|
Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos gynyba
(Iš gynėjo dienoraščio)
Dim. plk. ltn. Eugenijus Mykolas JAKIMAVIČIUS
(Pabaiga. Pradžia nr. 2)
1991 m. sausio 15-oji
Įtampa didelė. Visi neramūs čia, neramūs ir už parlamento rūmų, kieme. Ten daug uždegtų žvakių, daug besimeldžiančių žmonių. Daugiau rimties, daugiau susitelkimo.
Rūmų viduje ir išorėje stiprinama gynyba. Mums noriai padeda visi žmonės. Dirba statybininkų technika.
1991 m. sausio 16-oji
Dalis vyrų lieka budėti rūmuose, dalis išeina į laidotuves. Minia žmonių prie Arkikatedros. Tik dalelė telpa viduje. Išnešami karstai. Tai pirmos aukos, kritusios nuo gerai ginkluotų desantininkų kulkų, sutraiškytos tankų vikšrais. Visa Antakalnio gatvė pilna lydinčiųjų. Sunku prasibrauti ir šaligatviais. Visur, visur rūsti, susikaupusi žmonių minia.
Kapinėse stovime ant aukšto skardžio. Iš čia gerai matosi slėnis, kuriame jau pastatytas didelis medinis kryžius. Malda. Rauda. Giesmės.
Temsta. Visur mirga žvakės. Tai karštų širdžių liepsna. Kai daugiau sutemsta, tų žvakių šviesų pilnos kapinės. Jos plazda, mirga, tarsi žuvusiųjų už Lietuvos laisvę šviečiančios vėlės pagerbia pirmąsias atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės aukas.
Žmonės gieda, nesiskirsto. Sausio šaltis užmirštas. Kaip gražiai skamba visame slėnyje giesmės Marija, Marija, Oi neverk, matušėle.
1991 m. sausio 17-oji
Sausio 17-osios naktį, apie 2.00 val., prasidėjo karas Persų įlankoje. Tuoj pat praneša paskutines žinias: Irako armija nesugeba priešintis. O didysis tėvas ir mokytojas, besišypsantis Huseinas žadėjo jungtinėms karinėms pajėgoms triuškinantį atkirtį.
Tik prasidėjus karui, tuo pačiu momentu, keliolika šarvuočių ir tankų iš Šiaurės miestelio pajudėjo Parlamento link. Štai kodėl jau kelinta naktis Šiaurės miestelyje burgzdavo užvesti motorai laukė tinkamo momento pulti. Jeigu būtų sekęsi Huseinui, Lietuvos Parlamento pastato ir jo gyventojų nušlavimas nuo žemės paviršiaus būtų likęs pasaulio nepastebėtas.
Skelbiamas pavojus. Visi į savo gynybos pozicijas! Įtemptai klausomės radijo pranešimų. Irakas triuškinamas. Milžiniški oro smūgiai suduoti Irako armijos štabams. Irako kariuomenėje padėtis nekontroliuojama.
Po tokių pranešimų Šiaurės miestelio šarvuočių ir tankų kolona apsigręžė ir pasuko atgal. Nepuls!
Naktis praėjo ramiai. Pranešimai iš Persų įlankos stulbinantys, palankūs mums. Rusai, įpiršę savo nenugalimumo doktriną Irakui, pralaimi! Tai mums labai malonu. Šiandien priimtas Lietuvos Aukščiausios Tarybos įstatymas dėl savanoriškosios Krašto Apsaugos Tarnybos įsteigimo.
1991 m. sausio 18-oji
Sausio 18-osios vakare gauname žinių, kad į Vilnių papildomai įvesta dar 1500 kareivių. Aišku, Šiaurės miestelyje telkiamos jėgos. Kokia bus ši naktis?
O mes gyvename savą apgultos tvirtovės gyvenimą. Vakarienei ant stalų papildomai padėta maloniai kvepiančių kaimiškų lašinių. O kokie tie sodžiaus lašiniai! Kvepia lietuvišku kaimu, kvepia laukų laisve. Jos mes ne mažiau kaip ir skanių lašinių pasiilgę. Visokius kaimo skanėstus žmonės mums veža ir veža.
Dėkojame jums, brangios Lietuvos mamos. Jūsų atvežtos kaimo gėrybės ne tik mus sotina, bet ir dvasiškai nuteikia saugoti ir ginti Lietuvos širdį Parlamentą.
Trečiųjų rūmų salėje kalba Nepriklausomybės akto signataras Algirdas Patackas. Maloniai nuteikia, sustiprina jo graži patriotinė kalba, skatinanti, stiprinanti tas mūsų apgulties dienas. Jis ir pats, paraudusiomis nuo nemigos ir įtampos akimis. Po vakarienės klausomės radijo žinių, žiūrime TV. Ekrane karas Irake. Per radiją bjauriausias Maskvos gorbačiovininkų melas apie Lietuvą.
Einu miegoti, nes rytoj rytą, 3.00 val., reikės eiti į postą. Jau septinta para nenusivelku rūbų, nenusiaunu batų nei dieną, nei naktį. Su paruošta dujokauke, apsijuosęs šovinynu (suolo draugo partizano Algio Gumausko-Balandžio dovana), su šautuvu rankose. Prisimena kariška jaunystė. Prisimena išeinant trumpa maldelė:
Šautuvas, šoviniai, dokumentai, pinigai.
Tai buvo svarbiausia. O visa kita, turint šiuos gyvybės ramsčius, Dievas duos. Bus ir maisto. Kiek bus, tiek užteks. Bus ir pastogė. Jeigu ne kambaryje, tai ant šieno, o jei ne ant šieno, tai prie laužo miške.
Prisimena ir tarnyba sovietų kariuomenėje. Tik čia buvo daugiau žaidimo ir tikra tai, kad kautynių nebus, nieko rimto neįvyks. Blogiausia būdavo, kai mus užmiršdavo virtuvė. Prisimenu: kartą mokymuose, jau antra para užmiršti mus pasikvietusių karinių dalinių, o svarbiausia jų virtuvės, sėdime Rytprūsių griuvėsiuose ir verdame tokį drumstą vandenį arbatą. Jau baigėsi paskutiniai atsargoje turėti džiūvėsiai, jau liko tik keli gabalėliai cukraus. Bet nieko. Svarbu man, kad vakar, 1953 03 05, nusibaigė bestija Stalinas! Galima ir dar kelias paras nevalgyti.
O dabar rimčiau. Tas žaidimas su mirtimi, beveik be šanso išlikti gyvam gali prasidėti bet kurio momentu. Jau jis buvo čia pat užčiuopiamas 1991 01 17, 2.00 val! Bet jungtinės pajėgos triuškino Huseiną sovietų tankai grįžo į Šiaurės miestelį. Gal buvo ir daugiau tokių momentų iš kur čia gali viską žinoti?
Bet ir prie tokios būsenos jau pripratau. Man aiškus finišas. Aišku, kam mes čia esame, ko iš mūsų aukos tikimasi. Ta pareiga man šventa.
3.00 val. poste drauge su manimi budi jaunas šaulys Artūras Navickas. Postas įrengtas laiptų narvelyje, trečiame aukšte. Toli matosi Parlamento rūmų prieigos. Graži naktis. Medžiai apšerkšniję. Pievoje tarp rūmų ir gatvės dega laužai. Suskaičiavau dvidešimt. Prie laužų grupelėmis susibūrę žmonės. Kai kur ugnies blyksniai apšviečia trispalvę. Tai tarsi mažos Lietuvos salelės, tai dvidešimt mažų Lietuvų budi. Tai žmonės, suburti vieno troškimo, vieno tikslo išsaugoti Lietuvos Nepriklausomybę, išsaugoti ir apginti Laisvę!
Prie vieno laužo vyrai sodriais balsais, išdidžiai, liūdnai dainuoja. Žmonės su savais likimais, savo rūpesčiais, savais tikslais. Bet kol kas, visa užmiršę ir palikę, susibūrė čia šią šaltoką naktį prie laužo, genami vieno pagrindinio visiems tikslo. Visi jie stipriai suvienyti pralieto kraujo, pasiryžę kovoti prieš amžiną priešą sovietų desantininkus.
Pats vidurnaktis. Pats miegas. O aplink pastatą eina ir eina žmonės. Skubiai eina (šalta), traukia pagyvenę jau gunktelėję vyras ir žmona. Kažką ramiai kalbasi.
Eina aiškiai vieniša moteris. Eina tėvas su dukra. Eina jaunimo būrelis. Eina įsimylėjėliai, švelniai vienas prie kito prisiglaudę ir, aišku, kalba tik apie meilę. Eina trys paaugliai aišku, pabėgę iš namų jų tėvai neleido. Eina vienas į kuprą susirietęs, baikščiai besidairydamas į langus priešas. Kas jį pasiuntė? Šiaurės miestelio vadai? Lietuvos budeliai? Kiek tam judui sumokėjo? Kaip jį lengva nukauti. Bet negalima.
Nuo toliausio laužo sklinda gitaros melodija. Vaikinukas dainuoja kažką savo. Suprantami tik kai kurie žodžiai.
... Kyla į viršų dūmai. Retkarčiais šokteli kibirkštys. Sujuda prie laužo šešėliai, tokie tylūs, nežemiški.
Ačiū jums, nepažįstami budėtojai, jūs mūsų skydas, jus pirmus šaudys, traiškys tankų vikšrais. Mes vėliau sulauksime automato pliūpsnių. Bet mes irgi turime kai ką priešui paruošę. O jūs tik savo degančias širdis.
Juokinga, vaikinai turi daug šovinių ir vis galvoja, kur trauksis pavojaus atveju. Naivu. Daug šovinių neiššausi. Ir kur tu, apsuptas žmogeli, trauksiesi lygiai į tą pačią automatų seriją. Geriau niekur nesitraukti ir brangiau parduoti savo gyvybę.
1991 m. sausio 19-oji
Eilinė darbo budėjimo diena. Skiria mane į gynybos štabą. Padedu organizuoti artezinio šulinio gręžimą. Perkeliame per barikadas gręžimo stakles, traktorių, pneumatinį agregatą ir kt. Dar gaunu vieną šautuvą. Dabar jau visi mano grandies vyrai turi šautuvus.
Pastatome ant stogo vielos užtvaras. Reikės dar daugiau jų statyti.
Reikia: statyti koridoriuose užkardas; apmokyti žmones atsitraukimo-gynybos kovai.
Nuo vakaro iki paryčių už langų skambėjo lietuviškų dainų melodijos.
Už lango žiema, daina, laužai, budintys žmonės.
1991 m. sausio 20-oji
Sekmadienis jau antras sekmadienis už barikadų.
Ryte atvažiavo mechanizatoriai ruošiamės toliau gręžti artezinį šulinį. Ruošiu pastatą vidaus gynybai. Įdomus administracijos Aukščiausios Tarybos reikalų valdybos elgesys: valdyboje dirba beveik visi buvę komunistai. Lošia šachmatais. O vienas nepartinis laksto nesuspėdamas. Jis ir fiziškai, o dar daugiau psichologiškai pavargęs. Mane skyrė jam padėti. Aš tai ir darau. Bet partija ir liko partija epochos protas, garbė ir sąžinė (um, čest i sovest epochi!). Juos būtinai reikia atleisti ir teisti.
Vakare sukvietė p. A. Butkevičius ir p. K. Motieka. Šauliams žuvus, jų šeimoms socialinės lengvatos nebus taikomos. Pasišaipė iš šaulių operetiškos komiškos uniformos (tiek to, tai teisybė). Mes neturime kapitalo net ir ginklams nusipirkti, o ką jau čia kalbėti apie paramą artimiesiems. Keista, lyg mūsų kraujas neturi vertės, lyg mes ne Lietuvos vaikai?!
Pavakariais buvo atėjusios manęs aplankyti dukros Vasarė ir Irena su šeima, su savo vyro broliais.
Šie išorėje esantys žmonės pati patikimiausia, stipriausia Aukščiausios Tarybos rūmų apsaugos parama. Jie jau du kartus (man esant rūmuose) mus nuo užgrobimo apsaugojo dengė savo lietuvišku krauju, savo karštomis širdimis, gal to net nesuprasdami. Mūsų ginklai prieš iki dantų apginkluotus, gerai treniruotus desantininkus mažai ką reiškia.
1991 m. sausio 21-oji
Radijas praneša:
Čia kalba Nepriklausomos Lietuvos radijas. Dabar 7 val. 9 min. Šiandien pirmadienis, sausio 21-oji diena. Saulė tekės 8 val. 27 min., leisis 16 val. 34 min. Dienos ilgumas 8 val. ir 7 min.
Kokia bus ši diena?
Atsikėlęs (6.30 val.) tikrinau postus mūsiškiai (vilniečiai) budi. Vienas kauniečių postas miega. Pasitaiko ir pervargusių.
Po truputį bręsta mūsų rinktinės vyrai. Deja, lėtai. Bet gal ir gerai, kad jie nemato ir nesupranta savo vaidmens, kurį jie čia turi atlikti. Gal todėl fiziškai subrendę, o morališkai esantys dar vaikai yra patys geriausi kareiviai. Matyti, jie neskaitė Remarko knygų. Taigi su jais lengva: tik duok jiems šautuvą. Tai aš ir padariau. Bet kaip reikės tą šautuvą iš jų sielų atimti?
Ryte, po pasikalbėjimo štabe, paskirstėme šauliams barikadų statybos darbus ant stogo ir koridoriuose. Kauno grupė darbams vadovauti skiria apsaugos viršininką Mindaugą. Jam įteikiu II, III ir IV aukštų planus (svarbiausi punktai), vietoje paaiškinu, ką ir kaip reikia daryti. Po pietų tikrinu, kaip vykdomi darbai. Dirba tik Vilniaus rinktinės šauliai. Kauniečių vadas G. Jankus aiškina, kad Mindaugas išvyko į Kauną (nieko apie tai neinformavo?!) ir išvis jiems kelia abejonių tokia patvirtinta gynybos schema (?!). Sunku būtų su tokiais vyrukais karo kelyje. O kokie jie šaunūs atrodė, kalbėdami gražius žodžius Lietuvos šaulių suvažiavime! Teko su savo vyrais atlikti savo ir jų darbą.
Pranešė, kad sovietų desantininkai užpuolė Rygą. Jau 6 nukauti. Kada puls Taliną?
1991 m. sausio 22-oji
Statome pastato viduje, koridoriuose, barikadas. Gręžiamas artezinis šulinys. Gyvenimo tamsusis pokštas 6 metrų gylyje gręžiniui kelią pastojo kelių tonų akmuo ant pat gręžinio ašies. Visą naktį gręžėjai vargo šalindami kliūtį. Ryte akmuo buvo iškeltas. Sprogdinti negalima čia pat posėdžių salė. Vakare gręšime toliau.
Žmonės, pavargę nuo budėjimo, nuo karo stovio, miega nenusirengę, su ginklais. Ryškėja, kas yra kas. Yra tokių, kurie dirba sklandžiai, noriai, pasiaukojančiai, negailėdami nei savo jėgų, nei savo rūbų (Navickas, Kairys, Mindaugas, Ignalinos ir Švenčionių šauliai). Yra čia ir baltarankių. Tai jie dar nevalgę, tai ilsisi po sargybos, tai po pietų reikia pailsėti, tai išvis jiems neaišku, kam tas ar kitas darbas reikalingas (demoralizuoti žmonės).
Nešame smėlį. Krauname į užtvaras, statome ant stogo barikadą.
1991 m. sausio 24-oji
Ryte sveikiname deputatę R. Gajauskaitę. Kuklios gėlės, kuklios dovanos apgultis. Ant stalo šampanas. Šiek tiek prisiminimų ir vėl apgulties tematika. Truputį išsiblaškome, atitrūkstame nuo kasdienybės. Trumpam užsuku į namus. Džiaugiasi manimi ir laisve mano šunys. Vienas už kitą stengiasi būti geresni. Atsisveikinant Rudis nuliūsta. Mažasis nesupranta.
Ir vėl traukiu į apgultus, užbarikaduotus Parlamento rūmus.
Vakare vėl ilga kalba apie padėtį, apie geresnę gynybą.
1991 m. sausio 25-oji
Nusprendėme pradėti mokyti gynėjus pagrindinių karinių dalykų.
Po pusryčių mokėme grupę kovinių veiksmų. Klausosi, atrodo supranta. Mokyti sunku. Trūksta visko: patalpų, literatūros, maketų. Dėstau sprogdinimo darbus.
Ruošiuosi po 15 dienų buvimo čia eiti į namus: pasikeisti baltinius, išsimiegoti lovoje nors vieną parą.
1991 m. sausio 29-oji
Vėl grįžau į Aukščiausiąją Tarybą. Ramiau, mažiau žmonių, sutvarkyti koridoriai.
Išeidamas iš namų, tikrai žinau, kad bus ramus budėjimas (šunys buvo visai ramūs, net išeinant nekreipė į mane dėmesio). O kaip jie abu mane lydėjo akimis, išeinant iš namų 01 08 tikrai šunys jaučia pavojų.
1991 m. sausio 30-oji
Jau kuris laikas dėstau Parlamento gynėjams ir savanoriams inžinerinį parengimą. Tai pirmosios žinios apie sprogstamąsias medžiagas, sprogdinimo darbus. Domisi. Matyt, jiems patinka grynieji kariniai dalykai. Sunku dėstyti, nes nėra nei literatūros, nei plakatų, nei pavyzdžių. Tenka pačiam ruošti konspektą, pasigaminti pavyzdžius, paruošti plakatą. Savanorių vadas paprašė paruošti konspektą Sprogstamosios medžiagos ir sprogdinimo darbai visiems savanorių daliniams. Renku medžiagą. Prisimenu kai ką iš karo mokykloje gautų žinių.
1991 m. vasario 15-oji
Paskutinė diena Parlamento sargyboje. Išeiname. Ir gerai nereikia tiek daug sargybinių. Yra rūmų apsauga. Grįšime į kasdieninį gyvenimą, kasdieninį ritmą.
Ir neramu: o gal dar nereikia išeiti, gal dar reikia saugoti, gal dar puls? Jau pripratome būti apgultos stovyklos kariais.
Daugiau pažinome vienas kitą, supratome bendrus siekius, supratome skirtingus charakterius. Kiekvienas savaip stengėsi prisidėti. Kas darbu, kas ryžtu, kas supratimu, o kai kas vien kalbomis. Kai kas vengė rizikos ir geriau stebėjo viską iš toliau.
Ir toliau dėstau savanoriams inžinerinį parengimą. Jau lengviau: turime konspektus, prinešė vyrai sprogstamosios medžiagos, sprogdiklių, sprogdinimo įrangos pavyzdžių. Paruošiau pirmąjį plakatą.
Jau aš tik dėstau. Į sargybą nereikia eiti. Dar visokių pavedimų būna gynybos įrengimų tobulinimas, postų inžinerinis stiprinimas. Bet tai jau ramus, be didelės įtampos darbas. Tačiau vis dar šurmuliuoja sovietų kariškiai. Šiaurės miestelis vis dar kovinėje parengtyje budi. Ko jie laukia? Signalo?
Iš Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių ir kitų miestų atvažiuoja 12 savaites budėti savanorių būriai. Jų įtempta dienotvarkė. Vieną parą budi, antrą pamainą dirba įvairius rūmų apsaugos sutvirtinimo darbus ir mokosi pirminių karinių dalykų.
Susikaupė pirmųjų dėstytojų grupelė. Karių mediciną dėsto med. sesuo-felčerė Gražina Kurpytė, su ginklais supažindina R. Kazėnas, aš dėstau inžinerinį parengimą. Ateina deputatai pasikalbėti su savanoriais patriotine ir istorine tema.
Normali darbo, budėjimo ir mokslo savanorių diena Parlamente.
Jau susiformavo savanorių štabo branduolys. Pasiskirstome pareigomis. Viename Centrinių rūmų pirmojo aukšto kampe, trijuose kambariuose, dirba rūmų vadovybė. Kitos patalpos skirtos rūsyje, kituose korpusuose.
Mūsų štabo darbuotojų dar nedaug: štabo viršininkas Jonas Gečas, jo pavaduotojas Arvydas Pocius. Nusifotografuojame. Tai pirmoji mūsų štabo nuotrauka.
P. S. 1991 m. spalio 1 d.
Prieš atiduodamas savo dienoraštį savanorių metraščiui, jį perskaičiau, ir manau, gal jį reikia patikslinti faktais, išryškinti greta su manimi buvusių gynėjų pavardes. Bet suprantu, kad taisydamas ir papildydamas atokvėpio valandėlėmis rašytus trumpus lakoniškus užrašus, nukrypsiu nuo tomis apgulties ir nežinios dienomis rūmuose buvusios nuotaikos. O ir labai sunku viską atstatyti. Manau, man padės kiti rašantys savo prisiminimus.
Užrašuose miniu mažai pavardžių. Bet tomis įtemptomis dienomis svarbiausias mūsų rūpestis buvo bendras tikslas rūmų gynyba. Pavardžių neminėjau, nes aš, o manau, ir mano draugai, nežinojau savo rytdienos lemties. Susidarius kritiškai padėčiai ir dienoraščiui patekus į priešo rankas, būtų tik apsunkinta padėtis tų, kurie dienoraštyje minimi. Juk prieš save turėjome tą patį, Lietuvą penkiasdešimt metų siaubusį, klastingą priešą.
Mūsų, nuolat būnančių ir neišeinančių iš rūmų, buvo ne tiek jau ir daug. Juos galima išvardinti, o tuos, kurie ateidavo trumpam? Vardinti ar ne? Juk lemiama valanda galėjo būti bet kada. Ir tada mažai kas iš šių gynėjų, nesvarbu, ar jie buvo nuolatiniai, ar tik šią naktį atėję, būtų grįžę namo. Manau, kad pačius artimiausius, daugiausiai su manimi dirbusius, aš atsiminsiu visą gyvenimą. Tuos, kurie buvo kitame sparne, atsimins kiti. Visi jie buvo šaunūs, pasiaukojantys, triūsiantys, plušantys. Deja, buvo ir šaunuolių mėgėjų avantiūristų. Buvo ir rimtų aukšto rango sovietinių karininkų, buvusių partiečių. Gal gerai, kad jie buvo čia, šioje pusėje, o ne ten, Šiaurės miestelyje, kur jie galėjo būti geri vedliai raudoniesiems puolant Parlamento rūmus.
Šiandien jie įvardinti, apdovanoti ir apdovanojami dauguma davusių priesaiką Parlamento gynėjų. Rašantys prisiminimus dabar dar paminės žmonių, teikusių mums paramą, vardus.
Žinoma, liks daug ir nepaminėtų tų gerųjų žmonių, kurie atvykę pavieniui ar su negausiais kolektyvais, šalo naktimis prie Parlamento rūmų, prie barikadų. Liks neįvardinti tie gerieji kaimo žmonės, vežę mums kaimo gėrybes, aukoję pinigus mūsų ginklams, mūsų išlaikymui. Jie labai norėjo ir labai mums padėjo, o būti prie Parlamento ilgiau negalėjo jų namuose laukė kasdieninė ruoša, maži vaikai. Ačiū jums, gerieji Lietuvos žmonės! Mintyse išliks jų geri veidai, darbščios rankos. Buvo ir tokių, kurie atidavę savo paskutines santaupas, nenorėdavo pavardės sakyti.
Atskirai norėčiau paminėti davusius savo ginklus ir juos man padėjusius slapta įnešti į Parlamento vidų. Medžioklinius šautuvus ir šovinius davė: Aleksandravičius, Rimantas Baleišis, Zigmas Gelumbauskas, Raimondas Kairys, Vytautas Logminas, Romualdas Lekevičius, Albinas Palevičius, Rimantas Petruškevičius, Vitalius Stepulis, Eugenijus Jakimavičius. Slaptai juos įnešti padėjo Antanas Burokas ir Stasys Stanilevičius.
Šiandien malonu susitikti su buvusiais maloniais, tais paprastais, besiaukojančiais vyrais, su kuriais dieną naktį teko būti drauge ginant Lietuvos Parlamentą.
© 2017 XXI amžius
|