2017 m. sausio 20 d.    
Nr. 3
(2220)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Kas vertas įvertinimo ir pasididžiavimo

Edvardas ŠIUGŽDA

Kaip jautriai buvo paminėta šiemet tragiško Sausio sukaktis! Praėjusią savaitę prisimindami 1991 m. sausio 10–13 d. vykusią sovietų agresiją prieš Lietuvą, atmintyje vėl atgaivinome tuos skaudžius įvykius, kai prie Vilniaus televizijos bokšto ir kitur žuvo 14 laisvės gynėjų. Tada ir dabar suprantame, kokius sunkius padarinius gali nešti okupacija. Dar labiau tai pajuntame, aplink pasaulyje matome karinių konfliktų židiniuose žudomus ir kankinamus žmones. Jau penkerius metus pilietinis ir iš išorės vykdomas karas Sirijoje nusineša šimtus tūkstančių gyvybių. 500 tūkst. žuvusiųjų, 5 mln. pabėgėlių – tokius skaudžius karo padarinius net sunku įsivaizduoti. Mes niekuo negalime padėti karo naikinamiems žmonėms, nebent priglausti porą tūkstančių pabėgėlių sunkiai pritaikytomis sąlygomis. Ukrainos rytuose svetimos šalies kariškiai veda nepaskelbtą karą prieš jiems neįtinkančią valstybę, kurios savanoriai rodo heroizmo pavyzdžius – nuo įsiveržėlių gindami Donecko oro uostą, sugebėjo jį apgultą išlaikyti daugiau nei 250 dienų. Tačiau plėšikų sulaikyti neįmanoma – nuo jų kulkų dėl prastos sveikatos apsaugos žūsta, sužeidžiami ar serga ne tik kariai, laisvės gynėjai, bet ir vaikai. Minėdami tragiškus Sausio įvykius, kartu atjautėme ir su mūsų bendra istorija susijusią netoli esančią didvyrišką ir narsiąją ukrainiečių tautą. Ir tam mus paskatino ilgai Lietuvoje gyvenantis, beveik mūsų tėvynainiu tapęs švedas Jonas Ohmanas, pasiaukojančiai dirbantis ir už mus, lietuvius. Vykdydamas gražiausią labdaros darbą, gelbėdamas sužeistuosius ir sergančius vaikus, jis realiai įgyvendina krikščioniškuosius atjautos darbus. Ir, aišku, kartu laidodamas žuvusiuosius, kurių mirtis ten dalyvaujantys mato kasdien. Tad nenustebome, kai sausio 13-osios vakarą LRT televizijos suorganizuotame labdaros koncerte taurusis švedas, paprašytas tarti keletą žodžių apie Ukrainos kovą, apie pagalbą jai, negalėjo sulaikyti ašarų – juk jis kasdien realiai mato tuos žūstančius ukrainiečius. Susidūrimas su karo realybe, ne su statistika, pravirkdo ir visko patyrusias širdis. Supratimą Ukrainos skausmui parodę Lietuvos piliečiai paaukojo 110 tūkst. eurų, o vėliau papildomai dar 15 tūkst. eurų. Taip parodėme, kad lietuviai vis dėlto užjaučia ir realiai padeda agresiją, žiaurumą, skurdą patiriančiai tautai.


Mirė dvasinės ir religinės literatūros vertėjas

Sausio 10 dieną mirė Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narys Zigmantas Ardickas. Jis vertė prozą, poeziją, esė, dvasinės ir religinės literatūros veikalus iš anglų, prancūzų, ispanų, portugalų, vokiečių, italų, rusų, lenkų, bulgarų, katalonų, galiciečių, latvių, nyderlandų, lotynų, esperanto kalbų į lietuvių ir esperanto kalbas. Dalykinės jo sritys buvo religija, psichologija, filosofija, švietimas.

Z. Ardickas gimė 1958 m. liepos 27 d. Pilviškiuose, Vilkaviškio r. 1976–1981 metais Vilniaus valstybiniame universitete studijavo taikomąją matematiką, įgijo matematiko kvalifikaciją. 1979 metais baigė VVU Visuomeninių profesijų fakultetą. Ten įgijo anglų kalbos vertėjo-konsultanto specialybę. 1994 metais baigė vasaros anglų kalbos instituto kursą Lietuvos krikščioniškajame koledže Klaipėdoje. Yra dirbęs inžinieriumi Informacijos institute, vyr. inžinieriumi Lietuvos mokslų akademijos Matematikos ir kibernetikos institute, inžinieriumi eksperimentinėje gamykloje „Bitas“ prie Matematikos ir kibernetikos instituto. Dar dirbo technikos skyriaus redaktoriumi „Mokslo ir gyvenimo“ žurnalo redakcijoje, vertėju-konsultantu, redaktoriumi „Katalikų pasaulio“ bei „Mens Sana“ leidyklose. Bendradarbiavo leidiniuose „Metai“, „Prizmė“, „Eisra“, „Šeima ir pasaulis“, „Sveik uoliai“, „Literatūra ir menas“, „Katalikų pasaulis“, leidinyje „Laiškas iš Taizé“ ir kituose. Palaidotas Karveliškių kapinėse.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija