Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Taikos ir saugumo perspektyvos

Metinis Popiežiaus susitikimas su Vatikane akredituotais diplomatais

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus sausio 15 dieną susitiko su Palestinos prezidentu Machmudu Abasu, kuris buvo atvykęs atidaryti savo šalies ambasados prie Šventojo Sosto

Šventasis Tėvas su Vatikane akredituotais 183 valstybių ambasadoriais

Vienoje atidžiausiai tarptautinių politinių lyderių nagrinėjamų popiežiaus Pranciškaus kalbų, sakytų Vatikane akredituotam diplomatiniam korpusui, buvo susitelkta į taikos ir saugumo problemas šiandienos pasaulyje, nurodant ir galimus būdus jų sprendimui. Naujų metų pradžiai tradiciniame, sausio 9 dieną Apaštališkuose rūmuose vykusiame susitikime dalyvavo 183 valstybių, su kuriomis Šventasis Sostas palaiko diplomatinius santykius, ambasadoriai, iš kurių 88 reziduoja tiesiogiai Vatikane, o kiti šias pareigas derina su atstovavimu prie Italijos ar kitų šalių vyriausybių. Be kita ko, Vatikanas dar neturi diplomatinių ryšių su komunistų valdoma Kinija ir islamo tvirtove – Saudo Arabija. Išsamiame pranešime Šventasis Tėvas, sukritikavęs tiek Vakaruose paplitusį sekuliaristinį fundamentalizmą, tiek ir islamo pasaulyje stiprėjantį religinį fundamantalizmą, sakė, kad religija gali ir turi svariai prisidėti prie taikos ir bendrojo gėrio kūrimo, o terorizmas ir kitos smurtingos šiandienos nelaimės gali būti įveiktos vaisingai ir geranoriškai bendradarbiaujant religiniams ir politiniams lyderiams. Plačiai remdamasis Vatikano II Susirinkimo ir savo pirmtakų mokymu, popiežius Pranciškus kvietė kurti visų tautų solidarumu grindžiamą gailestingumo kultūrą, ypač rūpinantis migrantais ir kitomis ginkluotų konfliktų aukomis.

Karų istorija ir dabartis

Atsiliepdamas į diplomatinio korpuso dekano Angolos ambasadoriaus Armindu Fernandešo du Espiritu Santu Vieiros (Armindo Fernandes do Espirito Santo Vieira) sveikinimą, Šventasis Tėvas pasidžiaugė praėjusiais metais Vatikano pasirašytomis dvišalėmis sutartimis ir diplomatinių santykių užmezgimu su dar viena valstybe, Mauritanijos Respublika, ir sakė, kad, Bažnyčiai švenčiant Ypatingąjį gailestingumo jubiliejų, Romoje organizuotuose renginiuose dalyvavo daug valstybių ir vyriausybių vadovų. Taikdariška Šventojo Sosto veikla buvo konsoliduojama tarptautinėse organizacijose ir forumuose. Tai yra reikšminga dabar įvairiuose planetos regionuose susidariusioje gana įtemptoje ir didelį nerimą keliančioje situacijoje. Šventasis Tėvas priminė, kad prieš šimtą metų, 1917-aisiais, vyko Pirmasis pasaulinis karas, kurį Benediktas XV taikliai pavadino „beprasmėmis skerdynėmis“. Vykstant tam globaliniam konfliktui, politiniame horizonte iškilo totalitariniai režimai (bolševikų perversmas Rusijoje, kiek vėliau fašistiniai ir nacistiniai režimai kitur Europoje). Tai atvedė prie dar baisesnės Antrojo pasaulinio karo tragedijos. Dabar, po šimto metų, nemažai pasaulio kraštų gali pasidžiaugti ilgalaike taika, kai kas netgi tai supranta kaip savaime duotą gėrį ar teisę, kurios išsaugojimui nebeteikiama pakankamai dėmesio. Tačiau kitur milijonai žmonių gyvena nesibaigiančių kruvinų konfliktų aplinkoje ir jiems taika tebėra tik tolima svajonė. Ši drama, pagimdžiusi milžinišką migrantų ir pabėgėlių srautą, sukėlė pagrįstą nerimą, įtampą bei prieštaringus politinius procesus santykinai saugiose vietose, ypač atsimenant XX amžiaus tragedijas. Kaip tik tokioje netikrumo dėl ateities perspektyvoje, anot Šventojo Tėvo, matant daugybės nekaltų žmonių žūtį, kančias ir aiškų neapykantos kitiems proveržį, yra svarbu skatinti taikos viltį ir ieškoti būdų jai atstatyti ir įtvirtinti.

Popiežius Pranciškus priminė, kad krikščionims taika yra Viešpaties dovana, kuri buvo paskelbta angelų giesmėje per Kristaus gimimą: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 14). Vatikano II Susirinkimas moko, kad taika yra pozityvus gėris, „vaisius teisingos santvarkos“, kuri su Dievo pagalba įdiegiama žmonių visuomenėje. Taika nereiškia vien karo nebuvimo ar vien priešiškų jėgų karinės pusiausvyros išlaikymo, bet reikalauja visų geros valios žmonių įsipareigojančios veiklos tobulesnio teisingumo paieškai ir įgyvendinimui (plg „Gaudium et spe, 78). Iš šių pozicijų pabrėždamas tvirtą įsitikinimą, jog kiekviena religinė raiška turi skatinti taiką, Šventasis Tėvas nurodė jo 2016 metais skatintas ekumeninio ir tarpreliginio dialogo pastangas, kad daugiau nebeliktų religiškai motyvuoto smurto, kad būtų užgydytos praeities žaizdos, siekiant bendrų atleidimo ir darnios partnerystės tikslų. Tai – Pasaulinės maldų už taiką dienos šventimas Asyžiuje, apsilankymas Romos sinagogoje ir Azerbaidžano sostinės Baku mečetėje, Reformacijos 500 metų minėjimas Švedijoje ir Kuboje įvykęs istorinis susitikimas su Maskvos stačiatikių patriarchu Kirilu. Priminęs šiuos įvykius, kuriuose drauge su kitais religiniai lyderiais skelbė socialinės darnos atkūrimą, popiežius Pranciškus kvietė nepamiršti ir kitų tikėjimo įkvėptų darbų, kuriais kartais netgi kankinystės kaina buvo raginama siekti bendrojo gėrio didelio skurdo ir smurtinių konfliktų aplinkoje. Šios pastangos paliudijo, kad skirtingų religijų, tradicijų, kultūrų ir tautybių individai gali iš tikrųjų gyventi ir darbuotis kartu, kad žmogaus orumas gali būti visos veiklos centras.

Taikdariškas religijos vaidmuo

Šventasis Tėvas pripažino. kad, šiandien netrūksta ir kitų pavyzdžių, kai religinė patirtis, užuot skatinusi atvirumą kitiems, tapo pretekstu atmetimui, marginalizavimui ir smurtui. Jis išvardijo keturiolika šalių Europoje, Azijoje, Afrikoje ir Amerikoje, kuriose 2016 metais vyko radikalaus islamo inspiruoti teroristiniai išpuoliai. Popiežius pabrėžė, jog mes čia turime reikalą su „žudikiška beprotybe, kuri Dievo vardą naudoja mirties sklaidai, dominavimo ir galios siekiams“. Dar kartą kreipdamasis į visus religinius autoritetus vieningai ir ryžtingai patvirtinti, kad niekas negali žudyti Dievo vardu, jis sakė, kad „fundamentalistinis terorizmas yra gilaus dvasinio skurdo vaisius, dažnai susietas su dideliu socialiniu skurdu. Todėl jis gali būti įveiktas tik bendru religinių ir politinių lyderių įnašu“, stiprinant dvasingumą ir socialinę gerovę. Tam reikia, kad perduodamos religinės vertybės, pagarbi Dievo baimė nebūtų atskirta nuo artimo meilės ir kad būtų garantuota teisė į religijos laisvės raišką viešumoje, kad būtų pripažintas jos konstruktyvus indėlis civilizuotos visuomenės ugdymui. Negali būti jokio supriešinimo tarp socialinės priklausomybės, kurią sankcionuoja pilietiško principas, ir gyvenimo dvasinio dėmens, kurį dabar bando įgyvendinti kai kur įsitvirtinęs fundamentalistinis sekuliarizmas, bandantis tikėjimą visiškai pašalinti iš viešosios erdvės. Už tai yra atsakingi vyriausybių vadovai, kurie turi užtikrinti, kad nesusidarytų „šiltnamio“ sąlygos nė vienai fundamentalizmo formai, pirmenybę teikiant dvasinio ir socialinio skurdo įveikimui, bei tradicinės šeimos stiprinimui, kuri yra privilegijuota vieta visapusiškai žmogaus, kaip asmenybės, brandai.

Popiežius Pranciškus pasidžiaugė Europos Tarybos, vienijančios daugiau kaip 40 žemyno šalių, iniciatyva gilintis į religinį tarpkultūrinio dialogo dėmenį, kad per švietimą būtų užkirstas kelias radikalizacijai, vedančiai į terorizmą ir kitą ekstremistinį smurtą, pripažįstant religijos vaidmenį įtvirtinant visuomenę darną vis labiau globalizuoto daugiakultūrinio gyvenimo aplinkoje. Kreipdamasis į politinius valstybių lyderius Šventasis Tėvas kvietė suprasti, kad negalima apriboti piliečių saugumo garantavimą tik ramiu gyvenimu, bet reikia aktyviai stiprinti taikų sambūvį. Jis vėlgi pasirėmė Vatikano II Susirinkimo pastoracinės konstitucijos „Gaudium et spes“ tvirtinimu, kad „taika niekuomet negali būti vieną kartą visiems laikams pasiektas dalykas, bet turi būti nuolat kuriama“ (GS, 78). Ji pasiekiama ir palaikoma įtvirtinant asmenų gerovę, gerbiant jų žmogiškąjį orumą bei visiškai atmetant smurtą sprendžiant nacionalines ir tarptautines problemas. Konstitucija „Gaudium et spes“ aiškiai nurodo, jog taikdarystė reikalauja „pašalinti tarp žmonių nesantaikos priežastis, ypač neteisybę“ (GS, 83), nes teisingumas ir taika yra artimai susieti. Dėl to šv. Jonas Paulius II, aiškiai suprasdamas, kad žmogiškasis teisingumas visada trapus ir netobulas, mokė, kad jį turi lydėti atleidimas, kuris iš pagrindų išgydo ir atkuria taikius žmonių ir tautų santykius. Šį mokymą pratęsė ir popiežius Pranciškus, kuris, paskelbdamas 2016 metais švęstą Gailestingumo jubiliejų, skatino šią dvasinę ir socialinę vertybę sieti su gailestingumo kultūros kūrimu. Jis nuolat aiškino, kad tokiu būdu mes visi tampame atviresni ir solidaresni tarpusavyje, jautresni kenčiantiems ir teisingumo stygiui.

Išmintingumas migrantų krizėje

Didelį dėmesį skirdamas šiems laikams, aktualiai vargstančių priverstinių migrantų ir pabėgėlių temai, Šventasis Tėvas pabrėžė, kad tik gailestingumo kultūroje „įmanoma kurti visuomenes, kurios yra atviros ir svetingos svetimšaliams, tuo pat metu garantuojant vidinį saugumą ir darną“. Tam reikia stengtis sumaniai integruoti atvykėlius, išsaugojant jų kultūrinį tapatumą, neužmirštant, kad ir migrantai turi jausti pareigą gerbti juos priėmusios šalies įstatymus, kultūrą ir tradicijas. Dabar, kai dėl atvykėlių įvykdytų teroristinių išpuolių bei kitų konfliktų Vakarų Europos šalyse stiprėja nusistatymas prieš migrantus, politinė įtampa ir nesutarimai, popiežius Pranciškus pripažino, kad valdžia turi rodyti išmintį ir toliaregiškumą šios problemos atžvilgiu. Tai – ne užsidarymas ar sienų statymas, bet realus kiekvienos šalies turimų galimybių įvertinimas, kad būtų užtikrinta savų piliečių bendroji gerovė, padorios gyvenimo sąlygos migrantams ir politinis bei socialinis stabilumas. „Svarbiausia, kad dabartinė krizė nebūtų sumenkinta iki skaičių problemos, – aiškino Šventasis Tėvas. – Migrantai yra asmenys su savo vardais, gyvenimo istorijomis ir šeimomis. Niekada negali būti tikros taikos, kol piktnaudžiaujama bent vieno žmogaus asmeniniu tapatumu ir viskas suvedama tik į statistiką bei ekonominius skaičiavimus“. Su padėka pripažinęs, kad daugelis Europos valstybių, ypač Italija, Vokietija, Graikija ir Švedija ir Artimųjų Rytų šalys – Libanas, Jordanija ir Turkija – rodo didelį dosnumą priimant pabėgėlius. Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad nė viena šalis nuo to negali atsiriboti, kitoms suverčiant visą naštą su dideliais sunkumais ir pavojais, kaip tai, deja, išryškėjo kai kur Vidurio ir Rytų Europoje. Buvo paminėta ir pernai Šventojo Tėvo aplankyta Meksika, kurioje susikaupė daug migrantų iš Centrinės Amerikos, bandančių su dideliais pavojais nelegaliai patekti į JAV ir neretai tampančių prekybos žmonėmis bei šiuolaikinės vergystės aukomis. Dabar keliant idėją dėl sienos tarp JAV ir Meksikos pastatymo, kad būtų užkirstas kelias žmonių kontrabandai ir kitam organizuotam nusikalstamumui, Bažnyčia reiškia susirūpinimą dėl galimų dar didesnių žmogaus teisių pažeidimų.

Popiežius Pranciškus kalboje diplomatams nurodė dabar susidariusią beprecedentinę socialinę nelygybę ir korupciją ir priminė prieš 50 metų palaimintojo Pauliaus VI paskelbtos enciklikos „Populorum Progressio“ aktualumą. Tame dokumente aiškiai konstatuojama, kad socialinio ir ekonominio gyvenimo pažanga yra bene vienintelis kelias į stabilią taiką. Todėl kiekviena politinė valdžia turi dėti pastangas tolygiam gėrybių ir resursų paskirstymui visuomenėje, ypač rūpindamasi jaunų žmonių užimtumu. Anot Šventojo Tėvo, jaunoji karta – mūsų ateitis – turi būti saugoma nuo skurdo ir visokio išnaudojimo: nelegalaus darbo (vergystės), prostitucijos, greito uždarbio melo ir viliojančių organizuoto nusikalstamumo grupių ir prekeivių mirtimi. Jis priminė brutalų konfliktą Sirijoje, kuris iš milijonų vaikų ir jaunų žmonių atėmė džiugią vaikystę ir galimybę mokytis. Akcentuodamas, kad būtina nutraukti kovas Sirijoje, popiežius Pranciškus sakė, kad dabar pasirašytos paliaubos ir netrukus prasidedančios taikos derybos yra tikras vilties ženklas iškankintiems šalies gyventojams. Griežtai įvertinęs besiplėtojančią prekybą strateginiais ginklais ir jų nuolatinį atnaujinimą, Šventasis Tėvas pabrėžė, kad ypač didelį susirūpinimą kelia raketų bandymai ir branduolinio ginklo kūrimas Šiaurės Korėjoje. Taigali dar labiau destabilizuoti ir taip neramų Tolimųjų Rytų regioną, kuriame persipina galingų valstybių – JAV, Kinijos, Rusijos, Japonijos interesai. Jis priminė šventojo popiežiaus Jono XXIII enciklikoje „Pace min Terris“ išreikštą teisingą nuostatą, kad patvarios taikos siekis reikalauja nutraukti ginklavimosi varžybas ir galiausiai uždrausti branduolinį ginklą. Reikia griežčiau kontroliuoti ir dažnai nelegalią prekybą mažo kalibro šaunamaisiais ginklais, kurių gausa tik stiprina nesaugumą ir baimę, skatina nusikaltimus ir konfliktus, kurie ypač pavojingi mūsų laikais, pasižyminčiais sparčiais, kartais tiesiog chaotiškais pokyčiais. Prie to prisideda ir vis naujos žmonijos horizonte iškylančios ideologijos, kurios sumaniai eksploatuoja socialinius neramumus, skatina nepasitikėjimą, panieką ir netgi neapykantą kitokiems, tarsi jie būtų priešai, nuo kurių reikia atsiriboti ar net juos eliminuoti.

Europos tapatumo šaknys

Atsiliepimas į šiuos iššūkius, popiežius Pranciškaus įsitikinimu, gali būti tik vienas: gailestingumas ir solidarumas visose nacionalinio ir tarptautinio gyvenimo plotmėse. Būtina stengtis, kad būtų išvengta konfliktų, kad jie būtų neatidėliotinai sprendžiami dialogo keliu. Tam prasmingai turi tarnauti diplomatija, įskaitant Šventojo Sosto diplomatų pastangas. Einant šiuo keliu kaip tik 2016 metais buvo pasiektas Šventojo Tėvo pranešime paminėtas JAV ir Kubos diplomatinių santykių atnaujinimas, užbaigtas šešis dešimtmečius trukęs pilietinis konfliktas Kolumbijoje, dabar bandoma siekti taikos dar vienoje Lotynų Amerikos šalyje – Venesueloje, kurios socialistinis režimas prarado tautos pasitikėjimą. Popiežius Pranciškus pakartojo savo nuolatinį raginimą „atnaujinti dialogą tarp Izraelio ir Palestinos, kad Šventojoje Žemėje būtų priimtas taikus sprendimas, garantuojantis dviejų valstybių sambūvį su tarptautinėje bendrijoje pripažintomis jų sienomis“. Buvo išreikšta parama vietinėms ir tarptautinėms pastangoms (aktyviai dalyvaujant ir Bažnyčiai) taikiai sprendžiant smurtiškus konfliktus, nešančius gausybę aukų įvairiose Afrikos šalyse, pirmiausia Pietų Sudane, Centrinės Afrikos Respublikoje ir Kongo Demokratinėje Respublikoje. Galiausiai, metęs žvilgsnį į padėtį Europos kontinente, Šventasis Tėvas sakė, kad turi viltį, jog Ukrainoje bus toliau bandoma ieškoti taikių sprendimų visų sunkumų akivaizdoje remiantis Minsko sutartyse duotais suinteresuotų šalių įsipareigojimais ir atsižvelgiant į sunkią humanitarinę situaciją. Pripažinęs, kad Europa išgyvena prieštaringų permainų laikotarpį, kurį sąlygojo vadinamasis „Brexit“ (Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš Europos Sąjungos), migrantų krizė ir naujų populistinių bei radikalių politinių jėgų iškilimas, popiežius Pranciškus linkėjo, kad žemynas iš naujo atrastų savąjį tapatumą, remdamasis krikščioniškomis europinės civilizacijos šaknimis, kurios Senąjį kontinentą padarė didžiuoju.

Atmesdamas pasirodančias skeptiškas ir skaldytojiškas nuostatas dėl vieningos Europos ateities, jis pabrėžė, kad „po Antrojo pasaulinio karo prasidėjęs Europos vienijimosi procesas toliau suteikia unikalią progą stabilumui, taikai ir solidarumui tarp jame gyvenančių tautų“. Šventasis Tėvas patvirtino, kad Bažnyčia toliau palaiko šią integraciją, prieš 60 metų pradėtą projektą, kuris remiasi krikščioniškomis vertybėmis ir kuris peržengia Europos Sąjungos ribas. Pastebėjęs, kad „taikos pasaulyje kūrimas reiškia ir aktyvų rūpinimąsi kūrinija“, kad planetos resursai ir gamta būtų išsaugoti tiems, kurie ateis po mūsų, popiežius Pranciškus kvietė rodyti solidarumą stichinių nelaimių, ypač žemės drebėjimų, ištiktiems žmonėms. Tai jis pats paliudijo, 2016 metais aplankydamas žemės drebėjimo nusiaubtą Centrinės Italijos regioną, pasiųsdamas ten Vatikano gelbėtojų komandą, susitikdamas su nukentėjusiais žmonėmis, asmeniškai krikštydamas jų vaikus. „Mieli ambasadoriai, taika yra dovana, iššūkis ir įsipareigojimas“, – baigdamas kalbą sakė Šventasis Tėvas. Jis dar kartą pabrėžė visą geros valios žmonių įsijungimo reikšmę į taikos kūrimą, siekiant integralios pažangos, gerbiant transcedentinį sielą turinčio žmogaus orumą. Tam turi susitelkti visos valstybės, šiame bendradarbiavime išnaudodamos kiekvieną galimybę konfliktų sprendimui. Ir Šventasis Sostas yra pasirengęs prie to prisidėti, kad būtų suteikta pagalba ir viltis kenčiantiems žmonėms. Nepaisant dabar susikaupusių debesų tarptautinio gyvenimo padangėje, reikia ryžtingai žengti taikos keliu, nes nėra alternatyvos laiminančiam prisikėlusio Viešpaties linkėjimui „Ramybė jums (Lk 24, 26).

© 2017 „XXI amžius“