|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas (Minint 640-ąsias mirties metines) Vytautas Bliūdžius
1377 metų gegužės pabaigoje mirė didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas, valdęs Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę 32 metus. Algirdas buvo vienas iš septynių didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino sūnų. Bijodamas, kad po jo mirties tarp sūnų neįsiliepsnotų nesantaika, jis iš anksto jiems paskirstė Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės žemes. Visa vakarinė Lietuva: Žemaičiai, Kaunas, Trakai, Gardinas ir kt. teko Kęstučiui. Kitiems Gedimino sūnums teko rusų žemės, priklausiusios Lietuvai, tarp jų Algirdas gavo Krėvą ir Vitebską. Tik pats jauniausias sūnus, Jaunutis, nebuvo gavęs jokios srities, o gyveno prie tėvo Gedimino Vilniuje. Tėvui mirus 1341 metais Jaunutis automatiškai tapo Vilniaus ir gretimų sričių valdovu, t. y. didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Tačiau niekas iš vyresniųjų brolių nenorėjo klausyti jauno ir silpno Jaunučio. Lietuvos valstybei grėsė pavojus pakrikti. O momentas buvo labai svarbus: tuo metu smarkiai padažnėjo kryžiuočių ordino puolimai ir vienam ordino pasienį valdančiam Kęstučiui būtų buvę sunku atsispirti. Be to, nuo 1340 metų tarp vieno iš gediminaičių Liubarto ir Lenkijos vyko karas dėl Volynės. Lietuvai reikėjo autoritetingo valdovo. Todėl du vyresnieji broliai, Algirdas ir Kęstutis, susitarė pašalinti Jaunutį ir paimti valdžią į savo rankas. 1345 metais Kęstutis netikėtai užėmė Vilnių, pasikvietė Algirdą ir užleido jam valdyti visą Vilniaus kunigaikštystę. Jaunučiui buvo duota valdyti Zaslavlio kunigaikštystė. Šis iš karto nenorėjo nusileisti, bet negavęs paramos iš Maskvos ir pamatęs, kad kiti broliai jo taip pat neremia, nusileido. Taigi Algirdas tapo didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Greta Algirdo svarbiausią vaidmenį vaidino Kęstutis, nes jis valdė pavojingiausią ir priešų dažniausiai puolamą sritį. Jo gyvenimo tikslas buvo atlaikyti kryžiuočių puolimus. Algirdas čia jam visada padėdavo. Apskritai abu broliai per visą savo ilgą amžių gyveno didžiausioje santaikoje, tarp jų nebuvo kilusio jokio nesusipratimo, vienas antram padėdavo, abu eidavo į pagalbą kitiems broliams, ypač Liubartui, kovojančiam su Lenkija. Todėl nenuostabu, kad svetimtaučiai dažnai nebežinojo, katras iš jų yra vyriausias Lietuvos valdovas: dažnai net jie abu buvo laikomi visos Lietuvos valdovais. Bet iš tiesų didysis kunigaikštis buvo Algirdas, o Kęstutis tik jam artimiausias brolis, kuris turėjo svarbiausią postą valstybėje. Algirdas buvo vedęs du kartus: Vitebsko kunigaikštytę Mariją (1319 metais) ir Tverės kunigaikštytę Julijoną, Tverės kunigaikščio Michailo Aleksandravičiaus seserį. Jis turėjo didelę šeimą 12 sūnų ir 8 dukteris. Visa Algirdo veikla buvo nukreipta į rusų žemių pajungimą Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Jo tėvas Gediminas laikė save daugelio rusų valdovu, o Algirdas pareiškė: Visa Rusia turi priklausyti Lietuvai. Dar 1342 metais Algirdas su Kęstučiu ir savo vyriausiuoju sūnumi Andriumi išvijo iš Pskovo Livonijos ordino vokiečius. Pskoviečiai patys pasidavė Algirdui, pakvietė jį ir išvijo savo kunigaikštį Aleksandrą Vsevolodovičių. Bet Algirdas vietoj savęs Pskove paliko savo sūnų Andrių. 13551359 metais Algirdas pradėjo kovą dėl Smolensko žemių ir užėmė Rževą, Brianską, Mstislavlį, apsupo Smolenską iš šiaurės ir iš pietų. Smolensko kunigaikštis Svetoslavas pripažino vasalinę padėtį ir nuo tol dalyvavo Lietuvos karuose su kryžiuočiais. 13621363 metais Algirdas užėmė Ukrainą. Tai buvo pats didžiausias jo pasiekimas. Tuo metu Kijevą valdė Aukso Ordos totorių statytinis kunigaikštis Fiodoras, pripažinęs totorių valdžią. Aleksandras atėmė iš Fiodoro Kijevą ir pasodino ten savo sūnų Vladimirą. Tai sukėlė karą tarp Lietuvos ir totorių. 1363 metais Algirdo kariuomenė prie Mėlynųjų vandenų (pietinio Bugo intako Siniucho) sumušė totorius, viešpatavusius tarp Dniepro ir Dniestro. Algirdas užėmė visą dešniakrantę (Dniepro) Ukrainą su Kijevu ir Perejeslavliu ir Podolę, kurią jis paliko savo brolio Karijoto sūnums Jurijui, Aleksandrui ir Konstantinui. Vėliau Algirdas užvaldė Černigovo-Seversko žemę ir atidavė ją valdyti broliui Kaributui. Ir kitus rusų miestus Algirdas dalino savo broliams ir giminaičiams. Pagaliau Algirdas siekė įsitvirtinti ir Okos aukštupio rusų žemėse, bet čia jam teko 13681372 metais susiremti su Maskvos kunigaikščiu Dmitrijumi Ivanovičiumi. Tuo laiku Maskvos kunigaikštis irgi siekė į savo valdžią paimti visas Rusijos žemes. Maskvos įtakon jau buvo patekusios Vladimiro (Suzdalės) kunigaikštystė, Žemutinio Naugardo, Starodubo, Rostovo, Jaroslavlio ir kitos rusų žemės. Į vadovavimą rusų žemėms pretendavo ir Tverės kunigaikštis Michailas Aleksandrovičius, Algirdo svainis. Tarp Maskvos ir Tverės 1367 metais prasidėjo karai. 1368 metais Maskvai netikėtai užpuolus Tverę, jos kunigaikštis Michailas atbėgo į Lietuvą ir pakvietė savo svainį Algirdą žygiuoti bendrai į Maskvą. Surinkęs didžiulę kariuomenę Algirdas 1368 metų pabaigoje pirmą kartą išžygiavo į Maskvą, panaudodamas, kaip pažymi rusų metraščiai, netikėto užpuolimo taktiką. Maskvos kunigaikštis Dmitrijus nežinojo apie Algirdo žygį. 1368 m. lapkričio 21 d. įvyko pirmasis mūšis su Maskvos sargybinių pulku prie Trasnos upės. Pulkas buvo sumuštas. Iš belaisvių Algirdas sužinojo, kad Dmitrijus užsidaręs Maskvoje, nes nespėjęs surinkti daugiau jėgų. Atvykęs į Maskvą Algirdas ją apsupo ir padegė miestą. Gyventojai slėpėsi Kremliuje. Algirdo kariuomenė išbuvo mieste tris paras, bet Kremliaus nepaėmė. Algirdas grįžo su dideliu karo grobiu. Rusų metraščiai tvirtina, kad lietuviai dar nebuvo padarę tiek skriaudos rusų žemei, ir lygina šį Algirdo žygį su totorių chano Fedorčuko užpuolimu, įvykusiu prieš 40 metų. 1370 metais Algirdas, remdamas Tverės kunigaikštį Michailą, suruošė antrą žygį į Maskvą, tačiau ir šį kartą po 8 dienų apsupties Kremliaus paimti nepavyko. Trečiasis žygis 1372 metais taip pat nebuvo sėkmingas. Algirdo karų su Maskva pradžią labai įdomiai aprašo lietuvių istorikas Albertas Vijūkas-Kojalavičius savo Lietuvos istorijoje, parašytoje daugiau kaip prieš 300 metų: ... Dimitrijus, atsikratęs totorių jungo, pradėjo puoselėti didesnius sumanymus, ketindamas paimti valdžią visoje Rusijoje: jis svajojo ir vylėsi užimsiąs Severską, Volynę, Kijevą, Vitebską, Polocką ir visas kitas buvusias Rusios žemes, valdomas lietuvių. Algirdas gyveno Vitebske, kai atvyko Maskvos žygūnas. Pasiuntinys elgėsi išdidžiai ir atšiauriai: mat ne tiek karą skelbė, kiek grasino visokeriopomis bėdomis. Atnešęs ugnį bei kalaviją tarė: šių dovanų tegul laukiąs iš jo kunigaikščio Vilniuje per Velykas, kai, per metus pavergęs visą Lietuvą, Maskvos valdovas ten įžengsiąs kaip nugalėtojas. Jeigu norįs laiku išvengti tokio žymaus valdovo rūstybės, tegul pasitraukiąs iš Rusijos, o Lietuvą perleidžiąs Maskvos kunigaikščiui, tegul nedelsdamas imąs mokėti duoklę, kokią privalo mokėti valdinys. Atsakydamas Algirdas neužmiršo savitvardos... Jis įsakė gražiai priimti žygūną, o pats su broliu Kęstučiu (kaip tik tuo metu atvykusiu) skubiai aptarė reikalą ir be galo greitai, niekam nė žodžio nesakydami, pasirengė karui. Iš visos Lietuvos, Žemaitijos ir Rusios sukvietė kunigaikščius su kariuomenėmis, o pirmiausia savo brolius. Kai sutartą dieną jie pasirodė prie Vitebsko, kariuomenė ir patraukė į Maskvą... Į visas puses pasiųsti žvalgai stengėsi laiku iššniukštinėti, ką priešas žino ir ką daro. Visiems įsakė nieko nedeginti ir nieko neniokoti, gyventojus leido skriausti tik tada, kai reikėjo gauti maisto bei pašaro. Kai žvalgai pranešė, jog netoliese esąs didelis miestas Možaiskas, Algirdas, leidęs kariams šiek tiek pailsėti, surikiavo juos kautynių tvarka ir išvedė į atvirą vieškelį. Tada, pasikvietęs žygūną (šis iki šiol nežinojo, kas su juo daroma ir kur esąs atvežtas), įteikė jam deglą ir pasakė: tegul jis neša, nelyginant laišką ir dovaną savo valdovui šį deglą. Tegul jam sakąs, jog štai jis atleidžiąs Maskvos kunigaikštį nuo varginančios kelionės ligi Vilniaus, o pats anksčiau atvyksiąs į Maskvą, nei sudegsiąs šis deglas. Tą pačią naktį, skirtą paminėti Kristaus iš numirusių prisikėlimą, kai kunigaikštis ėjo bažnyčion į naktines pamaldas, prie jo pribėgo žygūnas, pasakė, kas jam buvo liepta, ir pranešė, kad priešą palikęs Možaiske... Valdovas tarė, jog žygūno pranešimas tuščios kalbos... Ir jis kuo ramiausiai praleido likusią naktį šventykloje besimelsdamas. Kai apyaušriu visas miestas išvydo ir pradėjo kalbėti, kad priešo būriai, išrikiuoti kautynių tvarka, grasina miesto sienoms, tada Dmitrijus, tarsi iš miego pabudęs, ėmė skubiai viskuo rūpintis. Miestas negalėjo atlaikyti apsupties, nes neturėjo maisto, be to, stigo jaunų vyrų, kuriuos galima būtų vesti į kovą su priešu. Štai kodėl padėtis darėsi beviltiška... Jis pasiuntė žygūnus, kurie nusižeminę turėjo siūlyti draugystę ir prašyti taikos. Algirdas po gana sėkmingos pradžios aptramdė savo užmojus, kadangi iš visų pusių jį supančios priešų žemės, o nuo savųjų esąs atskirtas... jam jau užtenka šios pergalės ir šios šlovės, nes priešas prašąs pasigailėti: sutikdamas taikytis, jis galįs pasiekti visko, ką norėjęs laimėti ginklais. Kadangi ir Maskvos valdovas nepaprastai bijojo visokių netikėtumų, ir lietuvis norėjo laiku išvengti visokių atsitikimų, jie be didelio vargo sutarė sudaryti taiką šiomis sąlygomis: Algirdas, lydimas žymiausių palydovų, įžengsiąs į miestą nelyginant draugas, tarsi nugalėtojas jis įsmeigsiąs ietį į pilies vartus. Lietuvos sienos būsiančios praplėstos ligi Možaisko ir Ugros upės. Dmitrijus sumokėsiąs kareiviams algą, o vadui karo išlaidas. Abiejų tautų priesaika turinti sustiprinti amžinąją taiką. Kai, sutikdami su šitokiomis sąlygomis, prisiekė valdovas Dmitrijus, vyriausias šventikas, viečė ir žymiausieji bajorai, Algirdas, tą pačią dieną įžengęs į Maskvą, įsmeigė ietį į valdovo pilį ir apdovanojo kunigaikštį, kariškai jį pasveikinęs prie pačių altorių, velykinių kiaušinių... Kaip vertinti Algirdo rusų žemių pajungimo Lietuvai