|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Su Titaniku paskendo ir keturi lietuviai Vytautas BAGDONAS
Prieš 105 metus, 1912 m. balandžio 15 d., nuskendo tuo metu buvęs didžiausias pasaulyje, prabangiausias XX amžiaus pradžios transatlantinis laineris, plačiai išreklamuotas, neskęstančiu paskelbtas laivas Titanikas. Šios katastrofos metu žuvo daugiau kaip pusantro tūkstančio keleivių, tarp kurių buvo ir keli lietuviai. Keturios pavardės iš tūkstančių Internete dabar galima sužinoti labai daug ir apie Titaniką, ir apie jo keleivius, informacijos skelbiama gausiai ir įvairiomis kalbomis. O prieš pat tragišką laivo katastrofos 100-mečio jubiliejų leidykla Obuolys išleido dviejų lietuvių autorių vilnietės Gerdos Butkuvienės ir iš Panevėžio kilusios, dabar Meino valstijoje (JAV) gyvenančios žurnalistės Vaidos Lowell knygą Titaniko lietuviai. Šioje gausiai iliustruotoje knygoje minimos keturių lietuvių, susijusių su Titaniko tragedija, pavardės. Pasak knygos autorių, jau pasirodžius šiam leidiniui, jos pradėjo gauti žinių, kad Titaniku plaukė ir daugiau lietuvių. Kai kurie šalies gyventojai pradėjo tvirtinti G. Butkuvienei ir V. Lowell, esą ir jų giminaičiai plaukė šiuo laivu, o Atlanto vandenynas jiems tapo kapu. Tačiau tikslesnių duomenų, faktų niekas taip ir nenurodė. Žurnalistės, rinkdamos medžiagą knygai Titaniko lietuviai, labai kruopščiai darbavosi archyvuose, muziejuose, sklaidė senus dokumentus, spaudos leidinių puslapius, po kruopelytę viską tikrino, aiškinosi, kad nepasitaikytų kokių nors netikslumų, nepatvirtintų faktų. Iš tiesų šiuo laivu galėjo plaukti ir daugiau lietuvių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių buvo prisidengę slapyvardžiais, pasivadinę svetimomis pavardėmis, plaukę nelegaliai ar neįtraukti į oficialius keleivių sąrašus. Knygoje pasakojama apie Lietuvoje gerai žinomą asmenybę pirmąjį Klaipėdos uosto kapitoną, kurio vardu pavadinta mokykla šiame uostamiestyje Liudviką Stulpiną. Tuo metu, kai iš avariją patyrusio Titaniko pasklido pagalbos prašantys radijo signalai, netoliese buvęs laivas Birma nedelsdamas pasuko link nelaimės vietos. Šio laivo, skubančio į pagalbą Titanikui, kapitonas ir buvo lietuvis L. Stulpinas. Tačiau, kai laivas Birma atplaukė į nelaimės vietą, čia jau rado gelbėjimo darbus atliekančią laivo Carpathia įgulą. Lietuvio vadovaujamo laivo komandos paramos nebereikėjo... Ir minėtoje knygoje, ir kituose informacijos šaltiniuose minimos trys pavardės lietuvių, plaukusių Titaniku ir nuskendusių Atlanto vandenyno bangose. Mažiausiai duomenų yra apie Titaniku plaukusį Simą Baniulį. Nežinia, ar šis iš Sūduvos kilęs jaunuolis keliavo savo pavarde, ar tai buvo jo slapyvardis, ar buvo įgulos narys, ar keleivis. Dabar jau šviesios atminties kaunietis kraštotyrininkas Pranas Juozapavičius stengėsi kuo daugiau surinkti informacijos apie šį lietuvį. Tačiau ir jam pavyko nedaug ką išsiaiškinti. Spėjama, kad gerokai pakeitęs savo vardą ir pavardę S. Baniulis buvo mokslo ragavęs vaikinas. Jis, vengdamas caro kariuomenės, slapta išvažiavo iš Lietuvos, dirbo kroviku Hamburge, Liverpulyje. Tikriausiai, lankė jūreivystės mokyklą ar kursus ir po to įsidarbino Titanike... Daugiausiai žinoma apie kunigą Įvairiuose šaltiniuose skelbiamoje medžiagoje apie Titaniką plačiausiai rašoma apie kunigą, spaudos darbuotoją Juozą Montvilą, gimusį 1885 m. sausio 3 d. Marijampolės apskrities Gudinės kaime. Baigęs Seinų dvasinę seminariją, 1908 metais įšventintas kunigu, jis tais pačiais metais pradėjo dirbti Lipsko parapijoje. Bet po to, kai pakrikštijo prievarta prijungtų prie stačiatikių unitų vaiką, caro valdžia jauno kunigo elgesyje įžvelgė priešišką imperijai politiką, dėl kurios netgi iškėlė baudžiamąją bylą. Seinų vyskupijos vadovybė, siekdama apsaugoti kun. J. Montvilą nuo gresiančių nemalonumų, iškėlė jį į Liubavo parapiją Kalvarijos krašte. Čia pamaldos bažnyčioje vykdavo lenkų kalba. Tautiškai nusiteikęs vikaras ne tik pradėjo lietuviškai sakyti pamokslus, lietuvių kalba atlikti apeigas, bet ir lietuviškai mokyti vaikus katekizmo, įkūrė draugiją Žiburys, atnaujino parapijos knygyną lietuviškomis knygomis. Sulenkėję vietos gyventojai kun. J. Montvilą apskundė caro valdžiai, tad jam buvo uždrausta aukoti šv. Mišias, atlikti kitas bažnytines apeigas. Darbštus kunigas ir tuomet susirado sau mėgstamų užsiėmimų: bendradarbiavo lietuviškuose laikraščiuose, piešė iliustracijas kai kuriems Vilniaus laikraščiams ir knygoms. Amerikoje gyvenęs kunigo brolis Petras, sužinojęs, kad Juozą persekioja valdžia, kreipėsi į Bruklino lietuvių pranciškonų bažnyčios kunigus. Šie patarė pakviesti Juozą pasidarbuoti Amerikoje, nes tuo metu daug kur kūrėsi lietuviškos parapijos ir labai reikėjo kunigų. 27 metų kunigas Juozas išsiruošė į kelionę. Jis buvo pasiryžęs pasiekti JAV ir darbuotis Atolo parapijoje. Pasiekė Londoną, iš ten traukiniu nuvyko į Southamptono uostą, kur keleivius priimti jau buvo pasiruošęs gigantiškas Titanikas. Lietuvis kunigas džiaugėsi, kad kelionė tokiu prabangiu laivu neprailgs, didžiuliame stabiliame laive nekankins supimas ir jis galės dar kai ką nupiešti ar parašyti. Juk jo rašinių, iliustracijų laukė katalikiški leidiniai Šaltinis, Spindulys... Kun. J. Montvila buvo jauniausias iš aštuonių Titaniku plaukusių dvasininkų. Laivui susidūrus su ledkalniu jis turėjo puikią galimybę išsigelbėti. Jaunam kunigui, antros klasės keleiviui J. Montvilai buvo pasiūlyta vieta gelbėjimo valtyje. Tačiau jam skirtos vietos dvasininkas atsisakė, užleido ją kitam ir išgelbėjo gyvybę visai nepažįstamam žmogui. Kunigas savo pašaukimui tarnavo iki paskutinio atodūsio. Pasak liudininkų, jisai mirties akivaizdoje nepalūžo, guodė ir ramino kitus lenkų, rusų, vokiečių kalbomis, kurias neblogai mokėjo, klausė išpažinčių, laimino, teikė Paskutinio patepimo sakramentą. Ir žuvo Atlanto gelmėse kartu su tūkstančiais kitų Titaniko keleivių... 