Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Korbiko Madona

Rimvydas Racėnas

Korbiko Madona 2010 metais

Korbiko Madona lietuviškų kryžių apsuptyje

Restauracinėse Lietuvos nacionalinio muziejaus dirbtuvėse ant darbastalio rymo tvarkoma stipriai sunykusi beveik dvimetrinė moters skulptūra. Restauratoriai daug įvairių eksponatų yra tvarkę, bet šitokį mato ir restauruoja pirmą kartą.

Tai – ne paprastas eksponatas, o preciziškai iš medžio išdrožta Švč. Dievo Motinos Marijos statula, ikonografijoje vadinama Švč. Marija Maloningąja, o tarp žmonių įgijusi Korbiko Madonos vardą. Ir atvežta ji į muziejų ne iš gimtųjų palaukių kaip daugelis lietuviškų koplytstulpių skulptūrėlių, bet iš tolimojo Sibiro, iš Korbiko gyvenvietės Krasnojarsko krašte. Ten, lietuvių tremtinių kapinėse, ji 55 metus stovėjo po atviru dangumi, apsupta kryžių, tarsi saugodama palaidotųjų ramybę. Skulptūrą apie 1955 metus išdrožė politinis kalinys Jonas Maldutis, kuris, iškalėjęs 10 metų lageryje, atvyko į Korbiką pas čia 1948 metais atitremtą šeimą.

Skulptūra buvo išdrožta profesionaliai, veidas spinduliavo meilės, užuojautos ir švelnaus liūdesio išraiška, visiškai atitinkančia tas savybes, kurios priskirtinos Mergelės Marijos epitetui „Maloningoji“. Aukšto meninio lygio ir didelio sakralinio įtaigumo skulptūra buvo nuolat lietuvių lankoma, prie jos meldžiamasi. Net ir tuomet, kai lietuviams buvo panaikinta tremtis ir jie išsivažinėjo, skulptūra nebuvo užmiršta, ją lankė ir prie jos meldėsi vietiniai žmonės. Tarp vietinių sklido įvairūs pasakojimai apie po maldų prie šios Švč. Dievo Motinos Marijos skulptūros patirtas įvairias malones. Matyt, skulptūros sakraliniu poveikiu galima paaiškinti ir tą faktą, kad lietuvių pradėtos kapinės vis dar tebefunkcionuoja, nors ir lietuvių, ir Korbiko jau nebeliko. Tik dabar jose pradėta laidoti vietinius aplinkinių kaimų gyventojus (2010 metų duomenys), nors jie kitur turi ir savo vietines kapines. Be to, kaip rašė dienraštis „Večernij Krasnojarsk“, Madoną lankydavo ir čia melsdavosi vietinės moterys, negalinčios susilaukti vaikų.

Štai kaip spaudoje šią skulptūrą aprašo vietinis Sibiro geologas Robertas Petersonas straipsnyje „Rajleszag nieko bendro su rojumi neturi“. Straipsnio pavadinime įpintas kalambūras. Rajleszagu, pažodžiui „Rajono miško paruošos“, dar vadino Korbiko gyvenvietę, o žodis „raj“ rusiškai reiškia ne tik rajono santrumpą, bet ir žodį „rojus“. Taigi, verčiame straipsnio turinį, kuris daug ką šioje istorijoje nušviečia...

„Aš noriu papasakoti nuostabią istoriją, kuri įvyko prieš 45 metus mažoje Manos taigos gyvenvietėje, kur dirbo mūsų geologų grupė. Tai įvyko 1955 metais. Gyvenvietė buvo nedidelė. Į akis man krito, kad kai kuriuose namuose grindys buvo plūktinės, o dauguma gyventojų – lietuviai. Žmonės gyveno skurdžiai. Kartą mes išėjome į gražią žalią lanką ties gyvenviete ir išgirdome melodingą dainavimą, ir pamatėme žmonių grupę. Supratome, kad atėjome prie nedidelių kapinių, kur vyko kažkokios apeigos. Žmonės buvo pasipuošę. Vyrai apsivilkę tamsius kostiumus, moterys ilgomis suknelėmis, apsigaubusios juodomis skarelėmis. Ir visi jie giedojo.

Mes pasitraukėme į šalį, kad netrukdytume, bet svarbiausia – spėjome pamatyti nuostabią baltą moters skulptūrą, stovėjusią beveik kapinių centre. Vėliau užėjome į kapines ir apžiūrėjome šią puikią skulptūrą. Ji buvo preciziškai, išlaikant proporcijas, išskaptuota iš medžio ir tik nimbas virš galvos buvo metalinis. Skulptūros aukštis buvo apie 2 metrus. Aplinkui stovėjo didžiuliai katalikiški kryžiai iš maumedžio, ant jų buvo išpjaustytas žodis „LIETUVA“, o ant kai kurių dažais užrašyta, kieno čia kapas, saugomas tų apie 2,5 m aukščio kryžių.

Vėliau mūsų grupė lankė puikiąją Madoną (taip mes ją pavadinome). Šiose nedidelėse katalikiškose kapinėse buvo palaidoti specialūs perkeltieji (taip rusų biurokratine kalba buvo vadinami tremtiniai – red.) iš Lietuvos, gal jiems ir buvo įkurta ta gyvenvietė Rajleszag. Bet rojaus ten nebuvo. Kapinės buvo gerai prižiūrimos ir aptvertos nauja neaukšta tvora masyviomis kartelėmis ir stulpeliais.

Turėjome tradiciją grįžę iš vasaros lauko ekspedicijų rengti fotografijų parodas. Žinoma, Madona sulaukė didelio žiūrovų susidomėjimo. Mes priėjome prie išvados, kad Madona – šventoji Mergelė, gedinti savo žemiečių“.

Laikui bėgant skulptūra labai sunyko ir būtų nugriuvusi. 2010 metais ji buvo pargabenta į Lietuvą, o jos vietoje nuvežta ir pastatyta kopija, išdrožta iš lietuviško ąžuolo. Kopija pašventinta Krasnojarske katalikų kunigo.

Daroma žygių ir tikimasi, kad Korbiko Madona bus pastatyta Vilniaus katedros tremtinių koplyčioje. To nekantriai laukia Lietuvos tremtiniai.

© 2017 „XXI amžius“