Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Hierarchinės ir charizminės dovanos Bažnyčios misijoje

Apie naująjį Tikėjimo mokslo kongregacijos dokumentą „Juvenescit Ecclesia“

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus entuziastingai pasitinkamas gausių katalikų pasauliečių organizacijų narių

Šventasis Tėvas su Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektu kardinolu Gerhardu Miuleriu

Popiežiui Pranciškui vykdant Romos kurijos reformą ir nuo 2017 metų pradžios pradėjus veikti naujoms Apaštalų Sosto institucijoms skatinamas organizuotas pasauliečių dalyvavimas Bažnyčios gyvenime pripažįstant ganytojų autoritetą. Kaip tik šio klausimo aktualizavimui prieš kelis mėnesius buvo paskelbtas svarbus tikėjimo mokslo kongregacijos dokumentas „Juvenescit Ecclesia“ („Bažnyčia jaunėja“). Jo pagrindinė tema – hierarchinių ir charizminių dovanų santykis jų bendroje misijoje, pabrėžiama, kad institucinei Bažnyčiai reikia naujų impulsų, kad ji išliktų veikli ir jauna ir kad tie impulsai iškyla kaip tik pasaulietiniuose sąjūdžiuose, kuriuos hierarchija turi palankiai priimti. Kita vertus, tradicinės bei naujos katalikiškos pasauliečių organizacijos turi išlaikyti klusnumą ganytojams ir dalyvauti jų pastoraciniuose planuose naujosios evangelizacijos siekiams. Nors dokumentas „Juvenescit Ecclesia“ yra įvardijamas kaip laiškas vyskupams, tačiau jis aktualus ir visiems katalikiškajame gyvenime aktyviems pasauliečiams, įvairių charizminių grupių vadovams ir nariams, kadangi čia pirmiausia kalbama apie ganytojišką rūpinimąsi jais. Dokumente susitelkiama ne tiek į konkrečius pastoracinius klausimus, bet labiau į teologinį, šventimais suteikiamos tarnystės ir pasauliečių charizmų sąveikos aptarimą, pabrėžiama, jog visi turi būti tuo suinteresuoti dėl Katalikų Bažnyčios tapatumo ir veiksmingumo išsaugojimo šiandienos beprecedentinių iššūkių, ypač radikalaus sekuliarizmo ir individualizmo, akivaizdoje.

Šventosios Dvasios veikimas

Pristatydamas naująjį dokumentą jį rengusios Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas kardinolas Gerhardas Liudvigas Miuleris (Gerhard Ludvig Müller) sakė, kad tik jeigu krikščioniškasis tikėjimas yra tinkamai priimamas ir saugomas Šventosios Dvasios veikimo dėka, turi unikalų visuotinio atnaujinimo ir jaunatviškumo gebėjimą. Bažnyčia tai gerai supranta ištisus šimtmečius norėdama išlaikyti savo jaunumą, kartu su Viešpaties suteiktu nekintamu tapatumu. Kaip tik iš šios perspektyvos ir reikia suprasti laišką Katalikų Bažnyčios vyskupams „Juvenescit Ecclesia“ dėl santykių tarp hierarchinių ir charizminių dovanų, jų nuolatinės paskirties, rezultatyvios veiklos bažnytinėje misijoje. Kardinolas priminė Vatikano II Susirinkimo dogminėje konstitucijoje „Lumen Gentium“ nurodytą aiškų patvirtinimą, jog Šventoji Dvasia „veda Bažnyčią į tiesos pažinimo pilnatvę, vienydama ją tarnystėje ir tarnavimo darbuose, aprūpindama įvairiomis hierarchinėmis ir charizminėmis dovanomis, per kurias jai (Bažnyčiai) vadovauja ir puošia ją savo vaisiais. Evangelijos dėka ji išlaiko Bažnyčią jauną, nuolat atnaujina ir veda į vienybę su savo Sužieduotiniu Jėzumi Kristumi“ (LLG, 4).

