Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Po atlaidų – kelionės, artinančios prie Dievo

Biržiečiai Palendriuose su benediktinų venuoliu tėvu Gregory

Biržiečiai įdėmiai klausosi apie Kryžiaus kelio stotis Tytuvėnuose

Pasakoja Tytuvėnų klebonas kun. Rimantas Žaromskis

Po atlaidų Krekenavoje

Zita, Jūratė, Rima ir Gitautas po Vakarinės maldos Palendriuose

Biržiečiai Tytuvėnų bažnyčioje

Tėvas Gregory pasakoja vienuolyno istoriją

Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijos vikaras kun. Ernestas Želvys per trejus kunigystės Biržuose metus pripratino biržiečius ne tik organizuotai dalyvauti didžiuosiuose Lietuvos bažnyčiose vykstančiuose atlaiduose, bet pasimeldus dar neskubėti namo. „Lietuvoje yra tiek daug sakralių vietų, bažnyčių, kurias verta aplankyti, žmonių, kurie skirtingais keliais ir laikais vedė ir tebeveda žmones prie Dievo, su kuriais reikia susipažinti“, – tvirtina kunigas Ernestas. Tikintieji juo pasitiki ir entuziastingai dalyvauja kunigo organizuojamose išvykose.

Švietęs ir šildęs

Pasimeldę Švč. Mergelės Marijos atlaiduose Krekenavos Bazilikoje, aplankėme Paberžę – Tėvo Stanislovo (Algirdo Mykolo Dobrovolskio) ilgiausiai trukusios ir paskutinės tarnystės vietą, sakralųjį užkampį, pribloškiantį žmogaus kilnumo ir pasišventimo galia.

Virš centrinių Paberžės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios durų – Dievo akies simbolis, viduje drožėjo Vinco Svirskio prieš daug metų sukurta skulptūra, išgelbėta nuo sunykimo. Bažnyčioje – nei bronzos, nei aukso, nei įmantrios puošybos. Švelniomis spalvomis nudažytas medinis altorius, tarp Kryžiaus kelio stočių – žibalinės lempos. Atskiras kambarėlis spalvotiems rankų darbo žibintams – pasakų namelis ne tik vaikams. Blausus bažnyčios apšvietimas sukuria intymią aplinką maldai. Tokia pat prieblanda kunigo celėje. Lentynoje – Rainerio Marijos Rilkės knygos, jo verstos į lietuvių kalbą, brevijoriai, kasdienių maldų knygos ir tos, iš kurių jis pats giedodavo grigališkuosius choralus. Paprastos kaimiškos lovos – jo svečiams, visiems nuo gyvenimo pavargusiems ir sutrikusiems, kad čia jie vėl atrastų viltį ir patikėtų viską nugalinčia Dievo meile. Vario puodai – klebonijos virtuvėje. Stalinės lempos padarytos iš lygintuvų. Sakralinių rūbų – arnotų ir stulų kolekcija, surinkta iš visos Lietuvos bažnyčių. Kunigo kurti kryžiai su saulutėmis, tapusiomis Paberžės simboliu.

„Kad aš niekada nebūčiau šalta aukšta siena, kad būčiau durys. Kad jos niekada neužsidarytų prieš ateinantį“, – skamba Tėvo Stanislovo žodžiai Lietuvos kino studijos 1989 metais sukurtame režisieriaus Andriaus Stonio filme „Atverk duris ateinančiam“. Filmo peržiūra vyko 1863 metų sukilimo muziejuje, kur dar gyva kunigo Antano Mackevičiaus, vieno iš sukilimo vadų, dvasia. Tėvas Stanislovas yra prisipažinęs, kad jautė pareigą tęsti jo veiklą, tik ne ginklu, bet žodžiu.

Stabtelėjus bažnytėlės šventoriuje prie Tėvo Stanislovo kapą žyminčio kryžiaus, pasipila liūtis. Tarsi tam, kad išvengtume tuščių kalbų, bet išvažiuodami giliai širdyje išsivežtume tą tikrą, nesuvaidintą Tėvo Stanislovo santykį su Dievu bei žmogumi ir dalintume jį kitiems.

Tytuvėnų Kryžiaus keliu – Mergelės Marijos garbei

Pasimeldę už šeimas, kad jas globotų gailestingumo Motina, Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaiduose Šiluvoje, aplankėme Tytuvėnų sakralinį ansamblį. Viena svarbiausių jo dalių – XVIII amžiuje sukurta Kryžiaus kelio galerija su Kristaus laiptų koplyčia. Pasak ekskursiją vedusios gidės Rūtos, Tytuvėnų Kryžiaus kelias įsteigtas po bernardino Antano Burnickio kelionės į Šventąją Žemę, iš kurios jis parsigabeno iš kriauklelių sukurtus žymesnių Jeruzalės ir Šventosios Žemės krikščionių šventovių modelius, du kryžius ir šventosios žemės, kuri buvo suberta po stiklo gaubtais šalia kuriamų stočių atvaizdų. Netrukus pačiame šventoriaus centre buvo pastatyta Šventųjų laiptų, arba Kristaus laiptų, koplyčia. Kiekviename jos laiptelyje po stikliniu gaubtu įmontuotos relikvijos – iš Palestinos parvežta šventa žemė. Viena laiptų eilė skirta maldininkams užlipti keliais, kita – nusileisti, tad melsdamiesi išbandome abi eiles.

Aplankėme ir vienuolyno pastatą, kuris iki mūsų dienų išliko bemaž nepakitęs. Susidomėję apžiūrime kuklias vienuolių celes: stalas, kėdė, lova ir krosnis.

Švč. Mergelės Marijos, Angelų Karalienės, bažnyčioje kunigų Ernesto ir Tytuvėnų klebono Rimanto Žaromskio pakviesti suklaupėme bendrai maldai. Klebonas maloniai pasakojo bažnyčios istoriją, rodė įspūdingus devynis įmantrių formų altorius, sakyklos ir krikštyklos ansamblius. Įspūdingas Švč. Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas, nutapytas nežinomo Lietuvos dailininko.

Atsiliepti į Dievo meilę

Tas, kas yra pabuvojęs Kelmės rajone esančiame Palendrių Šv. Benedikto vienuolyne, dar ne kartą ten grįžta, ieškodamas tylos, ramybės, susikaupimo, ir galbūt savęs. Ne išimtis – ir mūsų grupė. Dar tebežaliuojančių laukų platybėse ir jau gelstančių beržų fone pirmiausia akį patraukia šiek tiek niūrokas bažnyčios špilis – dar prieš karą kun. Kazimiero Ambrazaičio lėšomis statyta bažnyčia, tarybiniais metais tapusi grūdų sandėliu. Šalia šoninių bažnyčios durų išlikęs kunigui skirtas antkapis – apdaužytomis rankomis Kristus.

Dar už keliolikos žingsnių – benediktinų vienuolynas, šiuo metu tapęs namais šešiolikai brolių iš Lietuvos, Prancūzijos, Amerikos.

Skubame į Vakarinę maldą – vienuolių giedamą grigališkąjį choralą. Mus pasitinka ir globoja tėvas Gregory, atvykęs iš Amerikos, nors jo giminės šaknys – Lietuvoje.

„Vienuolynas – vieta, kurioje mokomasi atsiliepti į Dievo meilę, o gieda tik tas, kuris myli“, – sako vienuolis, vesdamasis mus į svečių priėmimo kambarį. Žiūrime filmą, supažindinantį su benediktinų dvasingumu ir Palendrių vienuolynu, tėvas Gregory atsako į mūsų klausimus.

Sužinome, kad vienuolynas – ne tik mokykla, bet ir šeima. Benediktinai duoda pastovumo įžadą, nes šeimos jie nekeičia. Svarbios trys dorybės: klusnumas, tylėjimas, nusižeminimas. Pastaroji svarbiausia, nes ją skelbė pats Kristus.

Dėkojame vienuoliams už sugrąžintą dvasios ramybę, už maldas, už gyvą liudijimą, kad šiame beprotiškame pasaulyje yra amžinų dalykų, vertybių, kurios niekada nepasikeis.

Grįždami namo dėkojame Dievui ir kunigui Ernestui už naujas patirtis, už parodytus kelius, kuriuose, tikėjimo sausrai ištikus, galima semtis dvasinės tvirtybės ir ramybės. Šios kelionės – paskata geriau pažinti šalia esančius, tikėjimo keliu einančius, bet skirtingus žmones, suprasti juos, mylėti, neteisti ir atleisti.

Stasė Eitavičienė

Autorės nuotraukos

© 2016 „XXI amžius“