Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Būti Kalėdų džiaugsmo ir vilties skelbėjais

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus pagerbia Kūdikio Jėzaus atvaizdą Vatikano prakartėlėje

Šiemet Šventajam Tėvui Maltos padovanotoje kalėdinėje Prakartėlėje ryški migrantų tema

Pasitinkant jau visiškai priartėjusią mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimimo šventę, galima pastebėti, kad rengdamasis jai Advento metu popiežius Pranciškus gana dažnai paliesdavo džiugią ir viltingą Šv. Kalėdų temą savo prasmingais apmąstymais. Gruodžio 14 dieną bendrojoje trečiadienio audiencijoje, kurioje tikinčiųjų buvo pasveikintas su 80-uoju gimtadieniu, Šventasis Tėvas, pratęsdamas katechetinių pokalbių ciklą apie krikščionišką viltį artėjančių Kalėdų prasme, įsimintinai aiškino remdamasis Senojo Testamento pranašo Izaijo raginimu šventiškai pasitikti iš blogio išvaduojantį Viešpaties atėjimą ir norėjo dar kartą patvirtinti, kad Dievo įsikūnijimas Betliejaus Kūdikyje nėra atotrūkis Šventojo Rašto nuosekliame mokyme, bet visiškas senųjų pranašysčių išsipildymas.

Pabudimas kartu su Jeruzale

„Artėjame prie Kalėdų, ir pranašas Izaijas padeda mums vėl atsiversti vilčiai, priimant Gerąją Naujieną apie artėjantį išganymą, – kalbėjo popiežius Pranciškus, nurodydamas 52-ąjį Izaijo knygos skyrių, kuriame kreipiamasi į Jeruzalę ir kviečiama pabusti, nusikratyti dulkes, nusimesti nuodėmių grandines, apsivilkti šventiniais rūbais, nes Viešpats ateina išvaduoti savo tautą (plg. Iz 52, 1–3). Pranašas priduria Viešpaties patikinimą: „Mano tauta patirs tą dieną mano šlovę, kad štai aš pats, kuris kalbėjau, esu čia“ (Iz 52, 6). Dievo žodžiai „štai esu čia“ apibendrina Jo begalinę meilę mums, norą mus išgelbėti, būti šalia mūsų. Ir Jeruzalė, priimdama Pranašo raginimą atsiliepia džiaugsminga giesme. Anot Šventojo Tėvo, tai visai suprantama, kadangi išrinktajai tautai tai buvo svarbus istorinis momentas, išgelbėjimas iš nelaisvės ir galimos pražūties, tai buvo Babilono tremties pabaiga. Kitaip sakant, senojo Izraelio žmonėms tai buvo atsivertimo metas, galimybė vėl atrasti Dievą ir tame tikėjimo atnaujinime geriau suvokti save. Popiežius Pranciškus pastebi, kad Viešpats artimas visiems, bet tik nedidelis Izraelio likutis, nedidelė Tautos dalis, kuri išgyveno tremtyje, išsaugojo savo tikėjimą, nugalėjo daugiaformę krizę, buvo išgelbėtas.

Tik tas „nedidelis likutis“, kuris toliau tikėjo, palaikė tvirtą viltį, galėjo matyti bei patirti nuostabius atėjusio Viešpaties darbus, stebuklus. Kaip yra svarbu, kad būtų tas „nedidelis likutis“ visais laikais, taip ir mūsų dvasinės krizės bei radikalaus sekuliarizmo akivaizdoje svarbu, kad savo tvirtu tikėjimu ir vilties palaikymu pasitiktų Viešpatį, galėtų išgelbėti save ir daug kitų.

Popiežius Pranciškus sakė, kad išgelbėjimo artėjimo patvirtinimui pranašas Izaijas įterpia didelio džiugesio kupiną giesmę, kurioje nevaržo jausmų, bet kiekvienas žodis turi solidžią prasmę:

„O kokios dailios kalnuose šauklio kojos, –

to, kuris ateina su linksma žinia, skelbdamas ramybę,

nešdamas gerąją naujieną, garsindamas išganymą,

sakydamas Zionui: „Viešpatauja tavo Dievas“ [...].

Drauge pratrūkite džiaugsmo giesme,

Jeruzalės griuvėsiai,

nes Viešpats paguodė savo tautą,

atpirko Jeruzalę

Viešpats iškėlė savo šventą ranką visų tautų akyse

Visi žemės pakraščiai išvys mūsų Dievo išganymą“ (Iz 52, 7, 9–10).

Kviesdamas atidžiau susitelkti į tuos pranašo žodžius, ypatingai skelbiančius atgimimo, išvadavimo ir taikos stebuklą, Šventasis Tėvas atkreipia dėmesį, kad žvilgsnis kreipiamas ne tik į patį šauklį, bet į Gerosios Naujienos nešėjo kojas: „O kokios dailios kalnuose šauklio kojos“. Anot popiežiaus Pranciškaus, tai panašu į „Giesmių giesmėje“ minimą Sužadėtinį, kuris skuba pas jo laukiančią Mylimąją kaip jauniklis briedis „šokinėdamas per kalvas“ (Gg 2, 8). Kiekvienu atveju kalbama apie atskubantį taikos skelbėją, kuris neša džiugų pranešimą apie išvadavimą iš blogio, apie išganymą, neša skelbimą, kad gailestingumas ir mylintis Dievas viešpatauja. Iš tikrųjų Dievas niekada nepaliko savo tautos, savo žmonių, neleidžia, kad juos nugalėtų blogis, kadangi Jis ištikimas ir Jo malonė yra galingesnė už nuodėmę, daro išvadą Šventasis Tėvas. Jis linki tai gerai visam laikui įsiminti, nes dažnai esame gana užsispyrę ir nenorime suprasti akivaizdžios gyvenimo ir tikėjimo tiesos.

