Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

„Rachelė rauda savo vaikų“

Popiežiaus laiškas vyskupams apie nekaltų vaikų saugojimą

Mindaugas Buika

Užbaigdamas kalėdinį laikotarpį, popiežius Pranciškus krikštijo Vatikano pasauliečių darbuotojų šeimų naujagimius

Popiežius Pranciškus, nuolat pabrėždamas savo rūpinimąsi konkrečiais vaikais, apie tai prabilo ir džiugioje Šv. Kalėdų iškilmėje. Kalėdų nakties šv. Mišių homilijoje priminęs Jėzaus gimimą skurdžiame Betliejaus tvarte, kadangi Marijai ir Juozapui nebuvo vietos užeigoje, kvietė pagalvoti apie Viduržemio jūra keliaujančių migrantų kūdikius, suguldytus perpildytų laivų triumuose, ir apie tuos, kurie tėvų paslėpti bunkeriuose vykstant bombardavimams Sirijoje, pagalvoti apie tuos nelaimingus vaikus, kurie užverbuoti į organizuotų nusikaltėlių ar teroristų grupes, kurių rankose – ne žaislai, bet ginklai, apie tuos vaikus, kurie miršta iš alkio, pagaliau apie tuos, kuriems net neleidžiama gimti, nes jie nužudomi dar motinų įsčiose atliekant abortus. Užbaigdamas Kalėdų laikotarpį tradiciniu Vatikano pasauliečių darbuotojų šeimų naujagimių krikštijimu, Šventasis Tėvas šeštadienį pakrikštys ir grupę vaikų iš neseniai dėl stipraus žemės drebėjimo nukentėjusio Centrinės Italijos regiono, o sekmadienį, sausio 15-ąją, Bažnyčioje bus minima migrantų ir pabėgėlių diena tema „Nepilnamečiai migrantai, pažeidžiami ir bebalsiai“ (Popiežiaus kreipimasis apžvelgiamas priede jaunimui „Žvilgsniai“). Toliau aptariamas kalėdinis Šventojo Tėvo laiškas vyskupams, paskelbtas gruodžio 28 dieną, kai Bažnyčios liturgijoje minimi šv. Nekalti vaikeliai, kankiniai, Betliejuje nužudyti pavydaus ir valdžios trokštančio valdovo Erodo nurodymu. Prisimenant anuometinę tragediją, ganytojai yra įpareigoti bekompromisiškai ginti gyvybę ir vaikus, rodyti „nulinę toleranciją“ jų išnaudojimui.

Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos gynyba

(Iš gynėjo dienoraščio) 

Jedinstvenininkai veržiasi į Aukščiausiosios Tarybos pastatą Algirdo Sabaliausko nuotrauka

Daug kas jau pamirštama netgi iš nesenos mūsų istorijos. Miršta ne tik 1944–1954 metų partizaninio pasipriešinimo dalyviai, bet ir disidentinio judėjimo 1970–1990 metais, 1988–1990 metų Sąjūdžio nariai. Netenkame ir 1990–1991 savanorių. Taip prarandame dalį savo istorijos, ypač jeigu jos kaip nors neužfiksuojame dokumentuose, atsiminimuose, knygose. Čia publikuojamo dienoraščio autorius pasakoja apie visai dar nesenus istorinius įvykius – 1991 metų sausį, –praėjus beveik metams po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11-ąją, Laisvės gynėjams gavus užduotį sustabdyti prasidėjusią sovietų ir jų pakalikų agresiją ir išsaugoti nepriklausomybę. Jau ir tos kartos žmonės yra pamiršę kai kurias tų įvykių aplinkybes, mūsų Laisvės gynėjų patirtas tomis dienomis, o jaunoji karta, gimusi nepriklausomybės atkūrimo priešaušryje ar netrukus po jo, gal išvis mažai ką žino. Dienoraštis buvo paskelbtas tik Kanados lietuvių laikraštyje „Tėviškės žiburiai“ 2002 metais vasario 12, 19 ir 26 dienų numeriuose (6, 7 ir 8). Lietuvos spaudoje jis nebuvo skelbiamas, tad vertas Lietuvos piliečių – ir vyresnių, ir jaunesnių – dėmesio. Lakoniškas, kaip nors įvykius vertinančių asmeninių argumentų nepateikiantis gynybos dienų aprašymas gana vaizdžiai perteikia to meto įvykių tragizmą.

Tarnystė Dievui ir artimui – laisvės garantija

Kun. Vytenis Vaškelis

Sausio 13-osios įvykius aiškiausiai matė ir giliausiai suprato Dievas. Jis leido, kad susigrumtų tamsybių blogio jėgos (Ef 6, 12) ir šviesos vaikai, tiesa ir neapykanta, vienybe alsuojantys lietuviai ir į beginklius žmones šaudantys sovietų kariuomenės kareiviai. Lietuvos laisvė buvo apginta ir išsaugota nelygioje kovoje prie Vilniaus televizijos bokšto tragiškai žuvusiųjų 13 civilių gyventojų gyvybėmis... 1991 metų sausio 16 dieną Justinas Marcinkevičius apie pasiaukojusius dėl Tėvynės laisvės rašė: „Savo rankomis jie laikė apglėbę ne svetimą, ne užgrobtą, o savo žemę; jų akys buvo pakeltos į dangų, o į automatų šūvius jie atsakė skanduodami: „Lie-tu-va!“ Jie ir krito su šiuo žodžiu lūpose, nunešdami jį prie Dievo kojų“.

Mūsų Laisvės gynėjai, atsidūrę prie Viešpaties sosto, savo kankinių garbės šviesa amžinai liudija, kad turi palaimingo prisikėlimo dalį Išganytojo kančios bei prisikėlimo iš numirusių nuopelnuose. Kai susimąstome, suvokiame, kad tik dėl Dievo gailestingumo mes turime viską, kas įprasmina mus kilniai gyventi žemėje ir siekti Jo artimumo. Giliai į širdį kiekvienam žmogui Viešpats įrėžė troškimą gyventi pagal sąžinę, skatina iš Biblijos ir katekizmo tiesų pažinti Jį ir daryti gera visiems, kuriuose Jis Pats gyvena... Tai – pašventina žmonių žemiškąją egzistenciją ir suteikia jiems galingą motyvą gyventi prasmingai, o kai ateina būtinybė, net ryžtis visko netekti, kad tik galėtų laimėti Kristų (Fil 3, 8).

Lietuvos laisvės armijos įtaka partizaniniam karui

Irena Montvydaitė-Giedraitienė,

LLA sąjungos pirmininkė

Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje šv. Mišias aukoja kunigai Tomas Karklys ir Saulius Bytautas

Antrojo pasaulinio karo metais Lietuva patyrė Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos okupacijas. Lietuvių tauta niekada neprarado ryžto atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Tuo metu kūrėsi įvairios pasipriešinimo okupacijoms organizacijos. 1941 m. gruodžio 13 d., vadovaujant atsargos vyr. leitenantui Kaziui Veverskiui, buvo įkurta Lietuvos laisvės armijos (LLA) organizacija. Nuo pat įkūrimo tai buvo slapta karinė organizacija, kurios tikslas – ginkluotu būdu iškovoti Lietuvos nepriklausomybę. Artėjant antrajai sovietų okupacijai, ji tapo masiškiausia pasipriešinimo okupacijoms organizacija, palikusi ryškų pėdsaką pokario rezistencijoje, padėjusi pagrindus visam ginkluotam partizaniniam karui.

2016 m. gruodžio 17 d. atkurtos LLA organizacijos su kariais rėmėjais iniciatyva Kaune buvo minima Lietuvos laisvės armijos 75 metų sukaktis. Renginio dalyviai rinkosi LLA įkūrėjo ir vado K. Veverskio žūties vietoje, kur jis veždamas pogrindžio spaudą pateko į priešo rankas. Prie paminklo Lietuvos laisvės armijai, ant Nevėžio upės kranto ties Raudondvariu, buvo pakviesti Marijampolės, Kauno, Vilniaus, Žemaitijos krašto šauliai, Lietuvos savanorių kariuomenės kūrėjų sąjungos atstovai ir kiti, kam brangi Lietuvos laisvės istorija. Čia prasidėjo Lietuvos laisvės armijos 75 metų jubiliejaus paminėjimas. Susirinkusius pasveikino Lietuvos sąjūdžio Kauno tarybos pirmininkas dr. Raimondas Kaminskas. Kauno rajono savivaldybės meras Valerijus Makūnas papasakojo apie paminklo statymą ir pabrėžė jo svarbą. Atkurtos LLA organizacijos pirmininkė Irena Montvydaitė-Giedraitienė padėkojo Kauno rajono savivaldybės merui už šio paminklo pastatymą. Tai – antras paminklas Lietuvos laisvės armijai per organizacijos atkūrimo dešimtmetį. Pirmasis pastatytas Plateliuose, Plungės rajone. Tai – Lietuvos lauko akmuo su iškaltu karžygio atvaizdu ir šūkiu „Lietuvių kova dėl laisvės – amžina“. „Paminklas stovės 500 metų“, – garantavo Žemaitijos skulptorius A. Vaškys. Pirmasis pastatytas rėmėjų lėšomis, o antrasis – kalavijo formos monumentas su laisvės paukšte – Kauno rajono savivaldybės lėšomis. Jis primins ateities kartoms apie Lietuvių kovas už laisvę. Sugiedotas Lietuvos himnas. Paminklo papėdėje pražydo gėlės, sužibo žvakučių liepsnelės.

Korbiko Madona

Rimvydas Racėnas

Korbiko Madona 2010 metais

Restauracinėse Lietuvos nacionalinio muziejaus dirbtuvėse ant darbastalio rymo tvarkoma stipriai sunykusi beveik dvimetrinė moters skulptūra. Restauratoriai daug įvairių eksponatų yra tvarkę, bet šitokį mato ir restauruoja pirmą kartą.

Tai – ne paprastas eksponatas, o preciziškai iš medžio išdrožta Švč. Dievo Motinos Marijos statula, ikonografijoje vadinama Švč. Marija Maloningąja, o tarp žmonių įgijusi Korbiko Madonos vardą. Ir atvežta ji į muziejų ne iš gimtųjų palaukių kaip daugelis lietuviškų koplytstulpių skulptūrėlių, bet iš tolimojo Sibiro, iš Korbiko gyvenvietės Krasnojarsko krašte. Ten, lietuvių tremtinių kapinėse, ji 55 metus stovėjo po atviru dangumi, apsupta kryžių, tarsi saugodama palaidotųjų ramybę. Skulptūrą apie 1955 metus išdrožė politinis kalinys Jonas Maldutis, kuris, iškalėjęs 10 metų lageryje, atvyko į Korbiką pas čia 1948 metais atitremtą šeimą.