Kardinolas G. Miuleris pastebėjo, kad Bažnyčioje niekada netrūko įvairių charizmų, tačiau nuo Vatikano II Susirinkimo (1962–1965) įvyko tikras naujų grupių, asociacijų, bažnytinių sąjūdžių kūrimosi proveržis, kokio niekada nebuvo istorijoje ir kuris tęsiasi toliau. Statistiniais vertinimais, dabar katalikiškoms charizminėms grupėms pasaulyje priklauso 120–140 milijonų tikinčiųjų, arba apie 11 proc. visų Katalikų Bažnyčios narių (galima priminti, kad naujoms, XX amžiuje susikūrusioms sekmininkų charizminėms grupėms dabar priklauso apie 600 milijonų narių, Tai sudaro ketvirtadalį visų krikščionių – daugiau nei stačiatikių, liuteronų ir anglikonų kartu sudėjus). Kaip tik šis nepaprastas fenomenas sąlygojo dokumento „Juvenescit Ecclesia“ rengimą, kuris truko pastaruosius 15 metų (tai yra Jono Pauliaus II, Benedikto XVI ir Pranciškaus pontifikatų metu), vykstant nuolatiniam jo turinio peržiūrėjimui ir atnaujinimui, pasiremiant baziniais Katalikų Bažnyčios doktrinos principais ir susiformavusių charizminių sąjūdžių veiklos apmąstymu. Ši patirtis patvirtino, jog tikrai yra reikalinga ganytojams ir visiems tikintiesiems pateikti charizminių dovanų, vis labiau įsiliejančių į bažnytinį gyvenimą, įvertinimą“, – sakė kardinolas G. Miuleris. Pasak jo, yra svarbu, kad tarp ganytojų ir tradicinių Bažnyčios struktūrų bei naujųjų bendruomenių neiškiltų susipriešinimas ar paraleliškumas, nes tai trukdytų susitelkimui į bendras misijų užduotis ir tam, ką popiežius Pranciškus vadina „pastoraciniu atsivertimu“.

Popiežių vertinimo tradicija

Dokumento „Juvenescit Ecclesia“ pristatyme dalyvavęs vyskupų konferencijos prefektas kardinolas Markas Uele (Marc Ouellet), kalbėdamas apie Vatikano II Susirinkimo išvystytą ekleziologiją nurodė, jog pripažinimą, kad „naujų charizminių religijų išsiskleidimas Bažnyčios evangelizacinės misijos tarnystėje papildo jo iškeltą vyskupų kolegialumą ir sinodiškumą“. Įveikdama prieš Susirinkimą neretai pasitaikiusį tų dviejų plotmių konfliktavimą, Bažnyčia vis geriau suvokia, kad „ji pasiųsta ne valdyti pasaulį, bet jam tarnauti kaip išganymo sakramentas“. Ir šis supratimas yra dar aktualesnis vykstant sparčiai gyvenimo modernizacijai, palydimai krikščioniškų vertybių nuosmukio šiuolaikinėje visuomenėje, neatidėliotino naujosios evangelizacijos poreikio. Kaip tik istoriškai žvelgiant iš visaapimančios ir konstruktyvios perspektyvos, Vatikano II Susirinkimas paskatino gilesnį teologinį bažnytinės bendrystės apmąstymą, kuriam priskirtinas ir Tikėjimo mokslo kongregacijos laiškas vyskupams.

Įvairių charizmų iškėlimas (šiai plotmei priskirtinos ir pašvęstojo gyvenimo formos) niekada nepakenkė Bažnyčios šimtmečių istorijai, todėl buvo priimamos su didele padėka Dievui. Tačiau visada buvo ir jų gilaus teologinio įvertinimo poreikis. Tai dokumente „Juvenescit Ecclesia“ dabar atliekama sisteminiu būdu. Taip aiškindamas kardinolas M. Uele priminė, kad charizmines dovanas vertino šventasis Jonas Paulius II 1998 metais dalyvavęs Romos Šv. Petro aikštėje vykusiame pirmajame naujųjų charizminių sąjūdžių kongrese.

Ir šią tradiciją pratęsė popiežiai Benediktas XVI bei Pranciškus, patvirtindami charizminių dovanų Šventosios Dvasios ištakas, tarpusavio darną, siekiant užtikrinti bažnytinį integralumą ir misijų atvirumą. Kaip yra neatskiriamos ir viena kitą papildo Kristaus – įsikūnijusio Žodžio – ir Šventosios Dvasios misijos, taip turi išlikti darna tarp hierarchinių ir charizminių dovanų Bažnyčioje, mistiniame Kristaus Kūne, gerbiant jų specifinį tapatumą ir lygiareikšmiškumą.

Kanoninio pripažinimo sąlygos

Tikėjimo mokslo kongregacijos parengtame dokumente, pripažįstant hierarchijų ir charizmų „vienodą esmę“ (šventojo Jono Pauliaus II įvesta samprata) Bažnyčios gyvenimui, primenamos jų skirtingos ištakos: hierarchinės dovanos suteikiamos šventimų (vyskupo, kunigo, diakono) sakramento priėmimo dėka, o charizmines dovanas Šventoji Dvasia laisvai dalija visiems tikintiesiems. Laiške „Juvenescit Ecclesia“ pabrėžiama, kad dėl jų vaisingos sąveikos negalima paneigti privalomo klusnumo bažnytinės hierarchijos autoritetui, kadangi charizminės dovanos nesukuria Bažnyčioje kokių nors savarankiškų ar autonominių tarnysčių ir nesuteikia teisės veikti nepriklausomai nuo hierarchinę tarnystę vykdančių ganytojų. Taigi autentiškos charizmos yra pašauktos misijų atvirumui, kartu su privalomu nuolankumu ganytojams. Tai yra svarbu bažnytinės tarnystės išlaikymui. Negalima priešpastatyti institucinės ir artimo meilės Bažnyčios, kadangi tiek pagrindinės bažnytinės institucijos turi savo charizmas, tiek ir pasauliečių sąjūdžiams skirtos charizminės dovanos turi tapti institucinėmis, kad išlaikytų savo stabilumą ir tęstinumą. Abi šios Bažnyčios gyvenimo plotmės sutelktai dalyvauja Kristaus išganomųjų darbų slėpinyje. Charizminės dovanos įkvepia naujas veikimo formas, kuriomis žmonės išgyvena ir liudija savo tikėjimą. Kita vertus, jos turi pasiekti reikiamą bažnytinę brandą, kad būtų pilniau išvystytos ir sklandžiai įsijungtų į Bažnyčios gyvenimą bendrystėje su ganytojais, dėmesingai priimdamos jų nuorodas ir patarimus.

Tikėjimo mokslo kongregacija pripažįsta, kad charizminių dovanų įkvėpta katalikiška veikla Bažnyčios širdį pripildo džiaugsmo ir padėkos. Bet kartu ji yra pašaukta pozityviai sietis su visomis kitomis bažnytinio gyvenimo formomis, skatinti jų efektyvumą ir leistis būti palydimos ganytojų tėviško budrumo. Tik tokiu būdu galės visi svariai prisidėti prie Bažnyčios gerovės ir jos evangelizacinės misijos stiprinimo. Dėl to dokumente „Juvenescit Ecclesia“ išdėstomi aštuoni kriterijai, kurie padeda atpažinti katalikišką charizminių dovanų autentiškumą ir kuriuos turi taikyti bažnytinė vadovybė savo vertinimuose. Primenama, kad kiekvienas krikščioniškas pašaukimas pirmiausia turi skatinti šventumą, todėl ir charizminiai sąjūdžiai turi dalyvauti šioje tarnystėje bei būti Bažnyčios šventumo sklaidos įrankiais. Kiti svarbūs reikalavimai yra Evangelijos mokymo perteikimas, ištikimas katalikiško tikėjimo išpažinimas, aktyvus visos Bažnyčios realios bendrystės liudijimas. Tai reiškia Popiežiaus ir vietinio vyskupo autoriteto, kaip regimo bažnytinės vienybės pagrindo, priėmimą. Pasaulietiniai sąjūdžiai turi nuolankiai sutikti su visais bažnytinio jų charizmos tyrimo išbandymais. Šis kelias gali pasirodyti nelengvas, tačiau visa krikščionybės istorija patvirtina aiškią charizmos ir kryžiaus jungtį. Charizminės grupės veikloje turi būti juntami dvasiniai artimo meilės, džiaugsmo, taikos ir tikros žmogiškos brandos vaisiai. Ji turi pripažinti socialinį evangelizacijos dėmenį, įsipareigoti rūpintis integralia visuomenės pažanga, kurti teisingesnį, vargšus mylintį ir pagalbą jiems teikiantį pasaulį.

