|
Seime paminėtos prezidento Kazio Griniaus 150-osios gimimo metinės
Gruodžio 15-ąją Seimas iškilmingu minėjimu pagerbė Prezidento, Ministro Pirmininko, Steigiamojo Seimo, IIII Seimų nario, publicisto Kazio Griniaus 150-asias gimimo metines. Pradžioje Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis perskaitė Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimo žodį. Minėjime kalbėjo Seimo pirmininkas V. Pranckietis, prezidentas Valdas Adamkus, Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Rimantas Miknys, Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys Tomas Tomilinas ir Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos narė Aušra Armonaitė.
Pasak V. Pranckiečio, minėdami K. Grinių, mes prisimename jį kaip politiką, kuris iškiliai pristatė visuomenei demokratijos ir įstatymo bendrystės naudą, sakydamas, kad ši sąveika yra priemonė, kuri stiprina valstybę, padeda jai augti, tobulėti.
Asmeniškai K. Grinių pažinojęs Prezidentas Valdas Adamkus savo kalboje priminė 1914 metus, pasaulinio karo išvakares. Tada K. Grinius analizavo galimą Europos vaizdą po didžiųjų pervartų, vertino Baltijos valstybių perspektyvas ir daro tai labai taikliai. Todėl daug istorikų būtent K. Griniui priskiria Lietuvos nepriklausomybės idėjos prioritetą. Pasak V. Adamkaus, šiandien tai skamba gražiai ir pakylėtai, tačiau tais metais K. Grinius už savo veiklą mokėjo labai skaudžiai kratomis ir represijomis, suėmimu, tremtimi, kalėjimu. O skaudžiausią tragediją išgyveno, kai pilietinio karo draskomoje Rusijoje nuo bolševikų rankos žuvo jo pirmoji žmona Joana ir duktė Gražina, kai dar po pusės metų palaidojo savo dešimtmetį sūnų Jurgį. Ar ne todėl lemtingais 1926-aisiais, per savo gimtadienį priverstas atsisakyti einamų pareigų, K. Grinius sutiko demokratiškai perduoti Prezidento pareigas. Jis savo akimis matė, kas yra pilietinis karas, geriau už kitus žinojo žmogaus gyvybės vertę ir kainą, sakė prezidentas V. Adamkus, vardindamas darbus, įrodančius K. Griniaus politiko talentą, 1920 metais tapus tapo Vyriausybės vadovu nuniokotoje, karo padarinių nualintoje Lietuvoje: 6-ojo Vyriausybės kabineto darbai neginčijami: tarpvalstybinė sutartis su Rusija, leidusi Lietuvai susitelkti ties ūkio, kariuomenės, krašto tvarkymo klausimais. Sutartis su Latvija, kurios dėka mes ir šiandien turime Mažeikius ir Palangą. Valstybėje atsirado Lietuvos universitetas, Lietuvos dramos teatras, pradėta realiai rūpintis Čiurlionio paveikslų saugojimu ir t. t. O svarbiausia pradėtos kurti demokratinio šalies valdymo tradicijos. Simboliška, kad K. Grinius tapo pirmuoju Ministru Pirmininku, paskirtu jau Seimo, o ne Tarybos. Simboliška, kad būtent jis esmingai prisidėjo rengiant 1922-ųjų Lietuvos Konstituciją. Simboliška ir iškalbinga, kad jis taikiai perdavė Prezidento pareigas, tiktai išgavęs raštišką Antano Smetonos ir Augustino Voldemaro pažadą, kad Konstitucija nebus laužoma.
Kaip pažymėjo Lietuvos istorijos instituto direktorius R. Miknys, K. Grinius savo politinėje praktikoje nuosekliai laikėsi klasikinės demokratijos principų, buvo kritiškai nusistatęs autoritarizmo atžvilgiu.
Pasidžiaugęs, kad šiais metais apie K. Griniaus asmenybę, istorinį vaidmenį buvo kalbėta daugiau, Seimo narys T. Tomilinas daugelyje vykusių diskusijų pasigedo svarbaus dalyko jo ideologinės ir ypač ekonominių vertybių darbotvarkės. Manau, kad K. Grinius norėtų, kad Seime apie ekonomiką kalbėtume ne tik profesionaliai, bet ir vertybiškai. Gilus psichologinis žmonių socialinio teisingumo poreikis, lygybė, teisingas pajamų perskirstymas, kolektyvinio veikimo potencialas, pasaulio žmonių solidarumo vertybė, laimės ekonomikos teorija šie politinės minties produktai yra susiję su pasaulėžiūra, kurią gynė K. Grinius, pabrėžė T. Tomilinas.
Pasak liberalės A. Armonaitės, K. Grinius savo politinėje veikloje buvo pats tikriausias liberalios demokratijos įsikūnijimas. Parlamentarės teigimu, K. Grinius siekė įtvirtinti žodžio, asmens, sąžinės, spaudos laisves, žmogaus teises, stiprią savivaldą ir valdžios decentralizaciją.
Po minėjimo Kazlų Rūdos Kazio Griniaus gimnazijos mokiniams buvo perduota gėlių, kurios bus padėtos ant Prezidento K. Griniaus kapo.
Daugiau apie padėtį Lietuvoje K. Griniaus valdymo metais:
Šiomis dienomis plačiai rašoma apie 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą. Šis prieš 90 metų vykęs Lietuvos istorijos faktas iki šiol nušviečiamas gana vienpusiškai. Juo labiau šiemet, kai sukako 150 metų nuo prezidento Kazio Griniaus gimimo. Daug kas kalba apie jo, kaip labai demokratiško prezidento indėlį į to meto Lietuvą ir Antano Smetonos autoritarinio valdymo bei tautininku reimo žalą, bet mažai kas prisimena tas grėsmes, kurios tada persekiojo besikuriančią mūsų valstybę. Siūlome skaitytojams a.a. Petro Katino išsamų atsiliepimą apie tų metų įvykius ir grėsmes Lietuvai.
Perversmas ar išgelbėjimas?
Petras KATINAS
Be abejonės, 1926 metų įvykiai Lietuvoje ir prezidento K. Griniaus išrinkimas, o ypač trečiojo Seimo rinkimai, po kurių į valdžią atėjo kairiosios partijos socialdemokratų ir valstiečių liaudininkų koalicija, gerokai pakeitė po sunkių nepriklausomybės kovų jau beveik nusistovėjusį Lietuvos gyvenimą. Tačiau šiai koalicijai nepakako daugumos Vyriausybei sudaryti ir jai palaikyti. Todėl kairieji sudarė koaliciją su mažumų lenkų, žydų, Klaipėdos krašto vokiečių (tarp kurių nebuvo nė vieno lietuvio) atstovais. Netgi pats K. Grinius savo atsiminimuose pripažino, kad viena bėda ne bėda. Mažumos, pasak K. Griniaus, jau buvo pajutusios savo svorį ir tuoj susiblokavo ir pareikalavo kompensacijų. Tai jau buvo pavojus, jog šita kombinacija ir nepatikima, ir nerimta, ir netvirta, rašė K. Grinius. Kita vertus, kairieji socialdemokratai po nepriklausomybės paskelbimo buvusių krikščionių demokratų valdžią nelaikė demokratiška, todėl jau 1926 m. birželio 10 d. laikraštyje Socialdemokratas buvo paskelbti vadinamosios nepaprastosios socialdemokratų konferencijos nutarimai, labai jau primenantys Rusijos bolševikų šūkius, tarp kurių buvo ir tokios nuostatos: imtis priemonių senajam režimui likviduoti ir t. t. Beje, reikia priminti, kad socdemai ir valstiečiai liaudininkai nebalsavo Seime už krikščionių demokratų parengtą 1922 metų Lietuvos Konstituciją, kurią mėgsta liaupsinti dabartiniai Lietuvos neokomunistai bei jų ideologai. Senojo režimo likvidavimas prasidėjo vos pradėjus darbą M. Sleževičiaus vyriausybei. Ypač stengėsi vidaus reikalų ministras advokatas V. Požėla. Jau liepos 14 dieną amnestijos įstatymu buvo paleisti suimti komunistai ir kitas priešvalstybinis gaivalas. Tas komunistinis gaivalas pradėjo siausti visame krašte. Vyko viešos triukšmingos komunistų (dažniausiai, nelietuvių) organizuojamos demonstracijos su grubiais išsišokimais ne tik Kaune, bet ir provincijoje. Lietuviai buvo viešai įžeidinėjami gatvėse ir kitur. Kaune suįžūlėję žydukai komjaunuoliai neužleisdavo vietos uniformuotiems karininkams šaligatviuose. Valdžia ir policija ignoravo tokius išsišokimus.