politiką? Negalime teigti, kad lietuviai nukariavo ar jėga užgrobė rusų žemes. Etninė Lietuvos teritorija po Algirdo nukariavimo sudarė tik apie dešimtadalį visos didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės teritorijos. Negalėjo gi saujelė lietuvių užgrobti tokius rusų žemių plotus, jų miestus ir gyventojus. Vadinasi, reikia pripažinti, kad Algirdas naudojo natūralų rusų žemių polinkį (kol dar nebuvo rusų valstybės) vienytis kovai prieš totorius. Antra, daugelį rusų žemių Lietuva gavo Gediminaičių šeimos vedybų keliu. Trečia, Lietuvos kunigaikščiai vedė tolerantišką politiką rusų žemių atžvilgiu: Mes senovės nekeičiam, naujovės neįvedam. Jie pasitenkino nedidelėmis tų žemių duoklėmis ir karo tarnyba. Taigi rusų kunigaikščiai ir bajorai laikė Lietuvą sava valstybe ir ją rėmė. Lietuvių indėlis į Rytų Europos tautų išsivaduojamąją kovą yra visiškai neginčytinas. Tačiau Algirdo politika, nukreipta į visų rusų žemių pajungimą Lietuvai, kai sparčiai ėmė kilti rusų centralizuota valstybė, tapo nereali. Lietuva anksčiau ar vėliau kovą su Maskva dėl rusų žemių vienijimo turėjo pralaimėti. Rusų valstybė, kuri kūrėsi apie Maskvą, buvo tautinė rusų valstybė. Ypač svarbus faktorius buvo stačiatikių (pravoslavų) religija. Lietuviai pagonys rusų žemėse buvo sunkiai toleruojami. Rusų žemės siekė būti rusų pravoslavų valstybėje, ypač po to, kai buvo nuverstas totorių mongolų jungas (1480). Tuomet Maskvos valdovai iškėlė uždavinį suvienyti visas rusų žemes, tarp jų ir tas, kurios buvo Lietuvos valdžioje. Daugiausia Algirdo pastangomis sukurta Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ėmė sparčiai irti. Tačiau iki tol ji savo istorinį uždavinį įvykdė. Algirdas ir jo brolis Kęstutis visą gyvenimą buvo ištikimi savo tėvų tikėjimui buvo pagonys. Tačiau, toleruodamas krikščioniškas religijas, jis leido savo vaikams krikštytis, kai juos skyrė rusiškų sričių valdovais. Ne vieną kartą iš katalikų pusės jam buvo siūloma krikštytis (lenkų karalius Kazimieras ir popiežius Klemensas VI). Iš principo neatsisakydamas nuo pasiūlymo, Algirdas reikalavo stiprių savo tautai ir valstybei garantijų, kad krikštu nebus pasinaudota prieš lietuvių interesus. Deja, tokių garantijų niekas nenorėjo duoti. Gyvenime Algirdas buvo labai santūrus: alaus ir midaus negėrė, nei vyno, nei rūgščios giros. Tai buvo, anot metraščių, didelio proto, stiprios valdžios ir plačių užkariavimų garantija. Nei broliai, nei tėvas, nei senelis taip neišgarsėjo, kaip jis, rašė jam mirus Maskvos metraštininkas. Algirdas mirė 1377 metais gegužės pabaigoje, sulaukęs apie 80 metų. Pagonišku papročiu jo kūnas buvo sudegintas su didelėmis iškilmėmis. Drauge su juo buvo sudeginta 16 jo žirgų ir daugybė įvairių daiktų. Sudeginimas buvo atliktas girioje, netoli Maišiagalos. Algirdas mirdamas savo įpėdiniu paskyrė sūnų Jogailą. Kęstutis, gerbdamas brolio atminimą, Jogailai pripažino Vilnių ir didžiojo kunigaikščio titulą. Deja, Jogaila jau nepasižymėjo tokiu garbingumu kaip jo tėvas Algirdas ir dėdė Kęstutis. Šaltiniai: A. Šapoka Lietuvos istorija, 1936 m. A. Vijūkas-Kojalavičius Lietuvos istorija, 1650 m., (1989 m.) Lietuviškoji enciklopedija lt., 1933 m. M. Jučas Algirdas. Straipsnis Komjaunimo tiesoje, 1988 10 01 Redakcijos prierašas. Šis straipsnis buvo parašytas 1989 metais, o atnaujintas šiemet.
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |