|
Kas vertas įvertinimo ir pasididžiavimo
Edvardas ŠIUGŽDA
Kaip jautriai buvo paminėta šiemet tragiško Sausio sukaktis! Praėjusią savaitę prisimindami 1991 m. sausio 1013 d. vykusią sovietų agresiją prieš Lietuvą, atmintyje vėl atgaivinome tuos skaudžius įvykius, kai prie Vilniaus televizijos bokšto ir kitur žuvo 14 laisvės gynėjų. Tada ir dabar suprantame, kokius sunkius padarinius gali nešti okupacija. Dar labiau tai pajuntame, aplink pasaulyje matome karinių konfliktų židiniuose žudomus ir kankinamus žmones. Jau penkerius metus pilietinis ir iš išorės vykdomas karas Sirijoje nusineša šimtus tūkstančių gyvybių. 500 tūkst. žuvusiųjų, 5 mln. pabėgėlių tokius skaudžius karo padarinius net sunku įsivaizduoti. Mes niekuo negalime padėti karo naikinamiems žmonėms, nebent priglausti porą tūkstančių pabėgėlių sunkiai pritaikytomis sąlygomis. Ukrainos rytuose svetimos šalies kariškiai veda nepaskelbtą karą prieš jiems neįtinkančią valstybę, kurios savanoriai rodo heroizmo pavyzdžius nuo įsiveržėlių gindami Donecko oro uostą, sugebėjo jį apgultą išlaikyti daugiau nei 250 dienų. Tačiau plėšikų sulaikyti neįmanoma nuo jų kulkų dėl prastos sveikatos apsaugos žūsta, sužeidžiami ar serga ne tik kariai, laisvės gynėjai, bet ir vaikai. Minėdami tragiškus Sausio įvykius, kartu atjautėme ir su mūsų bendra istorija susijusią netoli esančią didvyrišką ir narsiąją ukrainiečių tautą. Ir tam mus paskatino ilgai Lietuvoje gyvenantis, beveik mūsų tėvynainiu tapęs švedas Jonas Ohmanas, pasiaukojančiai dirbantis ir už mus, lietuvius. Vykdydamas gražiausią labdaros darbą, gelbėdamas sužeistuosius ir sergančius vaikus, jis realiai įgyvendina krikščioniškuosius atjautos darbus. Ir, aišku, kartu laidodamas žuvusiuosius, kurių mirtis ten dalyvaujantys mato kasdien. Tad nenustebome, kai sausio 13-osios vakarą LRT televizijos suorganizuotame labdaros koncerte taurusis švedas, paprašytas tarti keletą žodžių apie Ukrainos kovą, apie pagalbą jai, negalėjo sulaikyti ašarų juk jis kasdien realiai mato tuos žūstančius ukrainiečius. Susidūrimas su karo realybe, ne su statistika, pravirkdo ir visko patyrusias širdis. Supratimą Ukrainos skausmui parodę Lietuvos piliečiai paaukojo 110 tūkst. eurų, o vėliau papildomai dar 15 tūkst. eurų. Taip parodėme, kad lietuviai vis dėlto užjaučia ir realiai padeda agresiją, žiaurumą, skurdą patiriančiai tautai.
Visi Sausio 13-osios puolimo dalyviai ginasi, kad jie esą nekalti, nes jiems įsakymą pulti pastatus Vilniuje davė Michailas Gorbačiovas. Buvęs sovietų specialiosios paskirties būrio Alfa vadovas, kaltinamasis Sausio 13-osios byloje Michailas Golovatovas, pernai, rugpjūčio pabaigoje, būdamas Maskvoje, pareiškė, kad Sausio 13-osios įvykiai negalėjo vykti be M. Gorbačiovo žinios. M. Golovatovas sakė: Kiek kartų dalyvavau gesinant gaisrus, pradedant Kalnų Karabachu, Dušanbe, Baku, Tbilisiu ir baigiant Vilniumi, ???? sakyti, kad mes atskridome į Vilnių patys, kad mums niekas nedavė įsakymo... To būti negali! Mūsų būriui galėjo vadovauti tik KGB vadovas, gavęs nurodymą iš Politbiuro arba vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado. Bet paskiau pridūrė, Gorbačiovą pavadindamas išdaviku: Prabėgus 25 metams vienareikšmiškai sakau, kad tai buvo išdavystė centrinės valdžios, asmeniškai Gorbačiovo, kuris, šiandien būdamas 85 metų, elgiasi taip, kaip ir 1991-aisiais tą prisimenu, o to neprisimenu. Kaip prisimename, 2011 metų liepą pagal Lietuvos išduotą Europos arešto orderį KGB karininkas M. Golovatovas buvo sulaikytas Austrijos sostinės Vienos oro uoste, bet nepraėjus nė parai paleistas. Austrijos pareigūnai tikino, kad jiems trūko duomenų įtariamąjį perduoti Lietuvai. Kitas perversmo organizatorius, buvęs sovietų Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto vadovas, Sausio 13-osios byloje kaltinamas generolas Algimantas Naudžiūnas pernai rugpjūtį Maskvoje teigė, kad asmeniškai M. Gorbačiovas įsakė vykdyti specialiąją operaciją Vilniuje: Kariniame pasitarime man dalyvaujant Gorbačiovas asmeniškai davė įsakymą pradėti trijų objektų, kuriuos užėmė Lietuvos propagandistai, išlaisvinimo operaciją. Iš šių objektų Spaudos rūmų, telecentro liejosi purvas ant Komunistų partijos, Sovietų Sąjungos. Šis mūsų tautietis (bent pagal vardą ir pavardę), vis dar kovodamas už šviesią komunizmo ateitį ir visur matydamas tik priešus, aiškiai pasako, kokios jėgos laukė Gorbačiovo leidimo pulti ir ką galėjo, jį gavusios, padaryti: pasak jo, per Sausio įvykius Lietuvos teritorijoje iš viso buvo dislokuota apie pusė milijono sovietų karių: Tai buvo milžiniška jėga, kuri galėjo pakilti ir nušluoti lietuvišką viršūnėlę. Pats M. Gorbačiovas anksčiau yra neigęs, kad davė įsakymą šaudyti Vilniuje.
Artėja mūsų valstybės nepriklausomybės šimtmetis. Iki šio garbingo jubiliejaus teliko vieneri metai. Bet, gaila, ir vėl nepajėgiame tinkamai jam pasirengti. Vilniaus Lukiškių aikštė, mačiusi daugybę skaudžių ir triumfališkų įvykių, stovi padabinta pastoliais. Ji turėtų tapti Valstybės aikšte, bet tai vargiai bus. Nors jau numatyta, kaip ir kur aikštėje turėtų stovėti svarbiausieji mūsų valstybingumą įamžinantys simboliai, negalima tikėtis, kad jie atspindės ilgamečius tautos lūkesčius. Kažkur šone nuo žemės kils raitelis, labiau tinkantis klajoklių tautai ir tik iš dalies primenantis mūsų Vytį. Ar tikrai jis turėtų ten būti? Aikštėje turėtų būti amžinoji ugnis ir memorialas žuvusiems už mūsų valstybę. Bet paminklas Lietuvos partizanams, kovojusiems dešimt metų už nepriklausomybę ir laisvę, tikriausiai, jau pamirštas kitoje aikštės pusėje glausis tik iš akmenų surinktas paminklas tremtiniams. O ar bus pagerbtas mūsų laisvės gynėjas, 1863 metų sukilimo vadas Konstantinas Kalinauskas? Juk čia jis buvo pakartas carinės Rusijos satrapų dėl savo herojiškos kovos. Tai, kad mūsų valdžia pamiršta įamžinti mūsų žymiųjų žmonių atminimą, rodo ir tai, jog netoli nuo aikštės einančios Šermukšnių gatvės susikirtime su A. Jakšto gatve gyvenęs ambasadorius Algirdas Žemaitis niekaip neįamžintas net nedidele atminimo lentele. Tai ilgametis tarptautinės FAO organizacijos pareigūnas, vėliau tapęs Lietuvos ambasadoriumi Italijoje ir pagaliau sugrįžęs gyventi į Lietuvą. Verta prisiminti nors ir nedidelėmis lentomis mūsų taurius išeivius, vienaip ar kitaip prisidėjusius prie mūsų tautos išgarsinimo ar padrąsinimo. Australijoje gyvenęs Jonas Kedys rėmė mūsų daugiavaikes šeimas, auginamas tautiškai ir dorai. Sukaupęs daug turto, jį atidavė kaip paramą tokioms šeimoms. Gal toks ar kitoks tautiečių pavyzdys paskatintų ir mūsų milijonierius atverti savo turtus nuskriaustiesiems. Vokietijoje gyvenęs ir ilgus dešimtmečius kunigu dirbęs kunigas Kazimieras Senkus kūrė ir garsino lietuviškas giesmes, jas visokeriopai platino ir dabar, grįžęs į Lietuvą, platina jo gražaus, kūrybingo gyvenimo šimtmetis minimas kitą savaitę Kaune. Panašiai Amerikoje gyvendamas mūsų išeivis Vytautas Strolia sumaniai rinko lietuviškas plokšteles jau nuo 1956 metų, tokių surasdamas net 1500 egz. Jam, gyvenusiam išeivijoje ir tapusiam žymiu lietuvių muziku, ypač patiko iš Lietuvos išvykusiųjų žydų daina O Vilniau, gimtas mūsų mieste. Taip, tokia daina parodoma, jog Lietuvoje pučiamas triukšmas, kad žydai tegali tik neapkęsti lietuvių už vokiečių nacių metais vykdytą holokaustą, tėra tik burbulas. Tenka patirti, kaip užsienyje sutikti ten gyvenantys žydai akivaizdžiai ilgisi Lietuvos, džiaugiasi sutikę tėvynainį. Pasakojama, kad Izraelio prezidentas Šimonas Peresas su džiaugsmu apkabindavo iš Lietuvos į svečius atvažiavusį lietuvį. Visa tai mes turime įvertinti. Nejaugi mums malonu likti šalimi, kur net po 25 nepriklausomybės metų stovi paminklai mums svetimiems išlaisvintojams, o saviems tautai nusipelniusiems žmonėms atminti pastangų pritrūksta? Niekas neragina griauti paminklų leninams, jų jau nebeliko, bet verta priminti, kad dar ir dabar stovi paminklai mūsų pavergėjams netgi ir dideliuose miestuose.
Kalbėdamas renginyje prie memorialo Sausio 13-osios aukoms, pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis priminė, jog pirmasis Sovietų okupacijos metu karinės vadovybės tikslas buvo susovietinti Lietuvos žmones. Anot jo, tai reiškė atimti jų tapatybę, atimti jų galvoseną, primesti jiems kitas pažiūras, kitą ideologiją. Pavergimas buvo paskelbtas ir vykdomas. Kartu jis klausė: Bet ar tikrai esame išsivadavę? Kiekvienas pažiūrėkime į save, į savo aplinkinių galvoseną, kuri taip pat yra nuolat atakuojama melagingos žinios, agresyvios propagandos. Ar giname mes tą nepriklausomą mintį ir nepriklausomą laikyseną. Teisingi klausimai, teisingi žodžiai. Ar išties galime didžiuotis, kad jau įveikėme priešą savyje? Ar galime sakyti, kad padaryta viskas, kad perduotume savo būsimoms kartoms tai, kas svarbiausia: mylėti savo kraštą, jam tarnauti, o ne palikus jį važiuoti svetur laimės ieškoti. Sveikas didžiavimasis savo tauta turi būti ir suprantamas, ir priimtinas, ir sveikintinas kaip ir tas jaunųjų husarų šūkis, baigiantis pratyboms, Dieve, laimink Lietuvą. Tai turi būti sektinas pavyzdys daugeliui mūsų organizacijų. Kaip jaunieji husarai atkuria istoriją, skatina sportą jaunimui, iškelia vertybes, taip ir mes visi turime didžiuotis savo valstybe, savo tautos vertybėmis.
Artėja 100-osios Fatimos stebuklo metinės. Šie metai yra ir arkivyskupo Teofiliaus Matulionio metai. Prisiminkime, kad tai ir 100-osios Rusijos 1917 metų perversmo, vadinamosios revoliucijos, metinės. Šis perversmas, vadinamas Spalio revoliucija, davė Rusijai ir kitoms tautoms skaudžiausias pasekmes: išnaikino kai kurias tautas, nualino ir rusų tautą, palikdama ją tolesniam vargui ir nykimui. Bet mes atsistojome ir turime stovėti, o ne lakstyti po pasaulį. Prisiminkime, kad mons. Alfonsas Svarinskas, kurio 92-ąsias gimimo metines sausio 21-ąją minėsime, net ir jausdamas didžiulį skausmą dėl persekiojimo, nepaliko tėvynės, nors jam siūlė ir labai gražų gyvenimą svetimose šalyse. Tėvynė Lietuva, kurios 100-metį minėsime kitais metais, turi sulaukti savo tautiečių įvertinimo.
© 2017 XXI amžius
|