2017 m. gegužės 26 d.
Nr. 21 (2238)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Vertikali koordinatė

Kun. Vytenis Vaškelis

Jėzaus atėjimo į žemę misijai besibaigiant, kai svarbiausia užduotis jau buvo atlikta (Jn 19, 30), Jis su kūnu, kuriame matėsi buvusių žaizdų randai, iškeltomis rankomis laimindamas apaštalus ir pasaulį pakilo į dangų (Lk 24, 51). Prieš atsiskirdamas nuo savo mokinių, Jis kalbėjo apie ypatingą Dievo Dvasios dovaną... Ar Dievo Sūnus, grįždamas namo, kaip estafetę Šventajai Dvasiai perdavė evangelizacijos darbą, kad, Jos galybei išsiliejus ant apaštalų, per juos ir kitus visų laikų misionierius Dievo žodis galėtų pasiekti net visus žemės pakraščius (plg. Apd 1, 8)?

Prisimintina, kad Kristus, nugalėjęs savo mirtimi mūsų mirtį ir prisikėlęs iš numirusių, „kvėpdamas“ suteikė Šventąją Dvasią savo mokiniams. Pasak katekizmo, „nuo tos valandos Kristaus ir Dvasios pasiuntinybė tampa Bažnyčios pasiuntinybe: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21). Kaip pats Jėzus dėl to, kad buvo Šventąja Dvasia pateptas nešti Gerąją Naujieną vargdieniams, ją net stebuklingais ženklais liudijo, taip ir mes, per Krikštą ir kitus sakramentus priėmę Dievo Dvasią bei Jos dovanas, tampame Jos patepti bei siunčiami visu gyvenimu liudyti Išganytoją, kuris yra „su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).

Dievo Sūnus, žengdamas į dangų, nenutolo nuo mūsų, bet tapo dar artimesnis, nes įvairiais begalinės meilės veikimo būdais visada yra su mumis, mumyse ir ypač Eucharistijoje. Kodėl apaštalai, užvertę galvas aukštyn ir palydėję žvilgsniu Mokytoją, dingusį už mėlyno dangaus horizonto, buvo pripildyti didelio džiaugsmo? (Lk 24, 52). Dėl to, kad per Jėzaus, kylančio aukštyn, laiminančias rankas ant Jo mokinių nužengė ypatinga malonė, sustiprinusi jų tikėjimą amžinuoju gyvenimu ir pripildžiusi nežemiško džiaugsmo, kurio pasaulis nepajėgus duoti, nes neturi.

Artimųjų išvykimas į tolimą kelionę natūraliai mus liūdina, nes yra nežinomybės faktorius. Bet Šeštinių dieną Jėzaus palydėjimas Namo yra džiaugsmo šventė visiems: Švč. Trejybei, dangaus gyventojams ir mums, kasdien artėjantiems prie amžinybės slenksčio. Įsivaizduokime, kad, žvelgdami į mus Paliekantįjį žmogiškomis akimis, nusiminėme, – juk ką tik nuoširdžiai bendravome su Prisikėlusiuoju, o Jis, daug neaiškindamas, ėmė ir pradėjo kilti... Mus apėmė svaiginanti nuostaba, tam tikras sutrikimas, bet, matant mus laiminantį Viešpatį, (koks dar gali būti gražesnis vaizdas!) atėjo ramybė ir atsitokėję supratome, kad Jis turėjo grįžti Ten, kur absoliuti meilės pilnatvė, kur blogiui nėra ką veikti.

O kai pagalvojame, kad Žengiantysis iš visos širdies mums linki, jog, laiko pilnatvei atėjus, ir mes būtume paimti Ten, kur Jį regėsime akis į akį, ar galime leisti priešui – nuodėmei – mus atitraukti nuo gyvojo Dievo artumo? Dabar svarbiausia taisyti savo gyvenimą, nes mums skirtas nežinomas dienų limitas vis mąžta. Todėl nebereikia mums su apaštalais žiūrėti aukštyn, nes ne stratosferoje švyti Naujosios Jeruzalės „dangoraižiai“... Niekuomet žmogus neišras kosminio erdvėlaivio, galinčio skrieti į transcendencijos „viršukalnes“.

Nuolankumo dorybės praktika yra pagrindinė mūsų būsimojo išaukštinimo Dieve sąlyga. Kaip Jėzus dėl nusižeminimo ir klusnumo Tėvui buvo labiausiai išaukštintas (plg. Fil 2, 8–10), taip ir tie Jo sekėjai, kurie apsisprendžia „mažėti“, tai yra tapti nekaltumu, tyrumu ir pasitikėjimu panašūs į mažus vaikus, nors, tiesa, kartais ir jie savaip susierzina, bus vieni iš didžiausių (plg. Mt 18, 4). Tokia krikščioniškosios dialektikos esmė: Dievas pasirenka tai, kas iš pažiūros, atrodo, yra pernelyg menka, silpna ar net kvaila (plg. 1 Kor 1, 27). Tik Dievas gali išlaisvinti žmogų, perdėtai pasikliaujantį vien savimi. Taigi, kas paklūsta Dievui, tam gresia išaukštinimas (plg. 1 Pt 5, 6).

Žmogui iš prigimties būdinga vaikščioti stačiomis, nes turi tiesų stuburą. Kūno tiesumas ir galva, esanti kūno viršutinėje dalyje, yra priminimas, kad individas teiktų pirmumą sveikam mąstymui ir suvoktų, kad yra pašauktas savo mintis bei širdį kreipti į aukštesnius dalykus (plg. Fil 3, 14). Nuodėmė žmogų lenkia prie gėdingų dalykų, o atliktas dorybingas veiksmas sąžinei teikia ramybę ir sielai išaugina sparnus...

Jėzaus vertikali pakilimo į dangų koordinatė tapo mūsų horizontalios gyvenimo koordinatės įprasminimo pagrindu. Kai mūsų žmogiškumas susijungia su Jo dieviškumu, įgyjame kilnaus orumo, liudijančio, kad leidžiame Dievui mumyse sukurti tokį Jo atvaizdą, kuris buvo sumanytas, mums net negimus. Anuomet žmogus galėjo būti apibūdinimas taip: išbaigtas Aukščiausiojo meilės šedevras, o dabar galime taip sakyti: dėl pirmapradės nuodėmės padarinių šis genialus kūrinys dar siekia tobulumo žemėje. Kai pasieks atitinkamą jo lygį, bus paimtas į geresnį gyvenimą (plg. Lk 17, 34).

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija