|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Leiskime užgimti Kristui Kun. Vytenis Vaškelis
Kartais Dievas taip pasinaudoja valdančiųjų leidžiamais įstatymais, kad galėtų tiesiogiai įvykdyti savo planus. Antai dėl ciesoriaus Augusto išleisto įsakymo surašyti visus valstybės gyventojus, Juozapas su savo nėščia sužadėtine Marija keliavo iš Nazareto į Betliejų. Kai Jai atėjo laikas gimdyti, jie nebuvo įleisti net į Betliejaus užeigą, todėl jų priebėga buvo tvartas su gyvuliais. Ten nebuvo naujagimiui skirtos nepriekaištinga švara spindinčios lovelės, todėl Marija savo bei Dievo Tėvo Sūnų paguldė ėdžiose. Dievas pasinaudojo Šventosios Šeimos kelione į Betliejų, kad visi žinotų, jog Tas, kuris yra Pradžia ir Pabaiga, įsikūnijo ne ištaiginguose gimdymo namuose, bet tarp savo žemesnės kategorijos kūrinių, beje, negalinčių nusidėti... Taigi Dievui gyvuliai yra savaip artimesni už tuos žmones, kurių paranojiškas užsispyrimas tarnauti tik sau, o ne Jam yra beveik tapatus demonams, kadaise neatšaukiamai atsižadėjusiems savo Kūrėjo. Dievo Sūnaus gimimas tvarte liudijimas, kad kryžiaus paslapties atodanga prasidėjo, nes Jis atėjo, kad sugėdintų tuos, kuriems išdidumas yra gyvenimo būdas, ir išaukštintų tuos, kurie Jėzui savo darbais teikia pirmumą ir Jo artumoje natūraliai save laiko mažais ir imliais priimti malonę bei augti joje... Kodėl, artėjant Kalėdoms, lenktyniaujama, kas ištaigingiau papuoš eglę, ir vis populiarėja šurmuliuojančios mugės? Išradingai išpuoštos eglės savaime traukia žmonių dėmesį bei teikia estetinį pasitenkinimą, o mugėse parduodami kvapnūs skanėstai vilioja praeivius ir skatina tapti gurmanais ragaujant įvairius konditerinius gaminius. Tai geri dalykai, bet jie niekada neatstos Kūdikio, kurį pažinti bei pamilti galime tik tikėjimu, nes, pasak Antuano de Sent-Egziuperi, tai, kas svarbiausia, akims nematoma. Jėzaus skulptūrėlė, paguldyta ėdžiose prie lemputėmis žėrinčios eglės, atsidurs tik jos šešėlyje, nes viską užgoš ant spygliuoto augalo ryškiai švytinti iliuminacija. Kalėdų šventėje išpuošta eglė byloja, kad vaikams daugiausia reikia jos spindesio, o mums jų nerūpestingo, džiugaus juoko bei jų žibančių akučių, ypač kai jie gauna dovanų... Bet suaugusiam žmogui pasaulietiškas Kalėdų šventimas tik viena medalio pusė, nes jei nėra kažko esmingesnio, tada nėra vertybių, dėl kurių būtų verta prasmingai gyventi. Nepriimti Jėzaus, kaip Dovanos, tolygu save laikyti gamtos kūrybos klaida, kuri eliminuoja bet kokią žmogaus gyvenimo viltį po jo mirties. Dėkingai priimti Jį leisti, kad mus apšviestų Jo šviesa, kurioje pamatytume tikrąjį Emanuelio apsireiškimo žemėje tikslą, ir suvoktume, kad mūsų asmeninė savivertė Dieve visada yra didesnė už mūsų nevisavertiškumo kompleksą, kai atsiduriame nuodėmės glėbyje. Taigi įsileisti Jėzų į savo vidų leisti, kad būtų apšviestos mūsų būties šaknys, ir mums kaip dangus atsivertų prioritetus keičiantis supratimas: nėra ir nebus geresnio bei ištikimesnio Draugo kaip Jis. Jėzus visada buvo ir iki įsikūnijimo, o mes prieš savo prasidėjimą motinose egzistavome Dievo širdyje bei mintyse. Jis dėl savosios prigimties negali numirti, bet Dievo Sūnus, prisiėmęs žmogaus pavidalą, net negalėjo išlikti gyvas... Jis tapo žmogumi, kad savo mirtimi pašlovintų Tėvą, o mes gimėme todėl, kad, sutraukę nuodėmingus praeities saitus, savo gyvenimo tikėjimu būtume verti Jį šlovinti amžinai. Kaip per Adventą mūsų rengimasis Kalėdoms buvo nauja mūsų asmeninio bendravimo su Viešpačiu atkarpa, darant gera tiems, su kuriais Jis mus suveda, taip Kristaus ruošimasis ateiti į žemę išreiškė Jo nesugriaunamą ryžtą mus išganyti, bejėgiškai kybant ant kryžiaus. Kaip Jėzus, prieš pas mus ateidamas, save iš anksto matė prisikėlusį iš numirusių, taip ir mes, švęsdami Kalėdas, suvokiame, kad vis ryžtingiau elgdamiesi taip, kaip Jis moko, neabejotinai turime dalį visų Jo pažadų išsipildyme... Šv. Jeronimas rašė: Šiandien pasauliui užtekėjo tiesos saulė, šiandien į amžių tamsą įžengė šviesa. Dievas tapo žmogumi, kad žmogus galėtų tapti Dievu. Viešpats priėmė tarno išvaizdą, kad tarnas galėtų tapti kaip Viešpats. (...) O, diena, šviesesne už visas saules, o, laike, labiausiai lauktas tarp visų amžių! Tai, ką troško išvysti angelai, tapo apreikšta mūsų laikais. Iš tiesų ši diena yra Jo malonių priėmimo laikas, nes, artėjant metų sandūrai, klausiame: Į ką panašėtų mūsų gyvenimas, jei pasaulis nebūtų girdėjęs Jėzaus vardo? Nuo Jo gimimo skaičiuojami mūsų eros metai, nes Jis laikų bei amžinybės Dievas, Jam nėra ir nebus lygių. Todėl jei Jis Kalėdų dieną mūsų klausia: Aš antrą kartą neįsikūnysiu Betliejuje, nes dabar noriu gimti tavyje. Ar įsileisi mane, ar galiu ateiti pas tave ir su tavimi draugauti? Viskas priklauso nuo atsakymo. Jei Juo dar abejojate, Jis lauks tiek, kiek reikės, bet nepavėluokite... O visiems, kurie širdimi Jį priėmė, Jis tars: Esate palaiminti, nes mano mažume jūs matote savo svarbiausių lūkesčių išsipildymo tikrumą.
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |