Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Valstybės kūrėjai

Advokatas, Lietuvos Steigiamojo Seimo narys, teisingumo ministras, ministras pirmininkas

Antano Tumėno 70-osioms mirties metinėms

Eglė BALIONYTĖ

Antanas Tumėnas gimė 1880 m. gegužės 1 d. Rokiškio rajone, Kurkliečių kaime. Jo tėvai buvo vidutiniai ūkininkai. A. Tumėnas užaugo motinos sesers namuose Vilniuje, kadangi jo tėvai norėjo, kad sūnus baigtų mokslus. Baigęs gimnaziją, jis ilgai svarstė apie savo tikrąjį pašaukimą. 1900 metais įstojęs į Varšuvos universitetą, metus studijavo architektūrą. Tačiau vėliau persigalvojo ir išvyko į Petrapilį ir čia 1909 metais baigė teisės studijas. Praktikuotis teisėje padėjo advokatas Petras Leonas, nes priėmė dirbti padėjėju.

Po kelių mėnesių A. Tumėnas buvo paskirtas dirbti advokatu Zarasuose. Ten susipažino su gydytoju Dominyku Bukontu, kartu su juo pradėjo vykdyti kultūrinę ir švietėjišką veiklą, 1909 metais įkūrė „Saulės“ draugijos skyrių. Jų tikslas buvo steigti kuo daugiau lietuviškų mokyklų. Iš pradžių buvo įkurta „Saulės“ biblioteka, kurioje buvo galima gauti daug lietuviškų laikraščių, juos A. Tumėnas su D. Bukontu skatino skaityti bei prenumeruoti. Šių šviesuolių dėka bažnyčiose buvo pradėtos lietuviškos Mišios. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, A. Tumėnas buvo priverstas pasitraukti į Rusiją. Tačiau ten nenustojo veikti Lietuvos labui ir pradėjo dirbti Lietuvos draugijos Nukentėjusiems nuo karo šelpti įgaliotiniu Voroneže. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, grįžo į Lietuvą. 1918 metais kartu su D. Bukontu įkūrė pirmąją „Saulės“ progimnaziją ir tapo jos direktoriumi. Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos (iš pradžių – „Saulės“ progimnazija) istorikai mena, kad mokykloje mokytojams nebuvo mokamos algos, o jiems pristigus duonos, mokiniai už mokslą mokėdavo grūdais.

1919 metais į Lietuvą įžengus bolševikams, A. Tumėnas buvo sulaikytas ir pusmetį kalintas Rusijos kalėjimuose. Lietuvos Vyriausybei jį išvadavus, išmainant A. Tumėną su Lietuvoje kalinčiu vienu iš bolševikų, 1920 metais jis buvo išrinktas į Lietuvos Steigiamąjį Seimą Utenos rinkimų apygardoje. Jis atstovavo Lietuvos krikščionių demokratų partijai.

Tuo metu Lietuvai vienas svarbiausių tikslų buvo sutvarkyti Lietuvos įstatyminę bazę: parengti Lietuvos Konstituciją, žemės įstatymą ir kt. Dėl šios priežasties A. Tumėnui teko labai daug darbo, nes jis buvo baigęs teisės mokslus ir išmanė teisėkūrą, todėl buvo paskirtas dirbti komitete, kuris turėjo parengti Lietuvos Konstituciją. Su teisininko Petro Leono pagalba Konstitucija buvo parengta bei paskelbta. Be pagrindinių įstatymų parengimo, buvo nemažai kitų įstatymų, kuriuos reikėjo išversti iš rusų kalbos, atnaujinti ar sukurti. Lietuvos valstybės atkūrimas buvo be galo sunkus darbas. A. Tumėnas nuo 1923 05 10 iki 1923 07 10 buvo Antrojo Seimo pirmininkas, nuo 1923 06 29 iki 1924 06 18 – teisingumo ministras Ernesto Galvanausko IX ministrų kabinete, o nuo 1925 02 04 iki 1925 11 25 – Vytauto Petrulio XI ministrų kabinete. Nuo 1924 06 18 iki 1925 02 04 A. Tumėnas buvo X ministrų kabineto ministras pirmininkas ir teisingumo ministras. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo organizavo opozicinę krikščionių demokratų veiklą: 1927–1936 metais buvo Katalikų veikimo centro pirmininkas, 1928–1929 metais – atsakingasis leidinio „Mūsų laikraštis“ redaktorius. Anot dr. Domo Jasaičio, A. Tumėnas itin rūpinosi valstybės tarnautojų, teisėjų, jų padėjėjų atlyginimais, kurie buvo itin maži, palyginus juos su advokatų atlyginimais. Dėl šios priežasties teisės mokslus baigę studentai siekė tapti tik advokatais. Kadangi A. Tumėnas suprato, kokia reikšminga valstybei yra teisinė sistema, pasirūpino, kad teisėjams, jų padėjėjams ir kitiems teismo darbuotojams būtų mokami specialūs priedai, sukurtos specialios kategorijos. 1926 m. gruodžio 17 d. valdžią Lietuvoje paėmus tautininkų partijai ir prezidentu tapus A. Smetonai, krikščionys demokratai iš jos turėjo pasitraukti. Istorikų teigimu, A. Tumėnas su tuo nesusitaikė, nes anot jo, tai buvo demokratijos fiasko. „Savo bekompromisinį nusistatymą Tumėnas kartais pareikšdavo demonstratyviai. Vyriausiojo Tribunolo pirmininko Kriščiukaičio 50 metų teisininko darbo sukakties minėjime A. Smetona sakė sveikinimo kalbą. Visi dalyviai atsistojo ją išklausyti. Paliko kėdėse tik du teisės profesoriai – Leonas ir Tumėnas“, – rašo dr. Domas Jasaitis.

A. Tumėnas, be veiklos politiniame Lietuvos gyvenime bei darbo advokatūroje, dirbo ir akademinį darbą. 1920–1921 metais jis dėstė Aukštuosiuose kursuose, o 1922–1940 metais – Lietuvos universitete. Vėliau šis universitetas tapo Vytauto Didžiojo universitetu, o A. Tumėnas įgijo docento laipsnį. Tačiau jam, neslepiančiam savo nuomonės apie esamą autoritarinę valdžią, teko patirti daug sunkumų. Anot dr. Domo Jasaičio, A. Tumėnas buvo politiniais sumetimais pašalintas iš Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojų, o jo namuose buvo įkurdinta piliečių nekenčiama propagandos įstaiga – Visuomeninio Darbo Valdyba. 1941 metais Lietuvos Laikinajai vyriausybei atkūrus Vilniaus universitetą, A. Tumėnas vėl pradėjo dėstyti. Nepaisant silpnos sveikatos, jis į paskaitas važiavo iš Kauno į Vilnių. Tai parodo pasiaukojimą ir meilę savo profesijai.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Lietuva paskelbė neutralitetą, bet kraštą pradėjo skrosti fronto linijos, lietuviai pradėti tremti į tolimiausius kraštus, kalinti kalėjimuose. Rokiškio muziejininkų duomenimis, A. Tumėną tardė SSRS saugumas ir tik per stebuklą jis nebuvo ištremtas ar įkalintas. 1941 metais Lietuvą okupavo hitlerinė Vokietija. Šalyje prasidėjo antinacistinis judėjimas, kuriam vadovavo Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas (VLIK). Šis judėjimas stengėsi užmegzti ryšius su užsienio valstybėmis, atkurti Lietuvos nepriklausomybę bei apsaugoti tautą nuo okupantų represijų. A. Tumėnas prie jo prisijungė bei tapo vienu iš vadų. 1944 metais gestapas jį suėmė, tačiau dėl itin silpnos sveikatos buvo paleistas. 1944 metais A. Tumėnas su žmona slapta pabėgo į Austriją. Vienoje gyveno jų dukra, kuri buvo išvažiavusi studijuoti. Tik jos dėka Tumėnams pavyko išgyventi karo frontų niokojamoje Austrijoje, nes nebuvo nei maisto, nei elektros, trūko švaraus vandens, vaistų. Jiems teko trauktis toliau nuo Vienos į Bachmaningeno miestą. „Sunkiausiu metu A. Tumėno dukra, persirengusi austre kaimo mergaite, įslinko į Vieną ir atnešė jiems maisto, paguodė ir įžiebė viltį, kad išsigelbėjimas nuo karo jau netoli“, – rašė dr. D. Jasaitis. Išgyvenant karo sunkumus A. Tumėno sveikata neatlaikė, 1946 m. vasario 8 d. jo širdis priepuolio metu sustojo.

A. Tumėnas buvo itin iškili Lietuvos asmenybė: jis klojo valstybingumo pamatus, ugdė jaunuosius teisininkus, rūpinosi valstybės tarnautojų finansiniu aprūpinimu, buvo tikras visuomenininkas. A. Tumėnui atminti 2002 metais buvo atidengtas paminklinis akmuo gimtinėje, o 2005 metais viena iš Vilniaus gatvių pavadinta A. Tumėno vardu.

Šaltiniai:

1. Lietuvos Steigiamojo seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas („Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla“, Vilnius: 2006), p. 397–403.

2. Dr. Domas Jasaitis. „Antanas Tumėnas“ http://www.prodeoetpatria.lt

3. http://www3.lrs.lt

4. http://www.krastotyra.zvb.lt/lt/krastieciai_1/bukontas_dominykas_1873_-_1919.html

5. http://www.azuolas.info

6. http://www.muziejusrokiskyje.lt/lt/rokiskenai__kure_nepriklausoma_lietuvos_valstybe-2

© 2016 „XXI amžius“