|
Kas vertas įvertinimo ir pasididžiavimo
Edvardas ŠIUGŽDA
Kaip jautriai buvo paminėta šiemet tragiško Sausio sukaktis! Praėjusią savaitę prisimindami 1991 m. sausio 1013 d. vykusią sovietų agresiją prieš Lietuvą, atmintyje vėl atgaivinome tuos skaudžius įvykius, kai prie Vilniaus televizijos bokšto ir kitur žuvo 14 laisvės gynėjų. Tada ir dabar suprantame, kokius sunkius padarinius gali nešti okupacija. Dar labiau tai pajuntame, aplink pasaulyje matome karinių konfliktų židiniuose žudomus ir kankinamus žmones. Jau penkerius metus pilietinis ir iš išorės vykdomas karas Sirijoje nusineša šimtus tūkstančių gyvybių. 500 tūkst. žuvusiųjų, 5 mln. pabėgėlių tokius skaudžius karo padarinius net sunku įsivaizduoti. Mes niekuo negalime padėti karo naikinamiems žmonėms, nebent priglausti porą tūkstančių pabėgėlių sunkiai pritaikytomis sąlygomis. Ukrainos rytuose svetimos šalies kariškiai veda nepaskelbtą karą prieš jiems neįtinkančią valstybę, kurios savanoriai rodo heroizmo pavyzdžius nuo įsiveržėlių gindami Donecko oro uostą, sugebėjo jį apgultą išlaikyti daugiau nei 250 dienų. Tačiau plėšikų sulaikyti neįmanoma nuo jų kulkų dėl prastos sveikatos apsaugos žūsta, sužeidžiami ar serga ne tik kariai, laisvės gynėjai, bet ir vaikai. Minėdami tragiškus Sausio įvykius, kartu atjautėme ir su mūsų bendra istorija susijusią netoli esančią didvyrišką ir narsiąją ukrainiečių tautą. Ir tam mus paskatino ilgai Lietuvoje gyvenantis, beveik mūsų tėvynainiu tapęs švedas Jonas Ohmanas, pasiaukojančiai dirbantis ir už mus, lietuvius. Vykdydamas gražiausią labdaros darbą, gelbėdamas sužeistuosius ir sergančius vaikus, jis realiai įgyvendina krikščioniškuosius atjautos darbus. Ir, aišku, kartu laidodamas žuvusiuosius, kurių mirtis ten dalyvaujantys mato kasdien. Tad nenustebome, kai sausio 13-osios vakarą LRT televizijos suorganizuotame labdaros koncerte taurusis švedas, paprašytas tarti keletą žodžių apie Ukrainos kovą, apie pagalbą jai, negalėjo sulaikyti ašarų juk jis kasdien realiai mato tuos žūstančius ukrainiečius. Susidūrimas su karo realybe, ne su statistika, pravirkdo ir visko patyrusias širdis. Supratimą Ukrainos skausmui parodę Lietuvos piliečiai paaukojo 110 tūkst. eurų, o vėliau papildomai dar 15 tūkst. eurų. Taip parodėme, kad lietuviai vis dėlto užjaučia ir realiai padeda agresiją, žiaurumą, skurdą patiriančiai tautai.
|
|
Mirė dvasinės ir religinės literatūros vertėjas
Sausio 10 dieną mirė Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narys Zigmantas Ardickas. Jis vertė prozą, poeziją, esė, dvasinės ir religinės literatūros veikalus iš anglų, prancūzų, ispanų, portugalų, vokiečių, italų, rusų, lenkų, bulgarų, katalonų, galiciečių, latvių, nyderlandų, lotynų, esperanto kalbų į lietuvių ir esperanto kalbas. Dalykinės jo sritys buvo religija, psichologija, filosofija, švietimas. Z. Ardickas gimė 1958 m. liepos 27 d. Pilviškiuose, Vilkaviškio r. 19761981 metais Vilniaus valstybiniame universitete studijavo taikomąją matematiką, įgijo matematiko kvalifikaciją. 1979 metais baigė VVU Visuomeninių profesijų fakultetą. Ten įgijo anglų kalbos vertėjo-konsultanto specialybę. 1994 metais baigė vasaros anglų kalbos instituto kursą Lietuvos krikščioniškajame koledže Klaipėdoje. Yra dirbęs inžinieriumi Informacijos institute, vyr. inžinieriumi Lietuvos mokslų akademijos Matematikos ir kibernetikos institute, inžinieriumi eksperimentinėje gamykloje Bitas prie Matematikos ir kibernetikos instituto. Dar dirbo technikos skyriaus redaktoriumi Mokslo ir gyvenimo žurnalo redakcijoje, vertėju-konsultantu, redaktoriumi Katalikų pasaulio bei Mens Sana leidyklose. Bendradarbiavo leidiniuose Metai, Prizmė, Eisra, Šeima ir pasaulis, Sveik uoliai, Literatūra ir menas, Katalikų pasaulis, leidinyje Laiškas iš Taizé ir kituose. Palaidotas Karveliškių kapinėse.
|
|
|