Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

„Rachelė rauda savo vaikų“

Popiežiaus laiškas vyskupams apie nekaltų vaikų saugojimą

Mindaugas Buika

Užbaigdamas kalėdinį laikotarpį, popiežius Pranciškus krikštijo Vatikano pasauliečių darbuotojų šeimų naujagimius

Popiežius Pranciškus, nuolat pabrėždamas savo rūpinimąsi konkrečiais vaikais, apie tai prabilo ir džiugioje Šv. Kalėdų iškilmėje. Kalėdų nakties šv. Mišių homilijoje priminęs Jėzaus gimimą skurdžiame Betliejaus tvarte, kadangi Marijai ir Juozapui nebuvo vietos užeigoje, kvietė pagalvoti apie Viduržemio jūra keliaujančių migrantų kūdikius, suguldytus perpildytų laivų triumuose, ir apie tuos, kurie tėvų paslėpti bunkeriuose vykstant bombardavimams Sirijoje, pagalvoti apie tuos nelaimingus vaikus, kurie užverbuoti į organizuotų nusikaltėlių ar teroristų grupes, kurių rankose – ne žaislai, bet ginklai, apie tuos vaikus, kurie miršta iš alkio, pagaliau apie tuos, kuriems net neleidžiama gimti, nes jie nužudomi dar motinų įsčiose atliekant abortus. Užbaigdamas Kalėdų laikotarpį tradiciniu Vatikano pasauliečių darbuotojų šeimų naujagimių krikštijimu, Šventasis Tėvas šeštadienį pakrikštys ir grupę vaikų iš neseniai dėl stipraus žemės drebėjimo nukentėjusio Centrinės Italijos regiono, o sekmadienį, sausio 15-ąją, Bažnyčioje bus minima migrantų ir pabėgėlių diena tema „Nepilnamečiai migrantai, pažeidžiami ir bebalsiai“ (Popiežiaus kreipimasis apžvelgiamas priede jaunimui „Žvilgsniai“). Toliau aptariamas kalėdinis Šventojo Tėvo laiškas vyskupams, paskelbtas gruodžio 28 dieną, kai Bažnyčios liturgijoje minimi šv. Nekalti vaikeliai, kankiniai, Betliejuje nužudyti pavydaus ir valdžios trokštančio valdovo Erodo nurodymu. Prisimenant anuometinę tragediją, ganytojai yra įpareigoti bekompromisiškai ginti gyvybę ir vaikus, rodyti „nulinę toleranciją“ jų išnaudojimui.

Betliejaus įvykių drama

Laiško pradžioje pabrėžęs būtinumą išlaikyti Kalėdų džiaugsmą ir nepasiduoti galimai melancholijai ar vilties stygiui dėl mus supančių, atrodytų, neišsprendžiamų problemų, popiežius Pranciškus visgi pripažįsta, kad „norime mes to ar ne, bet Kalėdos yra palydimos ir ašarų“. Jis pabrėžia, kad ir evangelistai, atpasakodami Dievo Sūnaus gimimo aplinkybes bei vėlesnius tragiškus įvykius Betliejuje, nesistengia nuslėpti realybės, siekdami, kad tie pasakojimai būtų patikimesni ar patrauklūs. „Jiems Kalėdos nebuvo skrydis į fantaziją, taip nuslepiant to laikotarpio iššūkius ir neteisingumus“, – rašo laiške Šventasis Tėvas. Evangelistas Matas, nieko negražindamas ir nešvelnindamas cituoja pranašą Jeremiją: „Pasigirdo šauksmas Romoje, garsios dejonės ir aimanos, tai Rachelė rauda savo vaikų“ (Mt 2, 18), nurodydamas Erodo įsakymą išžudyti Betliejuje ir jo apylinkėse visus kūdikius berniukus. Taip tikintis, kad tarp jų bus ir užgimęs Jėzus, kurį išminčiai įvardijo kaip Žydų karalių, taigi, tarsi kėlusį pavojų godaus tirono valdžiai.

Anot popiežiaus Pranciškaus, ir šiandien girdime tokį sielą perveriantį raudojimą iš skausmo, kurio negalima nei ignoruoti, nei nutylėti. Pabrėždamas, kad apie tai rašo su „sunkia širdimi“, jis pastebi, jog daugelyje šeimų juntamas didelis sielvartas dėl tų nekaltų vaikų kančių ir netgi mirties. Todėl, kontempliuojant kalėdinę prakartėlę, reikia apmąstyti ir visą šį skausmą, atverti akis ir ausis tam, kas vyksta šalia ir toliau pasaulyje, būti dėmesingiems kaimynų ir kitų žmonių išgyvenamam skausmui, ypač dėl vaikų. Tai yra supratimas, kad liūdnas istorijos skyrius ir toliau rašomas šiandienos karų, konfliktų, nusikaltimų ir netgi atskirų tautų ar netgi visos žmonijos susinaikinimo grėsmės. „Prakartėlės kontempliavimas izoliuotai nuo mus supančio pasaulio su visais jo prieštaravimais reiškia Kalėdas paversti miela istorija, kuri įkvepia šiltus jausmus, bet pagrobia iš mūsų tą Gerosios Naujienos gelbstinčią galią, kurią įsikūnijęs Žodis nori mums suteikti“, – perspėja Šventasis Tėvas, kviesdamas ganytojus nepasiduoti šiai pagundai.

Milijonų kenčiančių tikrovė

Taigi, negalima patirti tikrojo krikščioniško Kalėdų džiaugsmo su išganymo perspektyva, atsukant nugaras rūsčiai tikrovei. „Krikščioniškas džiaugsmas negali egzistuoti, jeigu ignoruojamas sielvartingas brolių ir seserų raudojimas jų skausmuose, jeigu ignoruojamas kenčiančių vaikų pagalbos šauksmas“, – tvirtina popiežius Pranciškus. Pasiremdamas Evangelijos pasakojimu, jis vėlgi primena, kad šventasis Juozapas, stropusis mažojo Jėzaus gynėjas ir rūpestingasis Šventosios Šeimos globėjas, buvo pirmasis, apsaugojęs kalėdinį išganymo džiaugsmą. Baisių Erodo nusikaltimų akivaizdoje apsireiškusio Angelo paragintas jis su Marija ir Kūdikiu skubiai pasitraukė į Egiptą, tapo Dievui klusnaus ir ištikimo vyro pavyzdžiu. Šv. Juozapas gebėjo pažinti Dievo balsą ir prisiminti dangiškojo Tėvo jam patikėtą globėjo misiją bei reikliai interpretuoti visus tų laikų įvykius. „To paties prašoma ir iš mūsų, šiandienos ganytojų, – rašo Šventasis Tėvas vyskupams. – Mes irgi turime būti dėmesingi vyrai, išgirsti Dievo balsą ir jautriai reaguoti į tai, kas vyksta šalia mūsų“. Reikia ryžtingai ir lanksčiai veikti šv. Juozapo pavyzdžiu, kad būtų apsaugotas ir nepagrobtas išganymo džiaugsmas šių dienų erodų.

Su šv. Juozapo įžvalga reikia turėti drąsos ir atsiliepti į rūsčią tikrovę, kai yra iškilusi grėsmė daugybei nekaltų vaikų, nepilnamečių ir jaunų žmonių egzistencijai. Taip aiškindamas popiežius Pranciškus nurodė jų išnaudojimą nelegalaus ar pusiau legalaus darbo vergystėje, prostitucijoje, kitokį engimą, priverstinę migraciją su dideliais, kartais visko, netgi gyvybės, praradimais. „Tūkstančiai mūsų vaikų yra patekę į gaujų, organizuoto nusikalstamumo grupių, prekeivių mirtimi rankas“, – rašo Šventasis Tėvas vyskupams. Šių teiginių patvirtinimui jis pasitelkia tarptautinius statistinius duomenis, vertinančius, jog dėl vienokio ar kitokio pobūdžio krizinių situacijų 75 milijonai vaikų pasaulyje dabar yra priversti nutraukti savo mokymąsi. 2015 metų duomenimis, 68 proc. (daugiau kaip du trečdaliai!) visų seksualinį išnaudojimą patyrusių asmenų buvo vaikai. Tuo pat metu trečdalis dabar emigracijoje gyvenančių vaikų buvo priverstinai ten perkelti dėl karų, konfliktų, stichinių nelaimių ar kitokių likti gimtinėje neįmanomų situacijų. „Mes gyvename pasaulyje (XXI amžiuje), kuriame pusė vaikų, mirštančių nesukakus 5 metams, netenka gyvybės dėl skausmingiausios priežasties – bado“, – su pasipiktinimu aiškina popiežius Pranciškus. Jis primena faktus, kad 2016 metais 150 milijonų vaikų buvo priversti dirbti ir neretai tiesiog vergiškomis sąlygomis. Jungtinių Tautų vaikų fondas savo ataskaitoje praneša, kad jeigu padėtis pasaulyje nesikeis, 2030 metais 167 milijonai vaikų gyvens ekstremalaus skurdo sąlygomis, 69 milijonai vaikų iki penkių metų 2016–2030 metais praras gyvybes ir 160 milijonų neturės galimybės gauti elementaraus švietimo.

