Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Montesorystės pradininkė Lietuvoje

Gabija Mackevičiūtė,

Lietuvos švietimo istorijos muziejaus rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėja

Marija Kuraitytė-Varnienė (1886–1982). Foto „Renaissanse“. Kaunas, apie 1930 metus

Marija Varnienė dirba „Vaikų nameliuose“. Kaunas, 1937 metai

Marija ir Adomas Varnai su poetais karo pabėgėliais Stasiu Santvaru ir Bernardu Brazdžioniu. Ravensburgas, 1945 metai

JAV lietuvių Montesori draugijos valdyba (iš kairės): S. Vaišvilienė, M. Kucinienė, D. Petrutytė, M. Varnienė, A. Varnas, E. Paužuolienė, J. Juknevičienė prie A. Varno sukurto M. Montessori portreto. Čikaga, 1962 metai

M. Varnienės „Vaikų nameliuose“. Kaunas, 1938 metais

„Vaikas yra tolygi sociali būtybė kaip ir suaugėlis. Tik juodu turi skirtingus gyvenimo tikslus: suaugėlis kuria ir tobulina išorinio gyvenimo sąlygas, o vaikas kuria ir tobulina patį žmogų. Tą kūrybą vaikas gali išvystyti pilna žodžio prasme tik turėdamas tokias pat autonomines gyvenimo sąlygas, kokiomis naudojasi suaugėlis. Dėl to vaikas turi būti suaugėlio nuoširdžiai padedamas, bet ne vadovaujamas. Tik šitokių santykių plotmėje tarp vaiko ir suaugėlio gali išsivystyti darnus bendravimas ir susiklausymas“, – tai – pedagogės, ikimokyklinio ir pradinio mokyklinio Marijos Montessori ugdymo Lietuvoje pradininkės Marijos Kuraitytės-Varnienės mintys vaikų auklėjimo tema. Žymios pasaulinio masto intelektualės, gydytojos, psichologės ir didžios mokytojos Marijos Montesori (1870–1952) įkvėpta, M. Kuraitytė-Varnienė (1886–1982) kartu su sutuoktiniu, žinomu Lietuvos dailininku Adomu Varnu (1879–1979), paskyrė gyvenimą vaiko asmenybės ugdymo idėjai, M. Montessori žinių ir praktinio darbo su vaikais patirties sklaidai. Tai buvo pionieriška veikla. Tik tikėjimas, charakterio tvirtumas, meilė, visuotinis atsidavimas ir pasitikėjimas ateitimi – vaiku – leido M  Kuraitytei-Varnienei sudaiginti montesorystės daigelį tarpukario Lietuvoje, jam nenunykti Antrojo pasaulinio karo audrose, išlikti karo pabėgėlių stovyklose Vokietijoje ir įsitvirtinti JAV, beje, ne tik lietuvių išeivių vaikų širdyse.

Pedagoginio kelio pradžia

Marija Kuraitytė gimė 1886 m. rugpjūčio 30 d. Raseinių apskrityje, Girkalnio parapijoje, Bakaičiuose. Jos gyvenimas išmargintas ypatingos spalvų paletės. Tėvo Andriaus Kuraičio rūpestingumo apgaubta ir materialinės gerovės kupina buvo vaikystė ir jaunystė. Trijų seserų – Jadvygos, Stasės, Marijos – ir brolio Viktoro gyvenimas buvo būdingas XIX amžiaus antros pusės aukštuomenei: nerūpestingos vasaros tėvo dvare Lietuvoje, o žiemos – Sankt Peterburge, Maskvoje paskirtos kultūriniam lavinimuisi ir mokslui. Tai – romantiškai idealizuoto kaimo žmonių mokymo Lietuvoje ir lietuvybės, tautiškumo puoselėjimo bei kokybiškų studijų Rusijoje laikas. M. Kuraitytė-Varnienė 1906 metais baigė dr. Otto ginekologijos institutą (dėl amžiaus cenzo negalėjo studijuoti medicinos mokslų universitete), 1908 metais – pedagoginius kursus Ženevos universitete, 1910 metais – dvimečius gimnastikos ir pedagoginių žaidimų kursus Sankt Peterburge.

1906 metais mirus tėvui, 1915 metais – sužadėtiniui Romanui (Ramūnui) Bytautui (1886–1915), sunkiai susirgus seseriai Stasei (pirmajai kompozitoriaus Miko Petrausko žmonai) bei įsibėgėjant Pirmajam pasauliniam karui, ant jos pečių nukrito visa savarankiško gyvenimo našta. M. Kuraitytė ėmė dirbti Voroneže, lietuvių karo pabėgėlių moksleivių bendrabutyje, toliau domėjosi pasaulinės pedagogikos naujienomis. 1919 metais Vilniuje Marija susituokė su dailininku Adomu Varnu. Tai buvo ne tik stiprių, charizmatiškų ir kuriančių asmenybių sąjunga. Su A. Varnu buvo susijusi nauja M. Kuraitytės-Varnienės pedagoginio kelio, švietėjiško gyvenimo kryptis. Jai su bendraminčiais buvo lemta praskinti kelią unikaliam gydytojos, psichologės ir didžios mokytojos Marijos Montesori mokymui Lietuvoje...

Lietuvoje – laimingų vaikų – mažųjų pasaulio – saloje...

Marijai ir Adomui Varnams buvo lemta atrasti Mariją Montesori. Jos skelbiamas mokymas tapo tolesniu A. ir M. Varnų bendro gyvenimo kelrodžiu, siekiniu gyvenimą skirti vaikui. Prie Varnų prisijungus Domicelei Petrutytei (1913–2010), Lietuvoje buvo sukurtas novatoriškas vaikų dvasinio, socialinio, psichinio ir fizinio ugdymo pasaulis. 1934 metais M. Montessori idėjų šalininkai Vincenta Matulaitytė-Lozoraitienė, Stasys Šalkauskis, Marija ir Adomas Varnai įsteigė Lietuvos Montessori draugiją. 1930 metais Romoje ir 1934 metais Nicoje baigusi M. Montesori kursus M. Varnienė įgijo teisę atstovauti Montessori mokymui Lietuvoje. Ji ėmė skaityti paskaitas motinoms apie M. Montesori draugijos darželius, vaiko laisvę, drausmę, bausmes, jo asmenybės gerbimą. Vedė ikimokyklinio ugdymo kursus darželių auklėtojoms, vienuolėms.

M. Varnienės vedami praktiniai užsiėmimai vyko jos įkurtuose Vaikų nameliuose Kaune, Žaliakalnio šlaitų papėdėje. Tai buvo išskirtinė Lietuvoje laimingų vaikų pasaulio sala. Dailininko A. Varno sukurti ir pagaminti baldeliai, darbo įrankiai mažiesiems, specialios loginio mąstymo, erdvinio pasaulio suvokimo, įvairiausios meninio ir kūrybinio lavinimo priemonės leido atsiskleisti neapsakomai turtingam mažųjų dvasiniam pasauliui.

Marijos Montessori nešama žinia apie ateities vaiką, glaudi asmeninė draugystė ir profesinis bendradarbiavimas su M. Montessori, jos sūnumi Mario, Varnams ir D. Petrutytei buvo ir jų gyvenimo pamatas. Kaip yra pasakęs M. Montessori sūnus Mario, tai buvo „trys gyvenimai, gyvenantys M. Montessori tikėjimo šviesoje“.

Darbų godos

M. Montessori mokymo įtvirtinimas Lietuvoje nebuvo lengvas. Tik įvairiapusį pedagoginį išsilavinimą ir didžiulę darbo patirtį turinti Marija Varnienė galėjo atlaikyti žymių to meto Lietuvos pedagogų spaudimą. Periodiniuose leidiniuose „Židinys“, „Naujoji Romuva“, „Motina ir vaikas“ ir kituose, radijo valandėlėse, konferencijose M. Varnienė skelbė M. Montesori žodį, pristatydavo mokymo esmę, lygino su kitomis ikimokyklinio ugdymo sistemomis, pabrėžė itin platų Montessori mokyklų paplitimo arealą nuo krikščioniškų Europos, Šiaurės ir Pietų Amerikos kraštų iki budistinių Azijos šalių. Ji nuolat tvirtino, kad Montessori vaikų ugdymo kelias grįstas mokslinės pedagogikos pagrindais.

M. Varnienė teigė, kad M. Montesori mokymo stiprybė – pedagoginio dėmesio centro perkėlimas nuo šeimos ir mokyklos, nuo visuomenės ir valstybės, nuo gamtos ir gyvenimo į vaiką. Žmogaus asmenybės svarbiausiu formuotoju yra pati besiveržianti gyventi ir augti būtybė ir jos gimtosios galios – pats vaikas formuoja savo žmogiškas vertybes: individo, visuomenines, tautines ir dorovines. Visa aplinka tėra patarnaujamos priemonės, bet ne vadovaujami pradai. Svarbiausias sistemos principas – saviaukla ir veikimo laisvė. Montesori leidžia vaikui išvystyti savarankišką veiklumą tvarkos, teisingumo, ir socialinių santykių ribose. Tvarkingai sudarytoje aplinkoje vaikui duodama laisvė daryti visa, kas padeda jo asmenybei formuotis tvarkos ribose, kurios sąlygoja intelektualinę ir socialinę laisvę ir kurios saugoja jo asmenybę nuo nekonstruktyvaus palaidumo, nes vaikas iš prigimties yra linkęs į tvarką. Montesoriška ugdymo aplinka nuteikia vaiką į tokį veiklumą, kuriame plėtojasi jo didžiųjų ir mažųjų raumenų veiksmai, vykdomas judesių susiklausymas, pojūčių miklumas, dėmesio susitelkimas, valingumas, ištvermingumas, iniciatyva bei savarankiškumas, nuovokos miklumas ir nuosaikumas, vaizduotės ir jausmų teisingas, ne iliuzinis santykiavimas su tikrove. Montesoriški gyvenimo pratimai yra metodiškai surišti su spontaniška vaiko veikla, per kurią vaikas deda pagrindus savarankiškumui, darbštumui bei ištvermingumui (cituota iš rankraštinio M. Varnienės palikimo, Lietuvos švietimo istorijos muziejaus archyvinės bylos).

Norėdami paaiškinti, kaip pritaikyti Montessori mokymą Lietuvos švietimo sistemoje, A. ir M. Varnai išleido knygeles „Bendrieji mano metodo dėsniai“, „Kuo skiriasi Montessori metodas nuo kitų“, „Kodėl montesorinis auklėjimo metodas gali būti naudojamas Lietuvoje“ (Kaunas, 1938).

Pedagoginė veikla išeivijoje

Antrojo pasaulinio karo sūkurys į savo verpetus įsuko M. ir A. Varnus, D. Petrutytę. 1944 metais Vokietijoje Ravensburgo DP karo pabėgėlių stovykloje atsidūrę Varnai nenutraukė pedagoginės veiklos. M. Montessori idėjos pasklido ir čia. 1945 metais M. Varnienė ir D. Petrutytė ne tik rūpinosi ikimokykliniu karo pabėgėlių vaikų ugdymu, bet ir įsteigė Ravensburgo lietuvių montesorinę mokyklą.

1949 metais persikėlus į Jungtines Amerikos Valstijas, Varnams ir D. Petrutytei teko patirti imigrantų dalią: mokytis anglų kalbos, dirbti nekvalifikuotą darbą, jau garbaus amžiaus vėl ieškoti savo vietos po saule. Tačiau galimybių šalyje JAV 1958 metais D. Petrutytė ir M. Varnienė įsteigė Amerikos lietuvių Montesori draugiją, o 1959 metais Marijos ir Adomo Varnų namuose Čikagoje įkūrė mokyklėlę „Vaikų židinėlis“. Išliko glaudus bendradarbiavimas su M. Montesori sūnumi Mario. Pašaukimas gyvenimą skirti vaikui neliko nepastebėtas Jungtinių Amerikos Valstijų švietimo sistemos atstovų. Montesori praktikos patirties iš M. Varnienės ir D. Petrutytės sėmėsi JAV Montessori sąjūdžio organizatorė Nensi Rembuš (Nancy Rambusch). M. Varnienės ir D. Petrutytės paskleistos M. Montesori idėjos prigijo ir yra tebepuoselėjamos JAV iki šiol.

Sugrįžimas į Lietuvą...

Marijos Varnienės valia XX amžiaus pabaigoje Montessori vaikų ikimokyklinio ir mokyklinio ugdymo priemonių palikimas iš JAV buvo sugrąžintas į Lietuvą. Dalis vaikų piešinių, rašinių ir fotografijų, Marijos ir Adomo Varnų, Domicelės Petrutytės sukurtų montesorinių mokymo priemonių buvo patikėta saugoti Lietuvos švietimo istorijos muziejuje.

© 2016 „XXI amžius“