, pabrėžė būtinumą atsižvelgti į įsivyraujančią skaitmeninę kultūrą, vis didesnį žiniasklaidos naudotojų ryšių mobilumą, tinkamą žmogiškųjų resursų, patirties ir kvalifikacijos panaudojimą bei ekonominius dalykus, nes Bažnyčia gyvena iš suaukotų lėšų, todėl reikalingas taupumas ir atsakomybė, „kad kiekvienas išleistas euras turėtų apaštalinį pateisinimą“. Apžvalgininkai teigiamai įvertino vykstančias permainas konsoliduojant Šventojo Sosto žiniasklaidos priemones, popiežiaus Pranciškaus ir devynių jo artimiausių patarėjų – Kardinolų tarybos – iniciatyva tai vyksta ir kitose dikasterijose, kad būtų išvengta informacinės veiklos dubliavimo bei kartais pasitaikančių prieštaravimų interpretuojant svarbiuosius sprendimus.

Vatikano dikasterijai Šventasis Tėvas paskyrė penkerių metų kadencijai 16 Komunikacijos sekretoriato narių iš bažnytinės hierarchijos bei kelių pasauliečių, kurie netiesiogiai prižiūri jo veiklą, dalyvaudami plenariniuose posėdžiuose reikalų aptarimui. Iš paskirtųjų narių du kardinolai, kurie jau vadovauja kitoms Šventojo Sosto institucijoms – Kunigų kongregacijos prefektas kardinolas Benjaminas Stela (Beniamino Stella) ir Rytų Bažnyčių kongregacijos prefektas kardinolas Leonardas Sandris (Leonado Sandri). Kiti 11 hierarchų, Komunikacijos sekretoriato narių, keturi kardinolai, du arkivyskupai ir penki vyskupai, yra įvairių pasaulio šalių vietinių Bažnyčių ganytojai. Komunikacijos sekretoriato nariu popiežius Pranciškus paskyrė ir Vilniaus arkivyskupą Gintarą Grušą. Kiti trys paskirtieji nariai – pasauliečiai, tarp jų yra dvi moterys, žymios teisės etikos ir psichologijos specialistės. Visiškai neseniai, rugsėjo 22 dieną, buvo paskelbtas laikinasis („ad experimentum“) Komunikacijos sekretoriato statutas, skirtas trejiems metams, kol vyks integracijos procesas. Jame patvirtintos popiežiaus Pranciškaus dokumento motu proprio nuostatos dėl naujosios dikasterijos uždavinių ir pateikiama jo sudėtis. Komunikacijos sekretoriatas sudarytas iš penkių skyrių – bendrųjų reikalų, redakcinio, Vatikano spaudos tarnybos (kuri buvo ir iki šiol), technologinio, teologinio ir pastoracinio, personalo, dokumentų ir archyvo. Statute pateiktas tų skyrių kompetencijų apibūdinimas. Ypač atkreiptinas dėmesys į Teologinį ir pastoracinį skyrių, kuris rūpinsis Vatikano ir vietinių Bažnyčių žiniasklaidos teologine vizija, pastoraciniu ugdymu, kad ji tikrai tarnautų krikščioniško mokymo ir bendrojo gėrio sklaidai, būtų Popiežiaus ir Bažnyčios balso aidas pasaulyje.

© 2016 „XXI amžius“