|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
O Vilniau, Gedimino sapnuose pražydęs... (Bernardas Brazdžionis)
Visų šventųjų ir Vėlinių švenčių išvakarėse Gargždų Šv. arkangelo Mykolo parapijos choristai, vadovaujami choro vadovo vargonininko Petro Katauskio, buvo išvykę į Vilnių, į paskutinę liturginių metų maldos ir pažintinę kelionę. Mintys krypo į Gailestingumo Motiną. Jos globojantis žvilgsnis lydėjo mus kelionės metu autobuse kalbant rožinį, per pamaldas, lankant istorinius objektus ir leido patirti dvasinę pilnatvę. Džiaugėmės, turėdami galimybę pasimelsti prie stebuklingojo Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo, įsilieti į būrį maldininkų, keliautojų, atvykstančių čia visais metų laikais, bet kokiu oru ir atiduodančių pagarbą Dievo Sūnaus Motinai. Po to giedojome Šv. Teresės bažnyčioje per Sumą. Čia atvykome ne pirmą kartą ir viliamės, kad tai taps tradicija. Šv. Mišiose skambėjo įvairių kompozitorių kūriniai. Choro solistė Jūratė atliko A. Caccini Ave Maria, giedojo atliepiamąsias psalmes. Ilgam atmintyje išliks klebono mons. Kęstučio Latožos pamokslas. Ramus ir įtaigus pamokslininko kalbėjimo tonas, logiškai susietas Evangelijos tekstas su to meto Jericho miesto realijomis ir mūsų nūdiena prikaustė pilnutėlę bažnyčią, įtikino klausytojus, jog Žmogaus Sūnus surado ir išgelbėjo tai, kas buvo pražuvę. Dalyvavome tame evangeliniame žmogaus atsivertime. Po šv. Mišių gargždiškiai lankėsi keliose Vilniaus vietose. Pirmiausia stabtelėta Antakalnyje, seniausiame Vilniaus rajone. Jis yra prie Neries ir Vilnelės upių, o jo pavadinimas neabejotinai lietuviškos kilmės reiškia ant kalno esančią vietovę. Čia stovi ir Sapiegų rūmų ansamblis, pastatytias 16911697 metais. Salės išpuoštos freskomis, gipso lipdiniais, krosnys išklotos glazūruotomis olandų gamybos plytelėmis. Rūmų kompleksui dar priklausė daug ūkinių pastatų. Parke greta alėjų, aikštelių ir fontanų auga seniausia Vilniaus liepa. LDK etmonas, Vilniaus vaivada Kazimieras Jonas Sapiega 1693 metais Antakalnyje įkurdino vienuolius trinitorius, šv. Trejybės ordiną, įkurtą 1198 metais Prancūzijoje (lot. trinitas trejybė) ir buvo bažnyčios su vienuolynu statybos fundatotius. Sapiegų rezidencijoje 16941717 metais pastatyta vėlyvojo baroko stiliaus Viešpaties Jėzaus bažnyčia, dar vadinama Trinitorių bažnyčia. XVIII amžiaus antroje pusėje prie bažnyčios pristatyti du bokštai. XVIII amžiaus pabaigoje tris paveikslus bažnyčios altoriams nutapė Pranciškus Smuglevičius. Trinitorių vienuolyno namai statyti XVII amžiaus pabaigoje XVIII amžiaus pradžioje. Keturi dviaukščiai korpusai sudaro uždarą kiemą. 2005 metais rūmai perduoti Valstybės turto fondui, 2010 metais juos perėmė Kultūros paveldo departamentas. 2012 metais prasidėjo rūmų atkūrimas. Sakralinės architektūros tyrinėtojų nuomone, didingiausias, vienas reikšmingiausių sostinės barokinių statinių Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia Antakalnyje. Padavimas sako, kad ji pastatyta senovės lietuvių meilės deivės Mildos šventyklos vietoje. Apie dabartinį pastatą istorikas B. Kviklys rašo, kad, pasak padavimo, 1622 metais prieš LDK etmoną Mykolą Pacą sukilusi kariuomenė, ir jam grėsė pražūtis. Tuomet karvedys davė įžadą pastatyti bažnyčią, jeigu Dievas jį išgelbės. Tuojau čia atsiradęs tarnas perkėlė etmoną per Nerį į saugią vietą. Taigi už šventovės atsiradimą 16671676 metais (architektas Džovanis Batista Fredianis) turime būti dėkingi dosniam fundatoriui, LDK etmonui ir Vilniaus vaivadai Mykolui Kazimierui Pacui. Jo biografai istorikai linkę manyti, kad didikas galėjo būti davęs skaistybės įžadus niekad nebuvo vedęs. Šis didis karvedys savo pavardę siejo su taika (lot. pacis). Regina Pacis, funda nos in pace (Taikos Karaliene, saugok mus taikoje) pasitinka užrašas ant šventovės fasado. Ši bažnyčia yra ir paskutinė didiko atilsio vieta. Apie tai byloja užrašas prie portalo: Hic iacet pekator (Čia guli nusidėjėlis). M. K. Pacas mirė 1682 metais. Pasak menotyrininkų, bažnyčia neišsiskiria ypatinga architektūra, bet vidaus puošyba labai išraiškinga. Dekoruoti bažnyčios interjerą buvo pakviesti meistrai iš Italijos Pjetras Pertis ir Džovanis Marija Galis. Jų dėka turime įspūdingą, aukšto meninio lygio bažnyčios dekorą. Bažnyčios vidaus kompozicija užburianti: tai lyg didžiulis baroko stiliaus teatras, kur visa bažnyčia groja, gieda, sako monologus ir dialogus. Tūkstančiai skulptūrinių figūrų, įvairių detalių, puošmenų teikia kompozicijai įvairumo ir labai gražaus darnumo. Be skulptūrų, bažnyčią puošia daugybė paveikslų. XVII amžiuje iš Italijos atvežtas Švč. Mergelės Marijos Maloningosios paveikslas vilniečius saugojo nuo karų ir marų. Šventovę puošia ir XVIII amžiuje tapytas Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslas Šv. Petro ir Povilo atsisveikinimas. XIX amžiaus pradžioje padaryta krištolinė šv. Petro laivo imitacija. Šventovėje puiki akustika. Tokius dvasinius turtus išsivežė gargždiškiai, išvykdami iš Vilniaus. Danutė Paškauskaitė GargždaiVilnius
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |