|
Kaip užsikrovėme dvasią
Tyli Kalėdų naktis Dusetų Švč. Trejybės parapijos šventovėje. Įprastai švelniai skamba Kalėdinė giesmė. Klebonas šventina prakartėlę, aukoja šv. Mišias. Daug kartų matyta ir įprasta, nors kiekvieną kartą šią šventą naktį apima vis nauji jausmai.
Pasibaigus šv. Mišioms, patarnautojai visiems susirinkusiesiems padalija po kalėdaitį. Visi tikintieji jį laužia, dalijasi su kaimynu, sveikina, sako linkėjimus. Tai savotiškas vos nepamirštas Sąjūdžio laikų jausmas, kai niekas nesistebėjo, jei apkabinsi visai svetimą žmogų arba tave patį kas nors apkabins ir ką nors palinkės. Atrodo, tas kalėdaičio laužymas yra visai nesudėtingas ritualas, bet labai sušildė ir pakėlė dvasią. Pasidarė šilčiau ir šviesiau. Ir vėl vieni kitiems žiūri į akis, šypsosi, linki. Tuo visai nesudėtingu veiksmu buvo dvasiškai suvienyta bendruomenė.
Gęsta šviesos, lubomis ir sienomis pradeda bėgioti spalvoti lazerio spinduliai. Virš Didžiojo altoriaus kalėdinių vaizdų projekcija. Prasideda kalėdinė meninė programėlė. Dainuoja tercetas, bet tamsoje jo nematyti. Matome tik siluetus, rankose spindinčias švieseles ir po bažnyčią bėgiojančius lazerius. Girdime nuostabias giesmes. Klausomės ir gėrimės. Darosi vis maloniau ir šilčiau dvasiai. Esu toli nuo muzikos, todėl negaliu jos profesionaliai vertinti, bet man klausytis buvo labai gražu ir malonu. Ir man to pakanka. Juk atlikėjai vietiniai, mūsų pažįstami bendruomenės nariai, o ne importiniai. Jaučiu, kad ir kiti patyrė panašų jausmą. Abejingų nepastebėjau. O juk renginio tikslas ir buvo Šventąją Naktį nešti gėrį, darną, sutarimą, dvasios pakilimą ir ramybę.
Veiksmas tęsiasi. Vis garsiau skamba garso aparatūra. Tik vėliau supratau, kam tos didelės šėpos netoli didžiojo altoriaus. Per jas pasigirsta ir pasaulietiškų motyvų. Šėpos griaudėja vis garsiau, susirinkusi bendruomenė jaučiasi vis laisviau. Jaunimas, kurio bažnyčioje apie pusė, siūbuoja. Jau ir klapčiukai su baltomis kamžomis presbiterijoje vos nešoka. Net nustebau pamatęs, kad ir mano amžiaus, taigi vyresni, vos nesiūbuoja į bumčiko taktą. Patamsyje skambant muzikai, kur kas antras čia esantis jaunuolis ar mergina, mes taip darėme pirmą kartą, taip, kaip prieš pusvalandį, kai laužėme kalėdaitį, suartėjo jaunas, senas ir mažas. Bet su tokiomis plačiomis besišypsančiomis ir švytinčiomis akimis.
Klebonas ima mikrofoną ir bando kažką sakyti, bet nieko nebegirdime. Jis vėl kartoja, sveikina. O tai mes suprantame geriau, aiškiau ir prasmingiau negu ramioje tyloje. Viskas aprimsta ir nutyla. Bet žmonės, nors bažnyčia ir pilna, iš jos nesiveržia. Nors puikiai žinome, kaip, pasibaigus šv. Mišioms, ypač per didžiąsias šventes, kunigas vos spėja palaiminti tik išeinančiųjų nugaras, nes jiems jau mintyse stalas ir tai, kas ant stalo... Žinoma, gal ne visiems...
Išėję iš bažnyčios, namo išsinešėme užkrautą dvasią. Bažnyčioje viskas buvo puikiai surežisuota, įsiklausyta į Mato Evangelijos žodžius: Atiduokite tad, kas ciesoriaus ciesoriui, o kas Dievo Dievui.
Dažnai mėgstame sakyti, kad jaunimas yra šioks ir anoks. Bet aš įsivaizduoju grandinę, kurios viename gale jaunimas, o kitame mano amžiaus žmonės. Kaip toli yra abu tos grandinės galai. Ir štai atsiranda žmogus, kuris gali, moka, sugeba, randa laiko ir noro sujungti visas šios grandinės grandis. Tai mūsų gerbiamas Dusetų klebonas kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas. Ir Tyli naktis, ir griaudinčios šėpos susijungė į vieną visumą. Vienas be kito irgi gal būtų buvę skanu, bet kaip sriuba be druskos. Ir mes jaunimą supratome, ir jaunimas mus. Ir mes plojome, ir jaunimas plojo. O Dievulis šypsojosi. Juk yra gražu, kad bent Dievo namuose sutarėme.
Užsiminiau apie kleboną, bet dar jam nepadėkojau už nuostabią kalėdinę naktį, už išpuoštą, toliau puoselėjamą ir gražinamą šventovę, bendravimą su parapijiečiais. Kažin, ar pastarasis jo nuopelnas nėra svarbiausias? Už viską, ką gerbiamas klebonas padarė Dusetų šventovei, parapijai, kiekvienam jo nariui (o planams galo nematyti) būtina padėkoti širdimi.
Dr. Romualdas CITAVIČIUS,
UAB Dusetų vaistinė direktorius
Zarasų rajonas
© 2017 XXI amžius
|