Komunistų organas Tiesa liaupsindama Vyriausybę nuolat patarinėjo jai likviduoti visus kunkalių lizdus, panaudoti griežčiausias priemones prieš fašistus ir pan. O fašistais komunistai skelbė visus, kurie nepritarė jiems. Pirmiausia reikalauta išvalyti kariuomenę ir visas valstybines įstaigas nuo klerikalinio-fašistinio elemento. Ypač stengėsi vidaus reikalų ministras V. Požėla, kuris dar nuo seno buvo Lietuvos komunistų vadeivų, tūnančių Maskvoje ir laukiančių savo valandos, V. Mickevičiaus-Kapsuko ir Z. Angariečio bičiulis. O švietimo ministro socdemo prof. V. Čepinskio nurodymu, leista įsikurti ir veikti 75 naujoms lenkų mokykloms. Tai ypač skaudino Lietuvos patriotus, ypač studentiją, nes tuo metu lenkai okupuotame Vilniaus krašte stengėsi panaikinti absoliučiai visas lietuviškas mokyklas.
V. Požėlos įsakymu iš darbo buvo išvaryti beveik visi departamentų direktoriai, policijos vadai, apskričių viršininkai, valsčių viršaičiai, beveik panaikinta saugumo policija. Todėl nenuostabu, kad komunistai, ėmęsi tvarkyti įvairias profsąjungas, pradėjo rengtis net karinių mokymų stovyklas. Apie tuos kairiųjų siautėjimus rašė ne tik tų laikų memuarų ir atsiminimų autoriai A. Merkelis, istorikas J. Švoba, R. Skipitis bei kiti, bet su pasitenkinimu paskelbė ir Lietuvos TSR istorijos III tome J. Žiugždos mokyklos istorikai E. Dirvelė ir L. Truska. Ši LTSR istorija buvo išleista Vilniuje, Minties leidykloje, 1968 metais.
Tad Lietuvą reikėjo gelbėti. Kaip 1926 m. lapkričio 26 d. Seime pasakytoje ilgoje ir aštrioje kalboje pažymėjo krikščionių demokratų lyderis kun. M. Krupavičius, socialdemokratai yra ne kas kitas kaip bolševikų avangardas. Kur tik socialistai paima valdžią, jie visur nutiesia bolševizmui kelius. Mūsų Socialdemokratų frakcijos žmonės, Seimo atstovai, iš šios tribūnos pavadino mūsų karius žmogžudžiais. Mūsų socialdemokratai ne kartą yra aiškiai pasakę savo pažiūrą į mūsų savanorius ir mūsų armiją apskritai: jie vadina ją baltagvardiečių armija, kaip niekam nereikalingą organizaciją. Valstiečiai liaudininkai neparodė esantys tautiškai nusiteikę; jie neturi tautiškos linijos savo politikoje...
Taigi patriotiškai nusiteikusi visuomenė, o ypač jaunieji kariuomenės karininkai suprato, kad reikia gelbėti kraštą nuo bolševizmo grėsmės. Taip ir buvo padaryta 1926 m. gruodžio 17 d. naktį, kai patriotiškai nusiteikę karininkai, ypač remiami patriotiškai nusiteikusių studentų, ir įvykdė perversmą. Slaptos Karininkų sąjungos vadovybę sudarė šie svarbiausi perversmo organizatoriai ir vykdytojai: generalinio štabo pulkininkas Vyčio kryžiaus kavalierius Vladas Skorupskis, inžinierius majoras I. Slapšys, aviacijos kapitonas A. Mačiuika. Vadovybė pakvietė majorą P. Plechavičių atstovauti laikinajai būsimai karinei valdžiai ir veikti jos vardu. Beje, tuo metu majoras P.Plechavičius sėdėjo daboklėje, nes 1926 metų rudenį ulonų pulko karininkų ramovėje Alytuje, kariuomenės vado generolo S. Žukausko ir kitų aukštų karininkų akivaizdoje, majoras P. Plechavičius kirto į veidą rusų kilmės artilerijos karininkui už tai, kad tas pareiškė: Jei man kas įsakytų iškabinti Stalino portretą, aš tai padaryčiau. Už tai majoras P. Plechavičius buvo nubaustas dviem savaitėms daboklės Kauno įguloje. Perversmas pavyko neiššovus nė vieno šūvio. O 1926 m. gruodžio 17 d. anksti rytą P. Plechavičius pasiuntė Kauno karo srities viršininkui šią telefonogramą Nr. 1:
Buvęs paruoštas bolševikų sukilimas likviduotas. Senoji valdžia suimta. Laikinosios Vyriausybės vardu įsakau pildyti visus mano įsakymus ir parėdymus, kol krašto vadovavimas bus perduotas laikinai vyriausybei. Be to, įspėju, kad visi pasiliktų vietoje, ir už tvarką įguloje atsako kiekvienas viršininkas. Visoje šalyje paskelbtas karo stovis nuo š.m. gruodžio mėn. 17 d. 3 val. ryto.
Karo srities viršininkas eina karo komendanto pareigas ir naudojasi visomis jo teisėmis, nustatytomis karo stoviui.
Visus bolševikų agentus tuojau suimti ir patalpinti kalėjiman.
Tą pačią dieną P. Plechavičius pasiuntė raštą pirmajam Respublikos prezidentui Antanui Smetonai:
Pirmasis Lietuvos Kūrėjau!
Pareiga stovėti Lietuvos Nepriklausomybės sargyboje privertė mus susirūpinti didėjančiu Lietuvos Laisvei pavojumi. Turėjome tikrų žinių, kad bolševikai ginkluojasi tikslu panaikinti Lietuvos Laisvę. Vyriausybė nesiėmė jokių priemonių pašalinti mirtinam Lietuvos pavojui. Vyriausybė pataikavo tiems, kurie dirbo Lietuvos pražūčiai. Prasidedant jau atviram bolševikų bruzdėjimui, mes savo pasiryžimu apgynėm Lietuvos Nepriklausomybės likimą. Bet mes negalime įstatyti valdžion tų žmonių, kurie pastūmė Lietuvą į mirtiną pavojų. Tamsta gerai žinai šį pavojų, nes Tamstai teko didžiausiu to pavojaus metu stovėti besikuriančios Nepriklausomos Lietuvos priešaky.
Todėl, tikėdami Tamstos pasišventimu ir Lietuvos meile, mes vardu visos kariuomenės, kuri kūrė ir gynė Lietuvą, nuolankiai prašome pasiaukoti Tėvynės labui ir sutikti, stojus Tautos priešakyje, kaip Valstybės Vadas, išvesti ją iš dabartinės padėties.
Iš savo pusės, vardu visų brolių, žuvusių už Tėvynės laisvę, iškilmingai pasižadam klausyti tos valdžios, kurią Tamsta rasi reikalinga sudaryti.
Laikinosios Karo Valdžios vardu
Gen. Štabo Majoras Plechavičius
Antanas Smetona tuojau tą pačią dieną atsakė:
Lietuvos Karžygiai!
Su didele širdgėla skaičiau Jūsų raštą.
Pavojus, kurį Jūs nurodėte, buvo valdžiai tiksliai žinomas. Daug kartų ir visais būdais ji buvo įspėjama.
Lietuva atsidūrė kryžkely, kuris buvo visai Tautai aiškus, bet, deja, ne vyriausybei.
Susipažinęs su įvykiais, kreipiausi į Respublikos Prezidentą D-rą Grinių, nurodydamas, kokia gali būti išeitis iš susidariusios padėties. Bet su dideliu skausmu turiu pasakyti, kad jisai nesiteikė įvertinti padėties rimtumo.
Mano, kaip ir kiekvieno lietuvio, yra šventa pareiga ginti Lietuvos Valstybę ir Tautą šiuo tragiškiausiu jos gyvenimo metu. Todėl, pildydamas šią pareigą, pasiryžau priimti uždedamą man šią svarbią naštą ir, pasiėmęs VALSTYBĖS VADO pareigas, eiti jas tol, kol pati tauta, teisėtu keliu pašaukta, išves kraštą iš susidariusios padėties.
Sunkių bendrų su Tavimi, Lietuvos Kariuomene, 1918-1920 metų kovų atminimas duoda man gilaus įsitikinimo, kad Jūsų pasišventimas Tėvynės Motinos gerovei liko tas pats ir Jūsų pažadas padės įveikti visas Lietuvos priešų žabangas.
Iš Lietuvos miestų, miestelių, organizacijų ir net iš kaimų plaukė dėkingumo pareiškimai kariuomenei ir majorui P. Plechavičiui.
Valstybės vado pareigas A. Smetona ėjo tik dvi dienas. M. Sleževičiaus ministų kabineto atsistatydinimą priėmė ir naują A. Voldemaro ministrų kabinetą patvirtino prezidentas K. Grinius, kuris gruodžio 18 d. atsistatydino. 1926 m. gruodžio 19 d. Seimas Respublikos prezidentu išrinko A. Smetoną, kuris Seime davė Prezidento priesaiką. Taigi naujoji vyriausybė buvo ne revoliucinė, bet konstitucinė.
Įdomu, kad, praėjus 80 metų nuo tų įvykių, kai kurie istorikai ir politikai tebevadina šį perversmą fašistiniu, įvedusiu diktatūrą ir t. t. Esą perversmas sunaikino besistiebusius demokratijos daigus. O vadinti prezidento A. Smetonos valdymo laikotarpį diktatūra gali tik visiškas neišmanėlis. Pakanka paminėti, kad iki perversmo ir net po perversmo Kauno spaudos kioskuose glėbiais pigiai galėjai nusipirkti Maskvos bolševikų organus Pravdą ir Izvestijas, ėjo pusiau bolševikinė pažangių inteligentų leidžiama Kultūra ir panašūs leidiniai. Gaila, kad netrukus po tvarkos įvedimo tautininkų režimas pradėjo persekioti katalikiškas organizacijas, netgi krikščionis demokratus, rėmusius perversmo idėją.
O to meto Sovietų Rusijos visa politinė ir ideologinė sistema buvo iš esmės labai priešinga trijų Baltijos šalių valstybingumui. Tą geriausiai parodė 1924 metų gruodžio komunistų pučas Estijoje, kurį organizavo iš Leningrado atvesti revoliucionieriai profesionalai. Tad visai realu, kad baisūs 1940-ieji Lietuvai galėjo ateiti jau 1927 metais. Dabar kai kurie politikai ir istorikai teigia, jog 1926 metų gruodžio perversmas padėjo pamatą bei buvo priežastis, dėl kurios Lietuva 1940-aisiais prarado savo nepriklausomybę. Neturėtų kelti abejonių, jog, valdant prezidentui K. Griniui, kuris dabar vadinamas netgi demokratijos tėvu, pranašu, buvo iškilusi labai rimta grėsmė Lietuvos valstybei. Kita vertus, panašūs procesai vyko visoje Europoje, nes juk ne be reikalo Maskvoje plušėjo Kominternas, kuriame buvo sukviesti iš visos Europos komunistų veikėjai ir rengiami tapti Kremliaus statytiniais, kai tik subręs revoliucinė situacija. Lietuvoje Kominterno sekcijoje darbavosi tokie bolševikiniai ortodoksai kaip V. Mickevičius-Kapsukas, Z. Aleksa-Angarietis bei kiti. Tiesa, prieš 1940 metų okupaciją Stalinas kažkodėl nužudė Z. Angarietį. Be abejo, ir Kapsukas būtų susilaukęs panašaus likimo, jeigu būtų išgyvenęs iki tų dienų. Mat Maskva jau turėjo kitus favoritus pirmiausia draugą Matą būsimąjį kolaborantą Nr. 1 A. Sniečkų, M. Šumauską bei kitus. O tai, kad komunistams Lietuvos valstybingumas buvo visiškai svetimas ir nepriimtinas, puikiausiai parodo 1926 m. lapkričio 23 d., kai patriotiškai nusiteikusi visuomenė minėjo lietuvių tautos patriarcho J. Basanavičiaus 75-ąjį gimtadienį. Tomis dienomis valdžios įsakymu policija, remiama komunistinių gaujų, grubiai išvaikė studentų patriotinę demonstraciją. Todėl neatsitiktinai nuverstos kairiosios vyriausybės ištikimas rėmėjas Palangos burmistras dr. J. Šliūpas, vos sužinojęs apie perversmą, sušuko: Gėda, tai gėda, bet gerai, kad tokią šiaudinę vyriausybę ir nuvertė.
P.S. Dabar šiek tiek pikantiškesnė istorija apie vieną iš 1926 metų perversmo epizodų. Kaip žinoma, gruodžio 17 dieną Prezidentūroje buvo rengiamasi pažymėti prezidento K.Griniaus 60-metį. Į iškilmes suvažiavo visi kariuomenės vadai. Tačiau, kaip rašė to meto Lietuvos bulvarinė spauda, K. Griniui jo jubiliejinis gimtadienis visiškai nerūpėjo. Mat demokratijos daktaras tuo metu išgyveno ir antrosios jaunystės nuotaikas. Pasirodo, Kauno visuomenėje vadinta smarkiąja gyvanašle kažkokia Orlovienė apsuko galvą K. Griniui ir labai norėjo tapti prezidentiene. Partijos draugai liaudininkai gana kreivai žiūrėjo į prezidento jaunuolišką pasirinkimą ir net norėjo jį apvesdinti su senąja revoliucioniere Felicija Bortkevičiene, bene populiariausia liaudininkų veikėja, kuri jų buvo vadinama lietuviškos revoliucijos senele...
(Pagal: XXI amžius, 2007 m. sausio 4 d., nr.1)
© 2016 XXI amžius
|