|
Gyventi tiesoje ir laisvėje brangiau už gyvybę
Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas
Šiandien minime Lietuvos laisvės gynėjų dieną. Tai diena, kai prisimename, kad laisvė turi kainą. Prieš dvidešimt šešerius metus Lietuvos žmonės rinkosi paliudyti, kokią kainą jie yra pasiryžę sumokėti už laisvę. Lietuvai siekiant Nepriklausomybės buvo kalbančių, kad pakaks kelis mėnesius netiekti cukraus, kuro ar kitų prekių ir lietuviai patys ims prašytis atgal į imperiją. Sausio 13-osios naktis paliudijo, kad už laisvę Lietuvos žmonės pasiryžę sumokėti daug didesnę kainą. Daugybė drąsių žmonių be ginklų išėjo prieš tankus ir liudijo: gyventi tiesoje ir laisvėje jiems brangiau už gyvybę.
Šventasis Jonas Paulius II, atvykęs į Lietuvą, meldėsi prie Sausio 13-osios aukų kapų Antakalnio kapinėse. Melsdamasis jis sakė, kad šios nakties patirtis kupina niekad neprarastos vilties, neužgesusio laisvės lūkesčio, giliai įsišaknijusio krikščioniško tikėjimo drąsos. Tikėjimas padėjo atsilaikyti prieš tamsias ir dažnas prievartos bangas, neigusias Dievą ir žeminusias žmogų.
Jonas Paulius II griovė komunistinę sistemą tokiu pačiu būdu, kaip ir mes kovojome su ja čia, Lietuvoje. Šis šventas popiežius neturėjo nei kariuomenės, nei tankų, kaip ir mes jų neturėjome Sausio 13-ąją. Tačiau jis kovojo kalbėdamas tiesą apie žmogų ir Dievą, taip grąžindamas žmonėms drąsą. Baimė ir susitaikymas su melu kaustė žmones iš vidaus labiau nei galėtų surišti bet kokia išorinė prievarta. Lankydamasis Lenkijoje Jonas Paulius II kalbėjo ne apie tai, kokie blogi yra komunistai ir kokia netikusi sistema. Jis sakė žmonėms: Jūs esate laisvi. Nebijokite.
Kaip reikia, kad ir šiandien mūsų širdis paliestų ši žinia. Tiesa padarys jus laisvus, skelbė Kristus (Jn 8, 32). Mūsų tauta yra tai patyrusi. Laisvė gimsta žmogaus širdyje, jo gelmėje, kai jis nustoja tikėti melu ir jam pataikauti. Ši kova niekada nesibaigia, nes tai kova su nuodėme, kuri pirmiausiai irgi gimsta žmogaus širdyje.
Įsižiūrėkime į šiandienos Evangelijos sceną. Kokie atkaklūs ir ryžtingi yra keturi vyrai, atnešę paralyžiuotąjį Jėzui pagydyti. Galima sakyti, jie trokšta šiam žmogui laisvės jis prikaustytas prie neštuvų, visiškai priklausomas nuo kitų žmonių, negali judėti. Dėl minios negalėdami patekti vidun, keturi vyrai užlipa ant stogo, užkelia paralyžiuotąjį, praardo stogą ir nuleidžia jį žemyn. Jie deda tokias pastangas, nes tvirtai tiki, kad Jėzus padarys stebuklą ir paralyžiuotasis ims vaikščioti. Štai keturi vyrai laukia stebuklo savo bičiuliui. Paralyžiuotojo širdis taip pat kupina vilties: Nepasiduokite, rodos, jis ragina bičiulius, štai žmogus, į kurį sudėtos visos mano viltys, jis mane pagydys. Viduje susirinkę žmonės, matydami stoge platėjant skylę ir galiausiai pro ją pasirodant žmogų neštuvuose, tikriausiai taip pat laukė, kas čia bus. Visi žvelgia į Jėzų, o Jis taria: Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!
Ar Jėzus nuvylė laukiančiųjų lūkesčius? Ar tokio pagydymo tikėjosi paralyžiuotasis, jo bičiuliai, susirinkusi minia? Evangelijos autorius neaprašo, kas dėjosi paralyžiuotojo ir jo bičiulių širdyse, bet galima nujausti, kad jie buvo priblokšti, gal net nusivylę, kad lauktas stebuklas neįvyko. Šis įvykis atskleidžia tikrąjį Jėzaus misijos žemėje tikslą Jis atėjo nešti žmonėms laisvės, daug didesnės laisvės, nei patys žmonės galėjo tikėtis. Paralyžiuotasis laukia, kol galės vaikščioti, o Jėzus išlaisvina iš pančių ne jo kūną, bet sielą.
Šiais metais minime Marijos apsireiškimo Fatimoje šimtmetį. Pirmąjį kartą pasirodžiusi Marija kreipiasi į piemenėlius: Nebijokite. Marija ateina, kad sunkiais laikais parodytų kelią į taiką. Koks gi šis kelias? Melskitės, daug melskitės ir aukokitės už nusidėjėlius, sako ji piemenėliams. Marija kviečia atsiversti ir melsti atsivertimo kiekvienai sielai, nes tai vienintelis tikras kelias į taiką. Šiandien, kai mūsų širdyse kelia nerimą daug skaudžių žinių apie karą įvairiose pasaulio vietose, kai mūsų pačių kaimynystėje nerimsta galios alkis, nereikia galvoti, kad esame bejėgiai, kad viską sprendžia pasaulio galingieji. Kiekvieną kartą, kai išvystame žiaurius karo ar terorizmo vaizdus, mes turime prisiminti ir tai, kad yra dalis, kuri priklauso nuo manęs. Ji priklauso tik nuo manęs. Dievas laukia mano maldos tik iš manęs, Jis laukia mano atsivertimo tik iš manęs. Mano maldos niekas negali pavaduoti, niekas negali atsiversti už mane.
Kasdien mes galime žengti mažą žingsnį ir tarti: Dieve, aš trokštu taikos pasaulyje, todėl šiandien pradėsiu nuo savęs. Mūsų indėlis į taiką gali būti trumpa, tačiau kasdienė, atkakli malda. Angelas mokė tris mažus Fatimos piemenėlius tokios maldos: Mano Dieve, aš tikiu į Tave, aš garbinu Tave, aš pasitikiu Tavimi, aš myliu Tave. Prašau Tave atleisti visiems, kurie netiki į Tave, negarbina Tavęs, nepasitiki Tavimi ir nemyli Tavęs. Kokia paprasta malda, tačiau kiek daug ji gali laimėti. Juk šią maldą kalba angelai! Arba malda, kuria meldėsi pats Jėzus: Tėve mūsų
teesie tavo valia
Kiekvienas mokame šią maldą ir kiekvieno malda bus išgirsta. Reikia tvirtai žinoti, kad nuoširdi kiekvieno tikinčiojo malda už taiką yra tokia pat vertinga kaip paties Popiežiaus malda. Nereikia galvoti, kad melstis už taiką turi tik Popiežius, nes jo ryšys su Dangumi geresnis. Kiekvienas iš mūsų turime tiesioginę liniją. Tačiau reikia paklausti savęs, ar aš ja naudojuosi?
Šiandien minime Laisvės gynėjų dieną. Šie drąsūs žmonės apgynė mūsų Tėvynės laisvę, bet pirmiau jie patys buvo laisvi širdyje. Jie nugalėjo baimę ir nepakluso melui, kuriuo laikėsi visa senoji sistema. Laisvė gimsta iš tiesos. Aš esu laisvės gynėjas kiekvieną kartą, kai atpažįstu melą ir jam pasipriešinu. Mes girdime melą apie mūsų valstybę, skleidžiamą propagandos kanalais. Mes girdime melą apie žmogaus prigimtį, kai kalbama apie šeimą, santuoką, gyvybę, iškreipiant šių žodžių reikšmę ir siekiant įtvirtinti tokį melą įstatymais. Reikia nepasiduoti šiam melui ir nebijoti sakyti tiesą. Tačiau svarbiausia kova atpažinti tai, ką Melo tėvas šėtonas kalba mano širdyje, kai bando mane vesti puikybės, susipriešinimo, savanaudiškumo keliu. Pirmiausia čia aš turiu ieškoti tiesos, o tuomet savo aplinkoje ir savo valstybėje.
Nebijokime, kaip mus ragino šventasis Jonas Paulius II. Nebijokime, nes visada esame laisvi atmesti blogį ir pasirinkti gėrį.
Pamokslas Sausio 13-osios šv. Mišiose Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje
© 2017 XXI amžius
|