|
Ir emigracija, ir alkoholis greta
Edvardas ŠIUGŽDA
Tai, kad nepriklausomybės metais mus kankinti, naikinti ir net žudyti pradėjo kilusi emigracijos banga, jau supratome seniai. Tiesa, prielaidas tam kūrę politikai vengė tai matyti ir stengėsi nutylėti. Ypač tai darė genialieji krizės valdytojai, apie kuriuos, kaip jie nepaliaujamai gyrėsi, pasaulis rašys vadovėlius ir mokys visus pasaulio ekonomistus. Taip tylint politikams, emigracija tapo svarbiausiu pavojumi Lietuvai ir lietuviams. Dabar ji tampa mūsų išlikimo šerdimi. Visose Lietuvos bendrojo lavinimo ir aukštosiose mokyklose besimokančiųjų skaičius per šešerius metus sumažėjo daugiau nei penktadaliu, daugėja tik pradinių klasių moksleivių. Statistikos departamentas skelbia, kad mokslo metų pradžioje šalies švietimo įstaigose mokėsi ir studijavo 504 tūkst. moksleivių ir studentų, o tai 11 tūkst. mažiau nei ankstesniais mokslo metais. Palyginti su 20102011 mokslo metais, bendras besimokančiųjų skaičius sumažėjo 148 tūkst., arba 23 procentais. Bendrojo ugdymo mokyklos šiais mokslo metais sulaukė 331 tūkst. moksleivių 4,3 tūkst. (1,3 proc.) mažiau nei 20152016 mokslo metais. Universitetuose studentų per metus sumažėjo 5,5 tūkst. (6 proc.), kolegijose 2,2 tūkst. (5,5 proc.). Nevalstybinėse aukštosiose mokyklose (7 universitetuose ir 10 kolegijų) studijavo 11 tūkst. studentų, arba tūkstančiu mažiau nei 20152016 metais. Tiesa, pradinukų daugėja dėl 20052009 metais išaugusio gimstamumo šalyje. Mes greitai galime tapti valstybe be jaunimo.
Emigraciją dar skatina daugelio žmonių įsitikinimas, kad valdžia ir Lietuvos elitas abejingi jų likimui, labiau rūpinasi savaisiais negu piliečiais apskritai. Išlaidos socialinei apsaugai itin mažos, pensijos mažesnės negu Estijoje ir Latvijoje. Net krizę išgyvenančioje Graikijoje pensijos viršija Lietuvos lygį tris kartus. Lietuva lenkia kitas ES šalis pagal neturtą, socialinę atskirtį ir nelygybę. Skurdžiau gyvenantys moka neproporcingai didesnius mokesčius negu turtingesnieji. Nėra nei progresinių pajamų, nei nekilnojamojo turto mokesčių. PVM tarifas visoms prekėms ir paslaugoms yra aukštas 21 proc. Toks PVM tarifas dabar skirtas šildymo paslaugai panaikintas lengvatinis 9 proc. tarifas. Šis sprendimas panaikinti kelis dešimtmečius taikomą PVM lengvatą šildymui yra sunkiai pateisinamas. Esą lengvata nepriimtina, nes ja taip pat pasinaudoja turtingieji. Visai neaišku, kodėl šis PVM tarifas pavadintas lengvatiniu, kai panaikinti ir kiti lengvatiniai PVM tarifai visoms būtinoms prekėms duonai, daržovėms, mėsai, žuviai ir t.t. Jau seniai, dar A. Kubiliaus skelbto krizės suvaldymo laikais, įvykdytas lengvatų panaikinimas tęsiasi. Net nenorima suprasti, kad daugelyje Europos šalių PVM lengvatos plačiai taikomos, ypač maistui ir medikamentams. Antai Italijoje, Ispanijoje maisto prekėms taikomas tik 47 proc. PVM tarifas. Vokietijoje daugumai prekių ir paslaugų taikomas 19 proc. PVM, maistui tik 7 proc. Prancūzijoje bendras PVM yra 20 proc., mastui ir kai kuriems vaistams tik 10 proc. Olandijoje 21 proc., o maistui ir kai kuriems vaistams 6 proc.
Šios šalys yra turtingesnės negu Lietuva, tad gerokai didesnė jų piliečių dalis perka prekes ir paslaugas su mažesniu lengvatiniu PVM tarifu. Ir jų valdžios nemano, jog tokia sistema nedera su socialiniu teisingumu. Jos seniai galėjo įvesti tą tvarką, kurią anksčiau mums padovanojo konservatorių ir liberalų valdžia, o dabar jos reikalingumą įrodyti siekia valstiečiai. Į Seimą su įvairių mitingų ir eitynių prieš skurdinimą šūkiais atėjęs Algirdas Sysas, dabar Socialinės apsaugos ir darbo komiteto pirmininkas, sako, kad lengvatos šildymui tęsimas stabdo renovacijos procesą. Iš kur jis tą atrado, nepaaiškina. Bet socialdemokratu save laikančiam ir į Seimą viliojančiais bei apgaulingais šūkiais atėjusiam politikui taip elgtis nėra pavyzdinga. Geriau jis pasirūpintų sumažinti PVM maistui iki 57 proc., tada vargstantis pensininkas sutaupytų beveik 40 eurų ir galėtų pirkti daugiau vaisių, daržovių ir kitų sveikesnio maisto produktų. O lengvatinis šildymas pagelbėtų geriau gyventi ir pensininkui, ir jaunai šeimai, iš kreditų įsigijusiai gyvenamąjį būstą. Tada laimės ieškoti svetimuose kraštuose žmonės ryžtųsi rečiau.
Dabar sužinojome, kad pasaulyje pirmaujame ne tik pagal emigrantų skaičių, bet ir, pasirodo, pagal kitą kokybinį parametrą pagal alkoholio suvartojimą. Kaip rodo Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenys, 2016 metais alkoholio suvartojimas Lietuvoje siekė daugiau nei 16 litrų spirito gryno alkoholio vienam gyventojui nuo 15 metų. Tačiau šiuos mums garbės nedarančius duomenis jau norima nors kiek sumažinti. Kaip aiškino viešosios įstaigos Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai valdybos pirmininkas Klaudijus Maniokas, kartu su kolegomis atlikęs alkoholio kontrolės priemonių poveikio studiją, ištyrė, kaip Lietuva kovojo ar kovoja su alkoholio vartojimu ir kaip sekasi. Lietuva išsiskiria ne tik pagal alkoholio vartojimo kiekį, bet ir pagal alkoholio vartojimo įpročius. Saikingai alkoholinius gėrimus vartojančių šalių gyventojai nurodo išgeriantys kasdien ar kelis sykius per savaitę, o Lietuvoje 34 proc. žmonių mėgsta išgerti kartą per mėnesį, 25 proc. du ar tris kartus, 24 proc. kartą per savaitę. Italijoje kasdien geria 25 proc. respondentų, Portugalijoje 43 proc., Prancūzijoje 20 proc., Ispanijoje 23 proc., o Lietuvoje 1 proc. Tai reiškia, kad lietuviai geria rečiau, bet didesnėmis dozėmis ir greičiau nusigeria. Taigi nuogąstauti esą nėra reikalo. O ir priežasčių gerti K. Maniokas suranda net dvi. Pirma, tai paaiškinama okupacijomis: Lietuvos atveju tai buvo Rusijos vykdyta okupacija ir jos alkoholio politika sąmoninga girdymo politika, nes nuo to priklausė valstybės ištekliai; antra priežastis, pasak ilgai ir atsakingai Europos Komisijoje dirbusio politiko, Rytų Europa daugiau gali gerti dėl socialinės transformacijos ir lūžių po Sovietų Sąjungos žlugimo: juk kas buvo niekas, virto viskuo, o kas buvo viskas, virto niekuo. Įvertinęs ir kontrabandinį alkoholį K. Maniokas lietuvių suvartotą alkoholio kiekį sumažina iki 1515,2 litro, tad esą nuogąstaujama tikrai be reikalo.