Pagrindinė sakramentų reikšmė

Svarstant charizminių dovanų įkvėptų sąjūdžių kanoninio pripažinimo klausimą, turi būti reiškiama pagarba jų savitumui. Neturi būti žlugdomas jų naujumas teisiniais suvaržymais, atidėliojimais patvirtinti jų statutą. Turi būti atsižvelgta į jų gebėjimą veiksmingai įsilieti į vietinį Bažnyčios gyvenimą, kad sąjūdis netaptų alternatyva bendrajai tvarkai, vengtų pripažinti ganytojų autoritetą ir globą, liktų atsiskyręs nuo svarbiausių bažnytinių struktūrų (parapijos, vyskupijos bendruomenių). Dokumente „Juvenescit Ecclesia“ pabrėžiama, kad, nustatant darnų ryšį tarp hierarchinių ir charizminių dovanų, būtina atsižvelgti ne tik į Bažnyčios visuotinumą, bet ir į vietinio bažnytinio gyvenimo (konkrečios vyskupijos) ypatybes. Nors charizmų dovanos suteikiamos visai Bažnyčiai, tačiau jos aktualios konkrečios vyskupijos tarnystėje ir todėl visus klausimus turi derinti su vietos ganytojais. Jų pastoracinių planų įgyvendinimui charizminės dovanos suteikia autentiškas galimybes išgyventi ir skatinti vietinėje Bažnyčioje pašaukimus į santuoką, kunigystę bei Dievui pašvęstą gyvenimą (vienuolystę), kuris irgi priklauso charizmų sričiai. Todėl Tikėjimo mokslo kongregacija savo laiške pastebi, kad įvairių formų pašvęstas gyvenimas sakralioje aplinkoje paprastai yra vertinamas dėl pasiaukojančios socialinės tarnystės bendruomenei, švietėjiškos veiklos, gailestingumo darbų. Tačiau jo fundamentali reikšmė, radikaliai liudijant Dievo dovanojamą meilę įsikūnijusiame Sūnuje evangeliniais neturto, skaistumo ir klusnumo įžadais, dažnai užmirštama. Tai reikia gaivinti pašaukimų sielovadoje, misijų šventumo ir atsivertimo sklaida, ypač krikščioniškai ugdant ir katekizuojant jaunimą.

Hierarchinių ir charizminių dovanų sąveikos ir papildomumo aptarimo kontekste svarbu pripažinti, kad jos nesumenkina pagrindinės krikščioniškų įvedimo sakramentų – Krikšto ir Sutvirtinimo – reikšmės bažnytinei bendrystei. Šie sakramentai yra įžengimo į krikščionišką gyvenimą pagrindas ir kaip tik jais remiasi gaunamos šventimų ir charizminės dovanos. Beje, pirmoji tų dovanų funkcija yra konsoliduoti teologines tikėjimo, vilties ir artimo meilės vertybes krikščioniškajame gyvenime bei kitą tikinčiųjų sakramentinį, ypač Atgailos ir Sutaikinimo, praktikavimą. Šventimus gavę ganytojai ugdo Dievo vaikus skelbdami Dievo Žodį, atlikdami pastoracinius ir sakramentinius patarnavimus, o pasauliečių gautos įvairių lygių charizminės dovanos stiprina visą bažnytinę bendruomenę, skatina liudijimą ir misijų uolumą, atvirumą ekumeniniam ir tarpreliginiam dialogui. Taigi, nepaisant visų galimų sunkumų, integruojant kai kurias charizmines grupes į Katalikų Bažnyčią (istorija žino atvejų, kai jų apokaliptinės doktrinos ar kiti nukrypimai atvedė į schizmas), vis tiek pirmenybę reikia teikti gaunamai naudai ir augimo vaisiams. „Charizmos, tiek kilniausios, tiek ir paprastesnės bei labiau paplitusios, turi būti su dėkingumu ir paguoda priimtos ir pritaikytos Bažnyčios reikalams“, – pabrėžia dogminė konstitucija „Lumen Gentium“ (G, 12). Nors apibendrintame „Juvenescit Ecclesia“ dokumente konkrečių charizminių grupių pavadinimai nėra minimi, tačiau bažnytinė statistika skelbia, kad Vatikano pripažinimą turi daugiau kaip 120 pasaulietinių sąjūdžių ir jų skaičius toliau auga. Siekiama, kad bent dešimtadalis aktyvesnių krikštytų katalikų būtų organizuoti ir darytų reikšmingą įtaką Bažnyčios ir visuomenės gyvenimui.

Tikėjimo mokslo kongregacija siūlo imti pavyzdį iš Švč. Mergelės Marijos, kuri liudija visišką klusnumą ir nuolankumą Dievo malonių priėmimui, yra tobulai ištikima visuose dramatiškuose išbandymuose. Kaip moko Vatikano II Susirinkimas, priimta į dangų Dievo Gimdytoja neatsisakė savo išganingo vaidmens ir „su motiniška meile toliau rūpinasi savo Sūnaus broliais, žemiškoje kelionėje apsuptais įvairių pavojų, ir globoja juos, kol bus nuvesti į tikrųjų namų laimę“ (LG, 62). Dėl šios priežasties pripažinę Švč. Mergelę Mariją ir Bažnyčios Motina, mes, visiškai pasitikėdami, turime jos melsti pagalbos ir galingo užtarimo, kad būtų klusniai priimtos Šventosios Dvasios dalijamos dovanos ir kad jos duotų vaisių Bažnyčios misijai bei viso pasaulio gėriui.

© 2017 „XXI amžius“