|
Antisemitizmo provokavimo vajus
Algimantas Zolubas
Kai šviesaus atminimo rašytojas Jonas Mikelinskas, matydamas išskirtinį žydų genocido eksploatavimą žiniasklaidoje, kėlė klausimą, kodėl toks genocidas apsireiškė tolerantiškoje kitataučiams Lietuvoje, niekas iš mūsų rašytojų bei intelektualų nepanoro nei šio klausimo tyrinėti, nei apie tai diskutuoti, o žydų tautybės rašytojo oponentai trumpai jam atsakė: Mums nesvarbu, kodėl toks genocidas buvo, mums svarbu, jog jis buvo.
Šių eilučių autorius straipsnyje Žydų genocidas atoveikis į klaidatikystę (XXI amžius, 2004 09 01), bandė atsakyti į rašytojo keltą klausimą, tačiau nei prieštaraujančių jo iškeltoms priežastims, nei joms pritariančių žiniasklaidoje nesulaukė. Kodėl? Ar klausimas nebereikalauja atsakymo, ar užtenka pasakyti, jog buvo, ir plačiai eskaluoti šį genocidą, įvardinant lietuvių tautą esmingai prie jo prisidėjus?
Beveik kasdien pastaruoju metu žiniasklaida, tarsi gardžiuodamasi savęs niekinimu, skelbia vis naujus rašinius, kaip lietuviai kolaboravo su naciais, kaip išduodavo bei žudė žydus, kaip grobstė jų turtą. Žinotina, jog tie vagys nebuvo nacionalistai, jog ir į Sibirą ištremtų lietuvių turtu nesibjaurėjo, jog jie drauge buvo entuziastingas stribų rezervas. Paskaitę tų rašinių komentarus, rasime pakankamai ir antisemitinių, deja, išprovokuotų. Antai Rūtos Vanagaitės knyga jau provokuojančiu pavadinimu Mūsiškiai skatino lieti neadekvačias tiek dėl antraštės, tiek dėl turinio emocijas. Neseniai aktyviai viešintos žinios, interviu, reportažai apie pasaulinį sąskrydį Molėtuose, primenant, kaip lietuviai (molėtiškiai) žudė ir naikino žydus.
Panašų sąskrydį Veliučionyse, netoli Vilniaus, paskelbusi R. Vanagaitė rugsėjo 23 dieną drauge su iš Izraelio specialiai į paminėjimą atvykusiu Efraimu Zurofu dalyvavo panašioje į molėtiškę, tik ženkliai kuklesnėje procesijoje. Tą pačią dieną per Lietuvos radiją kalbėjusi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky apgailestavo, jog panašioms akcijoms Lietuvos valdžia neskiria dėmesio, tarsi pasibarstę galvas pelenais, atgailaudami žodžiais mea culpa už nacių padarytus nusikaltimus Lietuvos valstybės vadovai turėtų dalyvauti panašiose procesijose.
Jei ir toliau vyks panašūs sąskrydžiai, vėl bus reportažų apie renginius, į kuriuos suvažiuos lyg į žvėryną pasaulyje dar nematytų išgamų, kurios šaudė žydus, pažiūrėti, vėl bus galimai užsakytų trolių ir ne trolių antisemitiniai komentarai, veiks išprovokuota antisemitinė virtuvė. Mūsų kiršintojams turėtų būti aišku ir akivaizdu, kad ne Lietuva vykdė tuos nusikaltimus, nes mūsų valstybė buvo okupuota vokiečių nacių ir tik okupacinei valdžiai verčiant būta talkininkų iš lietuvių, lenkų, rusų ir net žydų pusės. Todėl vanagaitėms, valatkoms, kanovičiams, sutkams, ivaškevičiams, tapinams nereikėtų teisti Lietuvos, kurios tada nebuvo. Ji buvo okupantų gniaužtuose. Kiršintojams, suklaidintiems piktavalių ar profesionalų, galimai vykdančių gautą užduotį šmeižti ir dezinformuoti, skleisti iškraipytus faktus, reikėtų bent kiek pasiaiškinti aplinkybes, kuriomis skausmo ir kančios išvargintoje tautoje vyko žudynės ar pogromai, skatinami svetimų kariaunų.
Todėl, kai šiomis dienomis plačiai kalbama, kad lietuviai nei iš šio, nei iš to tarsi paklaikę pradėjo šaudyti savo kaimynus žydus, J. Mikelinsko klausimas kodėl išlieka aktualus. Kai kuriems žydų tautybės veikėjams, reikalaujantiems atsiprašymų, atgailos, Lietuvą skelbiantiems esant žydšaudžių tauta, vertėtų giliau susimąstyti, objektyviau vertinti įvykius, pripažinti ir savo tautiečių klaidas ir kaltes. Tačiau tarp tų rėksnių, tikėtina, yra pakankamai apmokamų. Jie nesuinteresuoti mąstyti ir pripažinti, jog įtemptoje psichologinėje karo atmosferoje šaudyti galėjo ir sąmoningai psichologiškai apdoroti žmonės, netgi kriminaliniai nusikaltėliai, buvę kaliniai.
Išvešėjęs lietuvių kaltintojų žydšaudyste vajus bevaisis, jis tik kiršina, provokuoja antisemitizmą. Bet juk tai gali būti zadanija sukelti neįmanomą sugyventi atmosferą, išpuolius. Nejaugi zadanijos vykdytojai nenutuokia, kokios nedraugiškos šalies užduotį vykdo? Kita vertus, susidaro įspūdis, kad tikrąją genocido priežastį norima nuslėpti. Ir atrodo, kad vien mesdami kaltinimus kitiems, keldami reikalavimus atsiprašyti bei atgailauti, priežastį slepia, aiškintis vengia kai kurie žydų veikėjai. Ar neatrodo, jog žydams slėpti genocido priežastį, būti amžinai nuskriaustaisiais yra naudinga, ypač kai mūsiškiai provokuoja antisemitizmo vajų.
© 2016 XXI amžius
|