Net Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkas G. Landsbergis siūlo laikinai stabdyti tolesnį Alkoholio kontrolės įstatymo svarstymą Seime. Pasak jo, TS-LKD frakcija yra pasirengusi palaikyti alkoholio pardavimo laiko ribojimą, pritaria ir tam, kad alkoholio reklama turi būti ribojama. Tačiau nepritaria, kad tokios reklamos draudimas turėtų būti absoliutus, kaip siūlo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovai. Jis ypač nesupranta lauko kavinių teisių suvaržymo. Pasak G. Landsbergio, konservatoriai negali pritarti alkoholio prekybos draudimui lauko kavinėse ir draudimui alkoholiu prekiauti nemokamuose renginiuose, pavyzdžiui, miestų šventėse. Savivaldybės gali ir toliau puikiai tai riboti savo nuožiūra. TS-LKD frakcija negali pritarti ir tokiems nelogiškiems siūlymams kaip draudimui gabenti ir laikyti alkoholį viešose vietose viešai matomoje pakuotėje. Abejonių konservatoriams kyla ir dėl alkoholio pardavimo amžiaus didinimo iki 20 metų. Atsižvelgdamas į visa tai, G. Landsbergis skelbia moratoriumą tolesniam Alkoholio kontrolės įstatymo pataisų svarstymui Seime, kol nebus rastas sutarimas tarp frakcijų ir nesusidarys reikalinga dauguma šio įstatymo priėmimui. G. Landsbergis džiaugiasi, kad praėjusią savaitę prie Seimo vykęs šurmulys Laisvę rokenrolui esą parodė, kad alkoholio pataisos pasmerktos griūti, nes paprasčiausiai Seime jau nėra daugumos. Tai jis jau seniai su džiaugsmu vis nori įteigti.
Tokie politikai ir festivalių organizatoriai aiškina, kad nuo 2012 metų legalaus alkoholio vartojimas pradėjo po truputį mažėti, o dabar Lietuva pagal taikomų kontrolės priemonių skaičių jau yra tarp pirmaujančių Europoje ir pasaulyje. Jų teigimu, dalis pasiūlytų priemonių yra aiškiai perteklinės, dalis tikrai neveikia, tik apriboja žmonių pasirinkimo laisvę. Juk ne veltui pirmadienį Vyriausybės vadovas S. Skvernelis susitiko su alkoholio kontrolės įstatymo pataisoms nepritariančių organizacijų atstovais, o po susitikimo užsiminta apie galimybę atidėti įstatymo įsigaliojimo terminus. Premjeras esą išgirdo jų pastabas ir neprieštaravo tam, kad kai kurios siūlomos nuostatos gali būti taisomos. Festivalių organizatorius Algirdas Barniškis džiaugėsi, kad premjeras prieš alkoholizmą nekovos kirvio metodu. Vienas toks apžvalgininkas net paskaičiavo, kad dėl alkoholio vartojimo apribojimų kurortų kavinėse žlugs Palanga, kaip kurortas. Ji esą liks visai tuščia. Tačiau gal ir gerai būtų, kai dėl mėgstančių pagurkšnoti alutį Palanga ištuštės tada gal atpigs apgyvendinimo išlaidos, o kavinėse iškeltos kainos nukris, tad daugiau pensininkų ar neturtingųjų galės prisiminti gerus laikus ir bent savaitę pailsėti kurorto saulėje.
Lietuvos įsiveržimas į priekį alkoholio suvartojimo srityje rodo, kad kitos šalys sugebėjo sėkmingiau alkoholizmą apriboti, o Lietuvoje tai padaryti nepavyko. Ar tai nėra svarbiausias mūsų uždavinys ir siekiamybė? Ar tai nereiškia, kad mums reikalingas naujas vyskupas Motiejus Valančius? Juk alkoholizmas ne tik blogis savyje: reikia žinoti, kad dėl jo kyla avarijos, žudynės, kivirčai, savižudybės, prastėja sveikata (daugybė ligų chroniškų ir nepagydomų)... Ir jeigu, politikų galva, 1000 eurų alga sulaikys nuo emigracijos, tai kas sulaikys nuo dar baisesnio blogio alkoholizmo? Gal tik prievartiniai apribojimai. Ne kiekvienas žmogus pozityviai naudoja savo 1700 g sveriančias smegenis kai kas jas ir pragerti sugeba... Tad atsekus tiesioginę emigracijos ir alkoholizmo sąsają, ryžkimės ne tik emigraciją riboti padidintais atlyginimais, bet ir nesuvaldomą alkoholizmą mažinti jo vartojimo apribojimais. Jeigu nieko nepadarysime, ir toliau mes gersime daugiau nei kiti, ir emigruosime dažniau nei kiti...
© 2017 XXI amžius
|