Teisinė ganytojų atsakomybė

Išvardijęs šiuos globalizuotos XXI amžiaus pasaulio visuomenės skaudulius, Šventasis Tėvas tvirtina, jog kartu su dėl tokios neteisybės kenčiančiais ir verkiančiais vaikais rauda ir Motina bažnyčia ne tik dėl jauniausių savo sūnų ir dukterų skausmo, bet ir dėl to, kad ji pripažįsta nuodėmę kai kurių savo tarnų, kurie seksualiai išnaudoja mažuosius. „Ši nuodėmė yra mūsų gėda, – rašo popiežius Pranciškus vyskupams. – Asmenys, labiausiai atsakingi už rūpinimąsi tais vaikais, sugriovė jų orumą. Už tai mes giliai atgailaujame ir prašome atleidimo, prisijungiame prie tų aukų skausmo ir verkiame dėl šios nuodėmės“. Anot Šventojo Tėvo, ši nuodėmė daugiaformė, nes nusikalstama ne tik tuo, kas padaryta, bet ir nepadedant aukoms, bandant nuslėpti ar paneigti tą nuodėmę, piktnaudžiaujant turima galia ir autoritetu. Pabrėžęs, jog Bažnyčia karčiai rauda dėl šios savo tarnų nuodėmės ir prašo atleidimo, popiežius Pranciškus aiškina, kad liturginiu šv. nekaltųjų vaikelių, kankinių minėjimu jis nori atnaujinti pilnutinį įsipareigojimą, kad stengsis užtikrinti, jog tokio žiaurumo daugiau Bažnyčios gyvenime nebeliks. Reikia sutelkti visą ryžtą ir imtis visų įmanomų priemonių, kad kiekvieno vaiko, nepilnamečio ir pažeidžiamo jauno žmogaus gyvenimas būtų saugus ir kad tokie pasibjaurėtini nusikaltimai daugiau nebepasikartotų. Šioje srityje ganytojams būtina aiškiai ir ištikimai laikytis „nulinės tolerancijos“ tam baisiam blogiui.

Šventasis Tėvas 2016 metų birželį paskelbė motu propio dokumentą „Come una madre amoralove“ („Kaip mylinti motina“), kuriuo buvo sustiprinama vyskupų atsakomybė už aplaidumą mažamečių, nepilnamečių ir pažeidžiamų jaunų žmonių seksualinio išnaudojimo atvejais iki galimybės juos pašalinti iš ganytojų pareigų. „Bažnyčia kaip Motina myli visus savo vaikus, bet ypač rūpinasi ir prižiūri mažiausius bei negalinčius apsiginti. Tai – uždavinys, kurį pats Kristus pavedė visai krikščionių bendruomenei“, – rašo popiežius Pranciškus minėtame dokumente.

Primenama, jog Kanonų teisės kodeksas jau numato galimybę pašalinti vyskupus „dėl svarbių priežasčių“. Dabar Šventasis Tėvas papildė teisyno normas, nurodydamas, kad prie tų svarbių priežasčių gali būti priskirtas ir aplaidumas seksualinių nusikaltimų atvejais, kai vyskupas nesiima iškilusio fakto nagrinėjimo, apie tai nepraneša teisėsaugos struktūroms ar net bando nuslėpti gelbėdamas prasikaltusius dvasininkus. Esant rimtam įtarimui dėl tokio aplaidumo, kompetentinga Romos Kurijos kongregacija galės pradėti vyskupo (ar vienuolijos vyresniojo) bylos tyrimą, galintį pasibaigti dekretu dėl nušalinimo. Galutinį sprendimą turės patvirtinti pats Popiežius, pasitaręs su jo įsteigta atitinkama Juristų kolegija (Apposito Collegio di Giuristi), kuri bus sudaryta iš žymių kanoninės teisės ekspertų – kardinolų ir vyskupų. Dokumente pabrėžiama, kad visose tokio teisinio tyrimo procedūrose vyskupas turės teisę ginti save, o, nustačius jo kaltę, galės, nelaukiant formalaus nušalinimo, pats laisvanoriškai per 15 dienų atsistatydinti. Užbaigdamas gruodžio 28 dienos kalėdinį laišką vyskupams, Šventasis Tėvas dar kartą pabrėžia, kad didžiausiuose šių dienų vaikų kančių ir nepagarbos žmogaus gyvybei iššūkiuose ganytojams reikia rodyti dar didesnį ryžtą ir drąsą tam pasipriešinti, pripažinti tą sudėtingą tikrovę, kurią dabar išgyvena daug jaunųjų, ir atkakliai darbuotis, kad „būtų bent minimaliai užtikrintas jų, kaip Dievo vaikų, orumas, kuris būtų ne tik formaliai gerbiamas, bet ir apgintas“.

Iš ašarų gimsta viltis

Sausio 4 dieną, per pirmąją 2017 metų bendrosios audiencijos katechezę, buvo plėtojama laiško vyskupams tema „Rachelės rauda netekus savųjų vaikų“ (plg Jer 31, 15). Svarbu suvokti begalinį motinos sielvartą, dėl kurio ji nebenori priimti paguodos žodžių, nes niekas nebegali pagydyti kraujuojančios jos sielos žaizdos. „Sielvarto dydis yra proporcingas vaikų meilei ir kiekviena motina tai žino, – aiškino Šventasis Tėvas bendrosios audiencijos dalyviams. – Taip yra ir mūsų laikais, kai daug motinų aprauda savo vaikus ir niekas nebegali jų nuraminti, niekas nebegali padėti susitaikyti su ta netektimi“. Taigi, Rachelės rauda apima sielvartą visų laikų, visų pasaulio motinų, išreiškia kiekvieno žmogaus ašaras dėl praradimo. Rachelės atsisakymas priimti neadekvačią netekčiai paguodą mus moko, kokio reikia didelio jautrumo ir švelnumo tokio liūdesio akivaizdoje. Kalbėjimas apie viltį tam, kuris atsidūrė neviltyje, reiškia pirmiausia dalijimąsi ta neviltimi. Jeigu norime nušluostyti verkiančiojo ašaras ir mes turime verkti kartu su juo, aiškino popiežius Pranciškus, kurio paties akys neretai sudrėksta išgirdus tragiškus liudijimus. Tik šitaip mūsų žodžiai gal sugebės įkvėpti nors truputį išganingos vilties. Tačiau jeigu nežinome, kaip paguosti verkiantį, tuomet geriau patylėti būnant šalia, nes toks artumas bus geriau už žodžius. Ašaros skatina viltį, jos yra vilties sėkla – tokia yra nelengvai suprantama tiesa.

Bendrojoje audiencijoje priminęs, kaip evangelistas Matas panaudojo pranašo Jeremijo žodžius, pasakodamas apie Erodo surengtas nekaltų kūdikių žudynes Betliejuje, Šventasis Tėvas pabrėžė, kad tai buvo vaikų kankinystė dėl Jėzaus. Taip ir Išganytojas, Nekaltasis Avinėlis, atiduos savo gyvybę ant kryžiaus už visus žmones. „Taigi, neturime užmiršti, kad įsikūnydamas Dievo Sūnus įžengė į žmonių skausmą ir dalijosi juo iki mirties“, – aiškino popiežius Pranciškus. Matydami meilę Dievo Tėvo, kuris atiduoda Sūnų, už mus aukojantį savo gyvybę, galbūt rasime kelią į paguodą nekaltų vaikų kankinystėje, kurią iš tikrųjų žmogiškai sunku suprasti: „Mirdamas ant kryžiaus, Dievo Sūnus suteikė naują vaisingumą savo Motinai, patikėdamas Ją mokinio Jono globai (plg Jn 19, 26–27) ir paskirdamas Ją visų tikinčiųjų Motina, – baigdamas sausio 4 dienos katechezę sakė Šventasis Tėvas. – Mirtis nugalėta ir taip išsipildė Jeremijo pranašystė. Iš Marijos ir iš Rachelės ašarų gimsta viltis ir nauja gyvybė“.

© 2017 „XXI amžius“