Dievo viešpatavimas Kūdikyje

„Noriu užduoti klausimą: kas yra didesnis, Dievas ar nuodėmė? Dievas! Ir kas galiausiai laimi, Dievas ar nuodėmė? Dievas, – paprastai ir aiškiai dialogo būdu dėstė popiežius Pranciškus. – Jis yra pajėgus įveikti didžiausią nuodėmę, gėdingiausią, baisiausią, blogiausią iš visų nuodėmių. Ir kokiu ginklu Dievas įveikia nuodėmę? Meile. Štai ką reiškia tvirtinimas: „Dievas viešpatauja“, tai – tikėjimo žodžiai į Viešpatį, kuris su visa galia pasilenkia prie žmonijos, nužemina save, kad pasiūlytų gailestingumą ir išvaduotų žmogų iš to, kas jame subjauroja nuostabų Dievo atvaizdą, nes, kada mes esame nuodėmėje, mumyse įspaustas Dievo atvaizdas yra sudarkomas“. Apibendrindamas šias paprastas, tačiau tikėjimo kupinas mintis, Šventasis Tėvas sakė, jog galutinis tos didžios dieviškos meilės išsipildymas vyks Jėzaus įkurtoje Karalystėje, atleidimo ir taikos Karalystėje, kurią mes švenčiame per Kalėdas ir kuri bus realizuota Velykų Prisikėlime. Kaip tik toks suvokimas yra pagrindas didžiajam ir vidinės ramybės kupinam Kalėdų džiaugsmui: tai – žinojimas, kad Viešpats panaikina mūsų nuodėmes, Viešpats mums atleidžia, Viešpats rodo gailestingumą, nes ateina mūsų išgelbėti. Toks yra su niekuo nepalyginamas Kalėdų džiaugsmas! Ir jis teikia pagrindą vilčiai net pačių sunkiausių išbandymų aplinkybėmis, aiškino popiežius Pranciškus. Juk kada atrodo, kad viskas prarasta, kada susiduriame su daugybe blogio apraiškų ir net nusivylus nebesinori tikėti, kadangi iškyla pagunda galvoti, jog niekas nebeturi prasmės, matome, kaip Senajame Testamente minimas šauklys eikliomis kojomis neša Gerąją Žinią: ateina Dievas, kuris pasirengęs viską atnaujinti ir įkurti taikos karalystę. Jis neša laisvę ir paguodą, todėl tampa aišku, kad blogis neturi paskutinio žodžio, jis netriumfuos amžinai, skausmas pasibaigs, neviltis bus įveikta, nes Dievas yra su mumis ir mūsų pusėje.

„Todėl ir mes, kaip Jeruzalė, turime pabusti, priimdami jai adresuotą Pranašo kvietimą, – tvirtino Šventasis Tėvas. – Mes irgi esame pašaukti tapti vilties vyrais ir moterimis, bendradarbiauti čia įkuriant šviesos Karalystę, kuri skirta visiems vilties žmonėms“. Jis pripažino, kad būna labai nesmagu sutikti krikščionį, kuris būna praradęs viltį ir kalba: „Aš niekuo nebetikiu, nes viskas prarasta, atėjo galas“. Bet taip gali sakyti krikščionis (ar jį begalima vadinti tikinčiuoju krikščionimi?), kuris negeba (ar nenori) matyti vilties horizontų ir prieš jo akis yra tik nusivylimo siena. „Tačiau Dievas nugriauna tas sienas savojo atleidimo galia, – aiškino popiežius Pranciškus. – Mes privalome melsti, kad Dievas suteiktų viltį kiekvieną dieną, kad Jis tai duotų kiekvienam. Tą viltį, kuri gimsta, kai mes matome Dievą Betliejaus prakartėlėje“. Ta mums patikėta Geroji Naujiena turi būti neatidėliotinai skleidžiama, todėl turime skubėti kaip tas kalnų šauklys, nes pasaulis negali laukti: žmonija yra išalkusi teisingumo, tiesos ir taikos. Baigdamas prieškalėdinį katechetinį pokalbį Šventasis Tėvas sakė, kad, matydami Betliejaus Kūdikį, šio pasaulio mažutėliai žinos, kad pažadas išsipildė, skelbta žinia tapo tikrove. Viską gelbstinčio Dievo galia Naujagimis, kuriam visko stinga, kuris suvyniotas į paprastus vystyklu ir paguldytas tvarto ėdžiose. Tai matant Kalėdos tampa širdies atvėrimo diena mažumui, kuris yra tas nuostabusis Kūdikis. Tai yra Kalėdų stebuklas, kuriam su viltimi atsakingai ruošiamės visą Adventą. „Mus stebina Kūdikis Dievas, neturtingas Dievas, silpnas Dievas, kuris apleidžia savąjį didingumą, kad būtų artimas kiekvienam iš mūsų“.

© 2016 „XXI amžius“