|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kurkime tylą Kun. Vytenis Vaškelis
Nors bėgant amžiams žmogaus prigimties identiškumas nekinta, bet kai kurie senovės išminčių posakiai, kuriuos, pavyzdžiui, galime perskaityti 2014 metais išleistoje knygoje Dykumos tėvų pamokymai, stebina įžvalgumu bei aktualumu, reikalauja tam tikrų paaiškinimų. Šiame leidinyje rašoma, kad IV amžiuje gyvenusiam tėvui Arsenijui kažkas pasakė: Man neduoda ramybės tokia mintis: Negaliu nei pasninkauti, nei dirbti, bent jau eiti lankyti ligonių, nes tai irgi artimo meilės darbas. Bet senolis atpažino demonų siūlymus ir atsakė: Valgyk, gerk, miegok, nedirbk, tik neik iš celės. Jis žinojo, kad pasilikęs savo celėje vienuolis neišklysta iš kelio. Šiais laikais ne tik vienuoliams, ypač neseniai įstojusiems į vienuolyną ir turintiems kad ir mažų priklausomybių nuo technologijų, kuriems regula leidžia saikingai naudotis internetu ir žiūrėti televizorių, bet ir kunigams bei visiems, kurie, rūpindamiesi savo dvasinio gyvenimo ugdymu, reguliariai skiria laiko bendravimui su Viešpačiu, svarbu budėti, kad jų maldos ir Dievo žodžio skaitymo neišblaškytų staiga kilęs prisiminimas, kad, pavyzdžiui, per televizorių netrukus bus rodoma įdomi pramoginė laida, kurią norėtųsi žiūrėti dabar, ir kyla mintis: Nutraukiu tyloje bendravimą su Juo. Jis juk niekur nepradings. Ir visomis sielos galiomis pasineriama į spalvingame ekrane mirguliuojančių vaizdų jūrą... Tiems, kurie yra gundomi (beje, nėra žmogaus, kurį nebūtų aplankiusi kokia nors pagunda), galima šitaip patarti: Jei kartais kyla pagundos žiūrėti tuščių, net sielai kenksmingų vaizdų, reikia stengtis suvokti laiko akimirkos svarbumą ir nuvyti negerą mintį šalin. Jei buvo sudelsta, ir ta pagunda tapo įkyri, reikia prašyti Jėzaus pagalbos ir išeiti iš patalpos, kurioje kilo dvasinis varginimas, užsiimti kita veikla paskambinti telefonu tikinčiajam, kurio žodžiai galėtų dvasiškai sustiprinti bei nuraminti; pasivaikščioti lauke, pasimankštinti, susitikti su artimaisiais, bendraminčiais... Vėliau, kai širdis nurims, naudinga Dievo akivaizdoje pasvarstyti: Kodėl taip netikėtai mane puolė toji pagunda? Gal širdies dalele pritariu jos sukeltam blogiui, nes dar mėgstu tas pasaulietiškas pramogas ir tuščius užsiėmimus, kurie vagia mano tylos valandėles, ir priešas džiaugiasi, kad Dievui skiriu mažiau brangaus laiko? O gal patyriau pagundą, kad suvokčiau, ko yra vertas tikrasis mano aš? Kadaise atsiskyrėlis aba Poimenas sakė: Jei susitinka trys žmonės, kurių pirmasis visiškai išlaiko vidinę tylą, antrasis sirgdamas dėkoja Dievui, o trečiasis tarnauja tyrai nusiteikęs, tie trys dirba tą patį darbą. Taigi vidinė tyla yra smagratis, mus įsukantis į kūrybingą gyvenimo ritmą, ir tinkamiausi vaistai nuo pagundų. Antai žinomas vokiečių poetas R. M. Rilke tylos svarbą iškėlė į dvasines aukštybes. Jis rašė: Čia yra tiek daug mažų, savaitės metu tuščių kaimo bažnyčių... Aš pasėdžiu tai vienoje, tai kitoje, ir kartais man pasirodo net ašaros iš laimės, esant toje skaidrioje tyloje. Man atrodo, kad tokios tylos man reikėtų ištisus metus, kad galėčiau išgirsti save ir pajusti viduje tą atsinaujinimo šaltinį, kuris yra kiekvieno gyvenimo paslaptis ir kuris buvo užblokuotas ir sudrumstas. Verti dėmesio ir vienos jo gerbėjos žodžiai, žadinantys kurti naujus posmus: Tavo kambario tyla vis dar tartum platus šiltas apsiaustas supa mane... Linkiu tau to, ko visada linkėjau, tylos tavo aplinkoje, kad nekliudomai galėtum būti tuo, kuo esi, ir kiekvieną valandėlę galėtum daryti tai, ką tavo vidus sako, kas turi būti padaryta... O, aš jaučiu, kaip tu šią tylą myli... 2009 metais Lietuvoje vyko dokumentinio filmo Didžioji tyla premjera. Tai filmas apie ypač kontempliatyvaus vienuolyno kartūzus, kurie gyvena nuošaliose Prancūzijos Alpėse (Grande Chartreuse), ir yra davę Dievui įžadus visą gyvenimą laikytis tylos, kad ypatingai pasiaukojantis jų gyvenimo būdas būtų kvapnūs jų dorybių bei tikėjimo darbų smilkalų dūmai, nuolat kylantys Švč Trejybės garbei. Nesakykime, kad mes nesame tie išrinktieji vienuoliai kartūzai, todėl ne mums yra skirtas tas šviesus artimiausios su Viešpačiu draugystės dangus. Jei kasdien nors truputį skirsime Jam laiko, Jis, atsižvelgdamas į mūsų užimtumą ir mūsų troškimą Jam patikti, gali mums suteikti malonių, pranokstančių mūsų lūkesčius. Tik amžinybėje galutinai paaiškės mūsų visų gyvenimo kovų su visomis pagundomis, ypač tylos bei vienumos valandėlėmis, vaisiai neblėstantis nežemiško vainiko nuopelnų grožis. Prancūzų rašytojas A. Delage rašė: Kurkite tylą. Palikite praeities atsiminimus ir ateities rūpesčius. Pasilikite dabartyje; dabartis yra pilna Dievo. Be triukšmo, tylėdama siela kreipiasi į Dievą, ir Dievas į ją. Klausykite: Dievas kalba širdies gelmėse... Pažvelkime į Jėzų, užkopusį į kalną nuošaliai ir tyloje melstis. Tebūna Jis mūsų gyvenimo aukštyn įkvėpimo Olimpas.
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |