Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Rektorius Maironis, Lietuvos atgimimą išpranašavęs dainius

Irena Petraitienė

Kauno kunigų seminarijos rektorius Jonas Mačiulis-Maironis

Maironis (trečioje eilėje centre) su seminarijos bendruomene apie 1920 metus

Maironis tarp Kauno kunigų seminarijos profesorių apie 1924 metus. Iš kairės sėdi: vicerektorius kan. K. Paltarokas, rektorius Maironis ir prel. B. Čėsnys. Iš kairės stovi: B. Andriuška SJ, J. Gruodis SJ, kun. M. Morkelis, kun. S. Ūsoris, kan. J. Meškauskas, prel. T. Brazys, kun. J. Petrošius

Moralinės teologijos instrukcija – Maironio rankraštis

Pernai minėjome Žemaičių kunigų seminarijos Kaune įkūrimo 150-ąsias metines. Aktualu prisiminti ilgametį jos rektorių (1909–1932) prel. Joną Mačiulį-Maironį.

„Valio! Maironis vėl Kaune“

,,Liūdna, liūdna buvo mums be Maironio... Bet dabar, po 15 m., Maironis vėl Kaune jau kaipo seminarijos Rektorius...Valio! Maironis didžiausiai Bažnyčios ir Tautos naudai Žemaičiuose ir Lietuvoje!“ 1909 metais Vilnių pasiekusi entuziazmu trykštanti žinia džiugiai nuteikė ir buvusį seminarijos auklėtinį kun. Juozą Tumą-Vaižgantą. Kai 1888 metais J. Tumas įstojo į Kauno kunigų seminariją, tada, ją baigęs J. Mačiulis-Maironis, prieš išvažiuodamas į Petrapilio dvasinę akademiją, pirmąjį žymesnį savo veikalą „Lietuva“ dedikavo „Anykščių šilelio“ autoriui „Jo Mylistai Szviesiausiam Vyskupui Antanui Baranauskui“, kurį vadino „prikėlėju lietuvių dvasios, atidariusiu akis jiems, įkvėpusiu viltį, pavadinusiu į darbą“.

„Lietuvių kalbos tau neduosiu, – po ketverių metų į seminariją dėstyti sugrįžusiam kun. Jonui Mačiuliui-Maironiui pareiškė vyskupas M. L. Paliulionis. – Po tam dar klierikus per daug patrauksi, o jie ir be to jau pamišę su savo lingvistika“. Jam buvo pavesta seminarijos vyresniesiems kursams dėstyti dogminę teologiją, o jaunesniesiems pristatyti Concilii Tridentini (Tridento Susirinkimo) nutarimus. Žinoma, lotyniškai, kad klierikai daugiau įgytų praktikos. Maironis, pasak Vaižganto, suprasdamas nebūsiant iš to naudos, klierikus nei kalbos, nei plačiojo Katekizmo turinio neišmoksiant; ima tad dėstyti lietuviškai, savo paskaitas rašyti ir davinėti klierikams, kad persirašytų. ,,Į pirmuosius kvotimus atėjo ir vysk. Baranauskas. Maironis kaip tik tiems kvotimams pirmas buvo įvedęs paprastąją bilietų sistemą. Šiaip jau klierikai atsakinėdavo kursą iš eilės, bet buvo pašaukiami ne iš eilės. Taip kad laimingi buvo pirmieji ir baisiai vargo paskesnieji, nervingai per kelias valandas pakartodami vis toliau, kol protas susisuka lig idiotizmo. Bilietus traukdami, klierikai buvo šviežio proto, neprivargę, tai kuo geriausiai susivokė, kuo tinkamiausiai atsakinėjo; taip gerai, jog Baranauskas net įtarė Mačiulį padarius suokalbį su savo mokiniais... Cirtautą gerbėm, Dovydavičiaus privengėm, kai kurių bijojom. Šimaitį, o itin Maculevičių-Mačiulį mylėjom lyg vyresnįjį draugą. Jis iš tiesų klierikams draugu būti stelgėjos ir buvo. Jo išpažintinė visad apgulta“.

1894 metais Peterburgo dvasinės akademijios rektorius Symonas, pasak Vaižganto, atmindamas Mačiulio gabumus, buvo laimėjęs diplomą primi ordinis (aukščiausią) ir šiaip jau ,,prašmatnų jo pasižymėjimą“, padėjo Paliulioniui sąlygą sine qua non (būtiną sąlygą), būtent kad visas Davidavičiaus pareigas prisiimtų Maculevičius. Paliulionis, nors nenoromis, turėjo sutikti. „Atėjo atsisveikinimo valanda. Varpelis sušaukė mus į didžiąją salę. Nuliūdę-nusiminę visi; net ir mes, pirmamečiai, kokiu du mėnesiu su Maironiu gyvenę, buvom prislėgti. Pro ašaras atsako profesorius. Kalba apie kunigo uždavinį mūsų laikuose, apie seminarijos tikslą, pasišventimą...meilę...“

Nors viskas Petrapilyje, jam eina sklandžiai, lyg būtų patepama, vis dėlto juo toliau, juo labiau ilgisi Lietuvos, savo krašto, savojo Kauno; vis jam atrodo, kad jo darbas, nors ir didelis, kad ir Visuotinosios Bažnyčios naudai, yra ne daugiau kaip „lesinimas svetimų paukščių“. Pagaliau noras išsipildo, Žemaičių vyskupas Gasparas Cirtautas kviečia Maironį grįžti į Kauną ir stoti prie Kunigų seminarijos vairo. „Ir liko Maironis Kaune nuo 1909 m., ir vargsta savo vargą jau tėvynėje. Kaip jam čia sekasi?“ Iškėlęs tokį klausimą, Vaižgantas dėstė, jog, Maironiui rektoriaujant, buvo ir Žemaičių kunigų seminarija reformuota, padaryta šeši kursai: trys parengiamieji, trys teologiniai. Jau pirmaisiais savo žingsniais pasirodė toks, koks iš tikrųjų buvo pats ir norėjo, kad kiti būtų tokie: „Jisai prabilo į mus, auklėtinius, lietuviškai, kas buvo neįprasta tuo metu. Mus, lietuvius, ne tiek nustebino toks pasielgimas, kiek pradžiugino, kad nuo tos valandos pajutom šalia savęs tvirtą sieną prieš lenkiškąją dvasią. Lenkuojantieji auklėtiniai elgesį būsimojo savo vadovo visaip aiškino: vieni kalbėjo, kad nauja era prasideda, kiti kritikavo Maironį už netaktingą neva pasielgimą, kad jis neprabilo senu papročiu lenkiškai ar bent lotyniškai. Mums gi, lietuviams, buvo suprantamas teisingas pasielgimas ir laukėm iš Maironies tolimesnių naujų žygių“.

Iš Radviliškio kilęs kan. Petras Rauda, 1911 metais važiuodmas į Kunigų seminariją egzaminų laikyti, žinojo, kad rektorius – garsus Lietuvos poetas. Kresnokas, ramus pokalbyje, pensne ant nosies – niekuo neišsiskiria iš kitų. O juk visa Lietuva dainavo ir deklamavo jo eilėraščius. „Toks kasdienis ir paprastas. Labai retai vizituodavo klierikų celes. O tuo tarpu buvo didelis autoritetas – klierikai giliai į širdį dėdavosi jo pastabas, nes žinojo: ką rektorius pasakė ar įspėjo, – nebus pakeista. Iš viso buvo jaučiamas jo asmens didingumas“. Vaižgantas sakė, kad Maironis mokslo įstaigon įnešė daug gyvumo. 1913 metais į seminariją įstojęs Kazimieras Žitkus (poetas Vincas Stonis) atsiminimuose liudijo, kad rektorius buvo geranoriškas ir atlaidus kūrybiniams jaunimo bandymams: „Seminaristai surengė programą „Užgavėnių skersvėjis“. Pabaigoje perskaičius vieno auklėtinio monologą apie seminarijos aktualijas, visi smagiai plojo. Kartu ir rektorius Maironis. Tik inspektorius ir prefektas sėdėjo apsiniaukę, piktai žvalgydamies. O kitą dieną prasidėjo klierikų apklausinėjimai – kas paskatino ir kas parašė tą monologą. Jo autorius išsigando. Tačiau jaunuolį pasikvietęs rektorius pasakė tą „bylą“ likvidavęs ir pagyrė jį už gabiai parašytą ir perskaitytą monologą, tik patarė ateityje būti atsargesniam su kritikomis, kurios ne visada galėtų gerai baigtis...“

Maironis mėgdavo klausytis klierikų choro giedojimo katedroje, bet jam patikdavo ir klierikų dainavimas seminarijos rūmuose. Vyskupas Antanas Deksnys atsiminimuose rašė, jog vėliau, paskyrus seminarijai dvasios tėvu kun. dr. Augustiną Šimkų, vakarinės dainos buvo nutilusios. Mat kun. A. Šimkus, baigęs prancūziškos dvasios seminariją, pats piktinosi, kad klierikai dainuoja apie mergelę lelijėlę; be to, seminaristai gali papiktinti Kauno gyventojus, kai pro atvirus rūmų langus sklindąs „baisus bliovimas“. Todėl jis per konferencijas ir pamokslus buvo klierikams uždraudęs tokias „nešventas“ dainas dainuoti: „Maironis, žinodamas ar nežinodamas, kad toks naujas įstatymas buvo paskelbtas, dalyvaudamas tais metais šv. Cecilijos dieną seminarijos chorui pagerbti suruoštoje vakarienėje, savo sveikinimo kalboje pareiškė: „Būdavo anksčiau klierikai dainuodavo, būdavo linksmi, jų dainos skambėdavo, o dabar, kas jums pasidarė, kad jūsų dainos nutilo?“ Mes supratome, kad šioje srityje Maironis yra mūsų užtarėjas. Mes, klierikai, lavinom savo balselius, dainuodami ne tik liaudies sukurtas, bet ir Strazdelio, Vienužio, Baranausko, Vinco Stonio ir paties Maironio – kunigų – parašytas ir muzikų sukomponuotas dainas“.

Oficialūs raportai

1914 metais prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Kauno kunigų seminarija persikraustė į išnuomotus Vašuokėnų rūmus, kur, kaip atsiminimuose rašė kan. P. Rauda, buvo ramu, laisvalaikiu buvo girdimos dainos ir armonikos garsai: „Primiršome karo baisybes. Jaunuolių buvo apie 60, kažkaip egzaminai ėjo sklandžiai. Reikėjo išlaikyti abitūrinius egzaminus iš rusų kalbos ir istorijos. Tai buvo paskutinis rusų hegemonijos pasireiškimas“. Į Kauną grįžęs vicerektorius kan. K. Paltarokas seminariją rado užimtą karo ligoninės; tarp pirmųjų ir antrųjų rūmų krista didelio šovinio; išverstos II rūmų galinės sienos, išdaužyti visi langai, nutrupėjo stogų čerpės. Mūrai stovėjo pustuščiai, nesutvarkyti, purvini... Vykstant seminarijos rūmų remontui, rektorius Maironis atvėrė savo namus, čia buvo įrengtos laikinos auditorijos.

1920 m. sausio 30 d. Kunigų seminarijoje viešint nuncijui arkiv. Achile Ratti (Pijus XI) iš Varšuvos, Maironis apgailestavo, kad suvargusiems per karą apgriautuose ir sunaikintuose seminarijos rūmuose neteko Šventojo Tėvo atstovą priimti iškilmingiau, tačiau išorinius trūkumus papildo meilės jausmai, kuriuos vizitatorius teiksis perduoti Šventajam Tėvui. Dar pabrėžė, jog iš Apaštalų Sosto semiasi patvarumo ir paramos, bet drauge nori, kad susisiekimas ir ryšys su Roma dabar jau būtų tiesioginis, be tarpininkų. „Tuo būdu Roma sužinotų, kad mūsų dvasininkai, net jaunesnieji, nėra, kaip, rasit, mūsų priešų pranešama, apsikrėtę siauru nacionalizmu ar kitais per daug pasaulietiškais pradais. O jei jie arčiau, kaip kitur, eina su žmonėmis, tai dėl to, kad nenori jiems likti svetimi, nenori palikti ganytojais be ganomųjų“.

1921 metais apaštaliniu vizitatoriumi Baltijos kraštams paskirtas Antonio Zecchini SJ, deja, nesuprato Lietuvos reikalų... „Skelbiant Lietuvos valstybę, kunigai manė esantys įgalioti, – išskyrus retas ir gerbtinas išimtis, – tuoj pat panaikinti bažnyčioje viską, kas nelietuviška, lyg staiga visi būtų tapę lietuviais. Labai blogai, kad dabar Kauno seminarijoje viskas lituanizuota, ir nors ten keletą mokyklinių valandų skiriama lenkų kalbai, nė vienas klierikas lenkas nestoja į šią seminariją, bet važiuoja į Vilnių ar kitur, todėl greitai Lietuvoje nebeliks lenkų kunigų, o lietuviai šią kalbą moka prastai, taigi negalės pamokslauti, daugių daugiausia galės išklausyti išpažintį. Tai išties nemažas blogis“ (A. Zecchini raportas apie Bažnyčios padėtį Lietuvoje. 1922 m. vasara. Lietuva ir Šventasis sostas. (1922–1939), Vilnius, 2010, p. 47).

Rektorius, priešinęsis valdžios institucijoms, norinčioms daryti kratą seminarijoje, buvo budrus ir dėl A. Zecchinio vizitų. Siekdamas apsaugoti seminaristus nuo papildomų klausimų, pakeitė egzamino laiką, nepranešė vizitatoriui ir užsitraukė dar didesnę jo rūstybę. 1926 metais naujasis internuncijus Lorenco Schioppa tęsė pirmtako veiklos kryptį. „...Visi čia yra katalikai, tačiau pirmiau lietuviai; visi myli Bažnyčią, tačiau labiau tėvynę Lietuvą; visi paklūsta Popiežiui, tačiau stūgauja, kai jiems atrodo, kad Popiežius užgauna jų nacionalizmą. Kad ir Vilniaus atvejis! Siekiant pagerinti šios seminarijos likimą, reikėtų nušalinti dabartinį rektorių, kuris yra literatas, poetas, patriotas, tačiau nelabai tinkamas valdyti tokią instituciją kaip seminarija“ (iš internuncijaus L. Schioppos raporto kard. P. Gasparri apie Bažnyčios padėtį Lietuvoje. Kaunas, 1927 m. balandžio 15 d.). Padėtis kiek pagerėjo, kai diplomatinį darbą pradėjo dirbti Lietuvos interesus Vatikane gynęs arkivyskupas Luidži Faidutti. „Seminarijoje Maironis yra apsuptas visuotinės šlovės ir pagarbos. Tai, kad dviejų mažesnių seminarijų Telšiuose ir Vilkaviškyje rektoriai jau yra pagerbti tokiu titulu, suprantama kaip savotiškas Kauno arkivyskupijos pažeminimas, dėl kurio ypač sielvartauja arkivyskupas. Iš kitos pusės, galiu dar kartą patvirtinti, kad Maironis ne vien tarp vyskupų, bet ir tarp savo mokinių gerbiamas už išsilavinimą, turi išskirtinių nuopelnų šiai seminarijai, kuriai užrašė visą savo turtą ir kurioje labui uoliai bei atsidavusiai dirba“ (R. Bartoloni raštas J. Pizzardo dėl Popiežiaus prelato titulo suteikimo J. Mačiuliui-Maironiui. 1930 m. gegužės 19 d.) J. Mačiulis-Maironis Lietuvos universitete skaitė paskaitas apie ankstyvąją lietuvių literatūrą (Kristijoną Donelaitį, Antaną Baranauską). Universitete sulaukė deramo įvertinimo – jam buvo suteiktas garbės profesoriaus vardas. 1928 metais už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanotas didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu.

Didingumas paprastume

,,Mūsų klasės buvo ankštos kaip kišenės, o klausytojų apie 40. Maironio „sostas“ – katedra – buvo visai arti mūsų. Jo veidas apšviestas pakibusios viršum katedros lempos. Dėl senų rūmų, storų sienų ir ne per didelių langų pirmame aukšte toji lempa šviesdavo ir dienos metu. Maironis ateidavo į klasę, lyg įslinkdavo neatkreipdamas į save dėmesio. Sėsdavo į katedrą ir laikydavosi joje ramiai, dėstė be pretenzingumo. Taip, rodos, jam tiko. Didoka galva, platokas veidas, trumpokas kaklas, stambūs pečiai, kresnumas ir lėtumas darė jį geru, paprastu dėde arba tuo „baltuoju seneliu“, kurį jis aprašė savo poezijoje. Jis mums juo labiau atrodė senelis, nes mes patys tada buvome žali jaunuoliai. Tačiau kažkas didinga buvo visame tame jo paprastume. Tiesi laikysena, pasitikėjimas savimi, santūrumas, nedirbtinis orumas, sakytum, pripildydavo ne tik klasės erdvę, bet ir pamokos laiką“. Šitaip rektorių charakterizavo 1926 metais seminarijon įstojęs kun. Stasys Yla. „Pasaulinės literatūros kursą dėstė pats rektorius Maironis, – atsiminimuose rašė vyskupas Antanas Deksnys. – Klierikai buvo pasidarę šapirografuotus jo dėstomų pamokų skriptus. Tai buvo savotiškas profesoriaus vartojamas pasaulinės literatūros vadovėlis, kurį „iškalus“ galėjai susipažinti su pasauline literatūra. Bet tai buvo daugiau žinomesnių poetų ir rašytojų biografijos su trumpais paaiškiimais apie autorių stilių ir kryptį. Mums, abiturientams, buvo tekę su kai kuriais rašytojais plačiau susipažinti ir, atsakinėjant pamoką, kai ką iš „savęs“ papildyti. Maironis, tų priedų beklausydamas, imdavo drebinti savo galvą, lyg klierikas kokią hereziją skelbtų, ir, išklausęs „papildymo“, vieną kitą kartą davė pastabą, kad nuo jo dėstomo dalyko nėra reikalo nukrypti į šalį. Lietuvos istoriją pirmaisiais metais Maironis dėstė gana paprastai, dalykiškai – nedarė ,,iškylų“ į šalį, kaip ir išvadų dabarčiai ar ateičiai“. Bet. kun. S. Ylos nuomone, „...Lyg ir tiko, kad jis, o ne kas kitas kalbėtų mums apie tautos praeitį. Toks buvo mūsų sąmonėje „natūralus sutapimas“. Kartais pajusdavom, tartum ši istorija pereina į tuos pačius tonus, kuriais skambėjo jo poezija. Bet tik kartais“.

Rektorius buvo pagrindinis ir tuo metu vienintelis moralinės teologijos dėstytojas. Jam vienam buvo neįmanoma skirstyti paskaitas keturiems kursams, tad visi kursai rinkosi kartu į didžiausią auditoriją. Kun. S. Yla atsimena, jog vyresnieji veržėsi į pirmuosius suolus, arčiau katedros, kad galėtų geriau užsirašyti. „Fuksams teko stumtis toliau į užpakalį arba į sparnus. Taip Maironis „nutolo“ nuo mūsų, pasidarė vos įžiūrimas ir vos girdimas toje salės erdvėje“. Žymiai tolimesnis jis pasidarė ir dėl dėstomojo dalyko. Moralinė, ypač jos pagrindai, buvo kieti, labai užkrauti filosofinių sąvokų ir aptarčių. Tuoj pajutom, kad Maironis teologas yra visai kas kita negu istorikas. Jis gi buvo autorius veikalo „De justitia et jure“, parašyto profesoriaujant Petrapilio dvasinėj akademijoj. Tuo veikalu jis laimėjo ne tik teologijos doktoratą, bet ir pirmaeilio moralisto vardą“.

Paskaitose gyvesnis ir spalvingesnis būdavo tada, kai kas kelintą pamoką po 20 minučių ar pusvalandį duodavo spręsti „uždavinius“ – konkrečius moralinius kazusus. Tada nulipdavo nuo katedros ir judėdavo palei suolus. Susidomėdavo atskiro studento „kreivu“ ar taikliu sprendimu. Išprovokuodavo kryžminius pasisakymus ir tardavo savo žodį. Tada iškildavo jo sprendimų išmintis, teologijos žinojimas ir gal patirtis.

„Pirmasis moralinės teologijos semestrinis egzaminas man buvo nelaimingas, – atsiminimuose rašė kun. S. Yla. – Jis pakvietė egzaminų pas save, į Maironio namus. Pirmas žingsnis per slenkstį, palydimas kanklių muzikos tonais, įtaisytais duryse, erdvus prieangis su paties Maironio dideliu portretu Petrapilio akademijos vicerektoriaus mantija, salonas su paveikslais, veidrodžiais ir sofomis – sumaišė mus visus. Nežinojom, kaip sėdėti ir kur žvalgytis. Maironis tuo metu nesijautė visai sveikas, bet egzaminavo kietai. Iš keleto jo klausimų turbūt trys man buvo neįkandami, gal nesuprasti kurso metu. Maironis į knygelę pasirašė, bet jo akyse visiškai krito mano firma. Seminarijos vadovybė visoms seminarinėms funkcijoms parinkdavo pajėgesnius studentus, kad nenukentėtų jų mokslas. Parinkimas negalėjo praeiti be Maironio žinios. Ir štai kas pasirodė iš to parinkimo!..“

Vėliau, paskutiniais metais, klierikui S. Ylai teko rašyti seminarinį darbą apie slaptąsias organizacijas ir jų vertinimą iš moralinės pusės. Maironis iš pradžių klausėsi skeptiškai, lyg nieko gera nelaukdamas. Labiausiai nelauktas buvo jo dėmesys šiam referatui, kai jis atsistojo jo vertinti. „Staigmena buvo dar ta, kad ligi šiol daugeliui mūsų Maironis atrodė visai nesidomįs visuomeninėmis problemomis, kuriomis mes gal ypatingai tada sirgome. Mano referatas buvo kaip tik visuomeninis, ir Maironio atsiliepimas buvo nelauktai gyvas kaip tik tuo visuomeniškuoju požiūriu“. Nuo to laiko atšilo ir Maironio žvilgsnis šio referato autoriui. „Buvo progų jį sutikti ypač arkikatedros zakristijoje, po ceremonijų, kurioms kitus klierikus man tais metais teko rengti ir juos tvarkyti prieš apeigas arba po jų. Maironis iš eilės su kitais kapitulos nariais būdavo celebrantas, ir man tekdavo kartais jį aprengti. Visada būdavo miela pajausti, kad Maironis „pasidarė kitoks“ negu buvo per trejus metus po anų nelaimingų egzaminų. Vieną kitą kartą teko užklysti su „delegacijomis“ ir į jo namus. Nebe tokie baugūs atrodė jo apartamentai kaip ir pats jų šeimininkas...“ Niekad seminarija nebuvo taip visuomeniškai, pasak kun. S. Ylos, „pakelta“ ir veikli kaip Maironiui esant rektoriumi: leido klierikams eiti į susitikimus, imtis organizacinės veiklos viduje, reikštis spaudoje, kurti labdaros ratelius ir sekmadieniais eiti į Kauno fortus su maistu ir dvasine pagalba. Jis suprato visuomeninę kunigo veiklą. Maironio pritarimu ir palaiminimu brendo nauja jaunų kunigų karta, kurią tektų vadinti visuomeniškąja plačiąja žodžio prasme.

Kada rektorius prabildavo į klierikus

„Koks švelnus poezijoje ir koks kietas gyvenime!“ – stebėdavosi seminarijos auklėtiniai. Prel. Kazimieras Dulksnys pasakojo: „Jei ką nors atleisdavo iš seminarijos ar pasikviesdavo pokalbiui (aišku, kokiam) į savo kabinetą, tai sudrebėdavo visa seminarija. Aišku, kartais iškildavo tvarkos ar auklėjimo problemų, tada kviesdavo rektorių. Jei jis kalbėdavo, tai visi kone apmirę būdavo. Suprantama, „neglostydavo“. Kietumą pajusdavo tie, kurie turėjo kokių nors bėdų. Didžiausia bėda vienu metu buvo su pinigais – mokesčiu už mokslą. Kaip tyčia sutapo du dalykai. Seminarija didino pastatus, kėlė aukštyn buvusius dviejų aukštų rūmus. O krašte prasidėjo ekonominė depresija, ypač palietusi ūkininkus. Absoliuti alumnų dauguma buvo ūkininkų vaikai. Ūkininkai šiaip taip sukrapštydavo pinigą tik žiemos metu arba į pavasarį. Kas neturėjo dėdžių ar tetų Amerikoj, tas atsidurdavo bėdoje. Kun. S. Yla atsimena: „Vadovybė dažnu atveju liepdavo eiti pasiaiškinti pas rektorių. Maironio atsakymas buvo visiems žinomas: „Neturi pinigų mokslui, neturi ir pašaukimo“.

Maironis ir gyveno ne seminarijos rūmuose, bet savo atskirame name už seminarijos sodo. Vysk. A. Deksniui įsiminė: „Kasdien po pietų jis grįždavo namo tuo pačiu sodo taku. Kadangi tuo laiku būdavo klierikams laisvoji popietinė valanda ir jų pasivaikščiojimas sodo takais, jie Maironį pagarbiai praleisdavo padarydami taką laisvą. Rektorius praeidavo neskubėdamas, savu pusrečiu žingsniu, klierikų neprakalbindamas. Ir klierikai nedrįsdavo jo rimties drumsti, išskyrus vieną kitą atsitikimą, kai būdavo reikalas rektorių „sutrukdyti“.

Momentai, kada rektorius prabildavo į klierikus buvo reti. „Kasmet jis išleisdavo mus savo oficialiu žodžiu vasaros atostogų, – rašyta kun. S. Ylos atsiminimuose. – Žodis būdavo paprastas, liečiąs mūsų pamaldumą ir orumą. Du dalykus jis išskirtinai pabrėždavo. Viena, kad visad dėvėtume sutanas, niekur – net prie fizinio darbo – nesigriebtume civilinių drabužių. Antra, kad nevažinėtume dviračiais. Jam rodėsi labai neestetiška, kai dvasininkas plevėsuoja ant tokio „vežimo“, o be to, šitai piktina žmones. Ši jo pastaba mums labiausiai nepatikdavo. Dviračiais vis tiek važinėjom, ir niekas tuo nesipiktino. Taip pat pasidėdavome sutanas ir vienmarškiniai eidavome į laukus talkinti saviškiams“.

Kita kasmetinė šventė buvo rektoriaus vardinės – Jono Kantiečio, spalio 20-oji diena. Į didžiąją salę tą vakarą rinkdavosi visi – alumnai ir profesūra. Maironis sėsdavo priekyje, pirmoje iškilmingesnėje kėdėje. Būdavo kokia nors programa jo garbei – su sveikinimo žodžiu, deklamacijomis, choru, o kartais ir su humoru. „Kai kada jis pakildavo padėkoti, pasakyti ką nors iš savo atsiminimų, pergyvenimų ar mesti kokį naują šūkį, kuris mus į ką nors skatintų“. Trečia galimybė rektoriui būti su visais kartu – kasmetinės Almos iškylos kurią nors pavasario dieną. „Dažniausiai plaukdavome garlaiviu į kurią panemunės vietovę. Maži Nemuno laivai suspausdavo mus, apie 200 asmenų, ir Maironis neišvengiamai atsidurdavo mūsų artumoje. Tada jo nuotaika būdavo pakilesnė; atrodė žvalesnis ir gyvesnis. Kartą, atsimenu, grįžome laivu atgal. Saulėleidis buvo nuostabus. Kauno senamiestis ir mūsų seminarija atrodė lyg kokia santakos pilis. Jaunimas dainavo be perstojo. Liaudies dainos pynėsi su maironinėmis – „Jau slavai sukilo“, „Eina garsas nuo rubežiaus“, „Lietuva brangi“. Staiga pamatėme, kad Maironis, kuris būdavo apsuptas profesūros ant kapitono tiltelio arba kabinoje, nūn atsidūrė dainuojančiųjų centre. Ką jis tada jautė, ką išgyveno? Mes gi pajutom, lyg Maironis nūn nebe rektorius, o tautos dainius, atsidūręs jo įkvėpimo pažadintoj minioj“. Apie tokią ekskursiją laivu Vytauto Didžiojo metais (1930), atsiminimuose rašė ir vysk. A. Deksnys: „Pasamdytu laivu nuplaukėme Nemunu ir Nevėžiu už Raudondvario į Kauno kunigų seminarijos ūkį. Jaunų vyrų „dūšios“, pagavusios prabėgančių vaizdų grožį ir pajutusios pavasarinių medžių kvepėjimą, panorėjo savo išgyvenimą išsakyti dainomis. Tą dieną, laivui plaukiant Nevėžiu, mūsų aukštabalsiai tenorai – Šermukšnis, Katinas ir Astrauskas – užtraukė „Lietuva brangi, mano tėvyne“. Maironis, stovėdamas prie kapitono kajutės, lyg ir norėjo įsijungti į jaunų vyrų chorą, bet pasiliko atokiau ir susimąstęs klausėsi savo paties jaunystėje sukurtų posmų, kurie dabar, jaunų širdžių ir balsų kartojami, sklido pievomis ir laukais. Ir kai Nevėžio pakrantės išgirdo sau skirtą posmą – „Ten susimąstęs tamsus Nevėžis, Kaip juosta juosia žaliąsias pievas; Banguoja vagą giliai išrėžęs; Jo gilią mintį težino Dievas“, – Maironio akyse sužibo ašaros. Ir tuo laiku mes pajutome bei supratome, kad tas, visada rimtas, atrodąs šaltas ir tik protu besivadovaująs bei valia tvardąs savo gyvenimą mūsų rektorius, širdimi dar nėra pasenęs. Tą pavasario valandą Maironis lyg atgimė – tapo jautrus kaip jaunuolis, momento grožį išgyveno. O gal jis tuo metu pajuto džiaugsmą, girdėdamas savo auklėtinių įvertinimą ne vien už moralinius dėsnius, jo skelbiamus paskaitose, bet ir už tą patriotinę poeziją, kuria jis alsavo jaunystėje“.

O tada, apie 1930 metus, buvo šnekama, buvo ir rašoma, kad Maironis esąs jau atgyvenęs... Gal kur kitur Maironis ir buvo laikomas atgyvenusiu, bet ne Kauno kunigų seminarijoje. Čia jis buvo gerbiamas kaip rektorius, vertinamas kaip profesorius ir mylimas kaip Lietuvos atgimimą išpranašavęs dainius.

© 2017 „XXI amžius“