2017 m. sausio 13 d.    
Nr. 2
(2219)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Kiti kriterijai

Angelė Raudienė

„Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą,  prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į užantį“ (Lk 6, 38)

Kvietimas į konferenciją. Ant stalo guli kvietimas į tarptautinę pedagogų konferenciją, vyksiančią Zalcburge, kurią kasmet liepą organizuoja šios šalies katalikiškojo švietimo centro, „Carito“ organizacijos ir jungtinės universiteto pajėgos. Šiemet jau bus šešiasdešimt ketvirtasis kartas. Dviejose iš jų turėjau galimybę dalyvauti. Tai buvo tuomet, kai dar dirbau katalikiškoje mokykloje. Antrąjį ir paskutinį kartą į Zalcburgą vykome trise: Vilija ir Vida, abi buvusios mano mokinės, tuomet katalikiškos mokyklos vokiečių kalbos mokytojos, ir aš. Tai galėjo būti 1997 ar 1998 metai. Keliavome traukiniu, persėsdamos Varšuvoje ir Vienoje, todėl kelionė į vieną pusę truko visą parą. Grįždamos ketinome aplankyti Linco Šv. Vincento Pauliečio ligoninės administracijos direktorę Sighardą, su kuria susirašinėjau po mano nepamirštamų išgyvenimų, prieš keletą metų patirtų šioje ligoninėje. Planavome aplankyti ir Vienoje gyvenančią jos seserį Scholastiką, su kuria irgi susipažinau mano pirmosios kelionės į Austriją metu.

Pažintis su Scholastika. Kai tėvas Jakobas Fiorgas (Jacob Förg), atvykęs į Lietuvą, rodos, 1991 metų pavasarį kartu su Peteriu Krionu (Peter Krön) ir iš katalikiškosios mokyklos kapeliono kun. Jono Kaunecko sužinojęs mano sveikatos problemas, pasiūlė vykti į Lincą tirtis ir gydytis, apsispręsti reikėjo labai greitai – per vieną dieną. Šitokios netikėtai atsiradusios galimybės nedrįsau atmesti. Greitai buvo sutvarkyti vizos reikalai, nupirkti bilietai. Po savaitės, ne be brolio Krescencijaus pastangų gavusi Vilniaus onkologinio tyrimo institute lotynišką savo ligos istorijos išrašą, buvau pasirengusi pirmadienį tryliktą valandą skristi į Vieną. Paskui reikėjo persėsti į kitą lėktuvą, skrendantį į Lincą. Jaudinausi: jokiame užsienyje niekada nebuvusi, vykstu pirmą kartą viena į nežinomą šalį. Po visų būtinų bagažo patikrinimų laukiau Vilniaus aerouoste, tačiau Austrijos avialinijų lėktuvo į Vieną nebuvo. Jau ir trylikta valanda, ir keturiolikta. Pagaliau atskrenda vėluodamas daugiau negu valandą, bet paguoda nedidelė. Būta gedimų. Iš Vienos užsakytas kitas lėktuvas. Teko palaukti dar kokias penkias ar šešias valandas. Neramu. Juk Viena – ne galutinis mano kelionės tikslas. Kai pakilome virš Vilniaus, jau degė miesto žiburiai. Išgirdome informaciją, kad tie, kurie turi bilietus į kitą lėktuvą, galės nakvoti Vienoje viešbutyje. Jau buvo gili naktis, kai lėktuvas nusileido. Išėjau į laukimo salę ir išsižiojau iš nuostabos – net dviejose vietose matau plakatus, ant kurių didelėmis raidėmis užrašyti mano vardas ir pavardė. Buvau laukiama ir automobiliu nuvežta į vienuolyną nakvynei. Čia ir susipažinau su jo vyriausiąja seserimi Scholastika Leitner. Bilietas lėktuvui į Lincą grąžintas, o rytą kartu su Scholastika vykstame traukiniu – ji ten turinti reikalų. Stebiu ją, priešais sėdinčią vagone prie stalelio, apsirengusią ilga tamsiai mėlyna suknele, baltu kyku ant galvos, džiaugsmu spindinčiomis akimis. Labai graži, jauna, nors, kaip vėliau sužinojau, mes buvome beveik vienmetės (deja, vėžio ligos pakirsta ji prieš kelerius metus jau iškeliavo į Amžinybę). Dabar jau neatsimenu, apie ką mes kelionėje kalbėjomės, bet buvo labai įdomu, taip paskendau pokalbyje, jog nieko nemačiau: nei pro traukinio langą lekiančių pavasario žaluma nudažytų javų laukų, nei žydinčių gėlių baltų namelių balkonuose, nei netoliese tekančio Dunojaus krantų. Paskui ji mane dar lankė ligoninėje, pasikeisdavome šventiniais sveikinimais.

Vaistai nuo vėžio. Iš Zalcburgo išvykome anksti rytą, kad galėtume ne tik su Sigharda susitikti, bet šiek tiek ir su Lincu susipažinti. Ir dar vieną reikalą turėjau atlikti – nupirkti vaistų vėžiu sergančiai mokytojai Janinai, buvusiai bendradarbei. Kai ją aplankiau prieš išvykdama iš Telšių, radau jau nebevaikščiojančią – liga buvo toli pažengusi. Vilties, kad ji gali pasveikti, neturėjau. Tačiau ji turėjo. Sakė, anksčiau gėrusi nuo vėžio iš Austrijos atvežtus vaistus, nuo kurių žymiai pagerėjusi sveikata. Prašė jų vėl parvežti. Sutikau. Namiškiai parūpino receptą. Zalcburge neturėjau laiko ieškoti vaistinės, ketinau juos nupirkti Lince. Po susitikimo su Sigharda išėjome į miestą pasidairyti. Miesto aikštėje įrengtas laikinasis sendaikčių turgus. Šalia jo – vaistinė. Savo bendrakeleivėms pasakiau, jog man reikia vaistų ir įėjau vidun. Jų buvo, tik brangoki – daugiau negu šimtas dolerių. Pamėginau įvertinti situaciją: tiek pinigų dar turiu. Gal viskas bus gerai, gal kelionėje neatsiras papildomų išlaidų... Bet juk ligonei vargu jie ar bepadės. Gal nepirkti? Juk tokios sumos ligos nuvarginti žmonės man negalės grąžinti. Neturės. Bet pažadėjau. Lauks. Kaip jai į akis pažiūrėsiu...

„Pirksiu“, – sakau vaistininkui.

„Tik reikės valandą palaukti, kol atvešime iš kitos vaistinės“.

„Lauksiu“.

Išėjusi pasakiau Vidai ir Vilijai, kad man teks čia valandą vaistų palaukti. Jos ima teirautis, kokie vaistai, kam jie, kiek kainuoja. Išgirdusios, kad vaistai skirti jų buvusiai mokytojai Janinai, siūlo kiekviena prisidėti vienu trečdaliu reikalingos sumos – man vienai esą per daug, o ligonė tikrai neturėsianti iš ko atiduoti. Man atrodė, kad taip elgtis joms visai nėra reikalo, nes nupirkti vaistus pažadėjau aš, ir jos čia niekuo dėtos. Vos nesusibarėme... Griežtai atsisakau paimti pinigus. Žinojau, kaip nelengva verstis toms jaunoms moterims, auginančioms po tris vaikus.

Mūsų problemą išsprendžia JIS. Pavakary sėdome į traukinį ir vykome į Vieną. Nors Scholastika iš anksto žinojo apie mūsų apsilankymą, vienuolyne jos nerandame – išvykusi svarbiais reikalais. Susitikti su mumis žadėjo rytą per pusryčius. Apsinakvojame vienuolyne. Mes su Vilija – viename kambaryje, Vida – kitame, gretimame. Vilija vėl atnaujina mūsų debatus – atskaičiuoja pinigus ir primygtinai prašo paimti trečdalį sumos, skirtos vaistams. Vėl prasideda derybos, net iki ašarų. Dėl šventos ramybės paimu Vilijos man įbruktus pinigus, tikėdamasi grąžinti, kai ligonės šeima užmokės už juos. Išgirdusi mūsų debatus Vida irgi davė savo trečdalį, įsižeidusi, kad mes jai už nugaros čia sandėrius sudarinėjome. Nuotaika ne kokia.

Rytą sėdome pusryčiauti. Skubiu žingsniu įėjo Scholastika. Atsiprašė mūsų, kad vėl ji mums negalės skirti daugiau laiko – neatidėliotini darbai. Trumpam prisėdo prie mūsų stalo, pasiteiravo apie mūsų kelionę, neišgėrusi su mumis net kavos puodelio, išėmė iš kišenės voką ir padavė man – jame 1000 šilingų. Klausiau, kam juos perduoti.

– Čia jums. Naudokite savo nuožiūra.

Vienos geležinkelio stoties bankomate iškeičiau šilingus į dolerius. Grąžinau Vidai ir Vilijai jų įnašą, kompensavau savo išlaidas, likusius pinigus nusprendėme skirti pagalbai ligoniams.

Traukinyje pakeliui į namus nenustojome stebėtis tokiu aiškiu dangaus ženklu, padėjusiu išspręsti mūsų nesutarimus. Dievas, matyt, turi visai kitus vertinimo kriterijus negu mes.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija