|
Kiti kriterijai
Angelė Raudienė
Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į užantį (Lk 6, 38) Kvietimas į konferenciją. Ant stalo guli kvietimas į tarptautinę pedagogų konferenciją, vyksiančią Zalcburge, kurią kasmet liepą organizuoja šios šalies katalikiškojo švietimo centro, Carito organizacijos ir jungtinės universiteto pajėgos. Šiemet jau bus šešiasdešimt ketvirtasis kartas. Dviejose iš jų turėjau galimybę dalyvauti. Tai buvo tuomet, kai dar dirbau katalikiškoje mokykloje. Antrąjį ir paskutinį kartą į Zalcburgą vykome trise: Vilija ir Vida, abi buvusios mano mokinės, tuomet katalikiškos mokyklos vokiečių kalbos mokytojos, ir aš. Tai galėjo būti 1997 ar 1998 metai. Keliavome traukiniu, persėsdamos Varšuvoje ir Vienoje, todėl kelionė į vieną pusę truko visą parą. Grįždamos ketinome aplankyti Linco Šv. Vincento Pauliečio ligoninės administracijos direktorę Sighardą, su kuria susirašinėjau po mano nepamirštamų išgyvenimų, prieš keletą metų patirtų šioje ligoninėje. Planavome aplankyti ir Vienoje gyvenančią jos seserį Scholastiką, su kuria irgi susipažinau mano pirmosios kelionės į Austriją metu.
|
|
Kaip užsikrovėme dvasią
Tyli Kalėdų naktis Dusetų Švč. Trejybės parapijos šventovėje. Įprastai švelniai skamba Kalėdinė giesmė. Klebonas šventina prakartėlę, aukoja šv. Mišias. Daug kartų matyta ir įprasta, nors kiekvieną kartą šią šventą naktį apima vis nauji jausmai. Pasibaigus šv. Mišioms, patarnautojai visiems susirinkusiesiems padalija po kalėdaitį. Visi tikintieji jį laužia, dalijasi su kaimynu, sveikina, sako linkėjimus. Tai savotiškas vos nepamirštas Sąjūdžio laikų jausmas, kai niekas nesistebėjo, jei apkabinsi visai svetimą žmogų arba tave patį kas nors apkabins ir ką nors palinkės. Atrodo, tas kalėdaičio laužymas yra visai nesudėtingas ritualas, bet labai sušildė ir pakėlė dvasią. Pasidarė šilčiau ir šviesiau. Ir vėl vieni kitiems žiūri į akis, šypsosi, linki. Tuo visai nesudėtingu veiksmu buvo dvasiškai suvienyta bendruomenė.
|
|
Gyvenimo saulėlydžio mintys tėviškėje apsilankius
Vieną praėjusios vasaros dieną užsukau į savo gimtinę. Nors nieko joje nebelikę, išskyrus vienintelį plačiašakį klevą, vis dėlto gera čia pabūti, atsigaivinti prabėgusių dienų prisiminimais. Tarp vešliai išsikerojusių varnalėšų ir gyvenimą bebaigiančio seno gluosnio aptinku šulinį. Medinis rentinys jau seniai supuvęs, svirties taip pat nebėra... Vien tik skaidri šalto vandens akis, nors ir pribyrėjusi įvairiausių šapų, kviečia numalšinti troškulį. Atsargiai pasilenkiu ir lyg veidrodyje išvystu savo veidą. Po to tėvų, brolių, šalia gyvenusių kaimynų. Mintyse regiu vasaros darbymetyje suplukusius tėvus, iš molinio ąsočio godžiai geriančius vėsą ir skaidrumą. Matau ir kaimynus, talkinusius tėvams, ir nepažįstamą pakeleivį, paprašiusį atsigerti. Girdžiu jų šneką, regiu pavargusius, tačiau besišypsančius veidus...
|
|
|