2012 metų pavasarį, artėjant Titaniko tragedijos 100-mečiui, spaudoje pasirodė pranešimų, kad iš Atlanto vandenyne nuskendusio laivo buvo iškelta daug įvairių daiktų. Tarp jų buvo ir maišas su lietuviška spauda bei lietuvių tautosakininkų, dainų rinkėjų Antano ir Jono Juškų knyga-dainynas Lietuviškos dainos. Net nekyla abejonių, kad tasai maišas priklausė būtent kun. J. Montvilai. Apie 7000 lietuvių liaudies dainų ir apie 2000 jų melodijų užrašęs A. Juška, jau gulėdamas mirties patale Kazanėje, paprašė brolio Jono parvežti dainyną į Lietuvą ir padovanoti Rozalijai Cvirkienei, iš kurios lūpų buvo užrašyta daugybė dainų. Taip ir buvo padaryta. Ta knyga, atvežta į Lietuvą, keliavo iš rankų į rankas, buvo labai populiari. Kun. J. Montvila, susiruošęs į JAV, paprašė savo tetos R. Cvirkienės, kad ši jam tą dainų knygą paskolintų. Jis pažadėjo Amerikoje Lietuviškų dainų knygą išspausdinti dideliu tiražu ir parvežti į Lietuvą, kad šis dainynas išplistų po visą šalį... Deja, nei maišas su lietuviška spauda, nei krovinio šeimininkas kun. J. Montvila JAV krantų nebepasiekė... Spynų meistras iš Ignalinos Tarp Titaniko trečios klasės keleivių yra minima Eliezerio Gilinskio, Lietuvos žydo, kilusio iš Ignalinos krašto, pavardė. Tai būta nagingo spynų meistro, kai kurių šaltinių įvardijamo inžinieriumi, šaltkalviu. Tačiau Ignalinoje jo amatui pasireikšti nebuvo galimybių. Todėl nusprendė išvykti į svajonių šalį Ameriką ir ten atidaryti nuosavą spynų fabriką ir ateityje pasikviesti savo giminaičius. Gimęs 1889 metais Ignalinoje E. Gilinskis turėjo vieną seserį ir keturis brolius. 1911 metais Eliezeris atvyko į brolio vestuves. Ten, Pietų Velse, jis kuriam laikui ir pasiliko. Archyvuose išlikusiuose dokumentuose nurodoma paskutinioji E. Gilinskio gyvenamoji vieta Glancynon Terasa, 36, Abercynon Glamorgan, Pietų Velsas. Kai spaudai buvo rengiama knyga Titaniko lietuviai, žurnalistė V. Lowell su savo vyru fotografu, informacinių technologijų specialistu Gary Lowell surado Halifakso Naujosios Škotijos (Halifax Nova Scotia) archyvuose Eliezerio Gilinskio kūno aprašą ir kai kuriuos asmeninius daiktus. Apie tai išsamiai buvo parašyta ir knygoje. Apie E. Gilinskį nemažai duomenų galima surasti internete, pavyzdžiui, puslapyje Enciklopedia Titanica. Čia rašoma, kad 22 metų ponas E. Gilinskis nusipirko trečios klasės keleivio bilietą Nr. 14973 už 81 svarą sterlingų. Įlipo į Titaniką Southamptono uoste, Anglijoje, 1912 m. balandžio 10 d., trečiadienį. Kelionės tikslas buvo Čikagos miestas, Ilinojaus valstija, JAV. Toliau tokios eilutės: Mirė 1912 m. balandžio 15 d. vandenyne. Mirties priežastis nuskendimas. Palaidotas vandenyne 1912 m. balandžio 21 dieną, sekmadienį. Drobė (paklodė) Nr.47. Skaitytojams reiktų paaiškinti, kad litvakas (Lietuvos žydas) iš Ignalinos E. Gilinskis buvo vienintelis Titaniko keleivis iš Lietuvos, kurio kūnas buvo surastas, atpažintas, o paskui įsuptas į rūbą ir su šiuo paskutiniuoju apdaru drobe ar paklode, pažymėta Nr. 47, palaidotas Atlanto vandenyne. Iš pradžių, radus skenduolį, buvo aprašyta jo išvaizda ir bagažo turinys. Štai kas buvo rašoma apie ignalinietį E. Gilinskį, kuris dar buvo pavadintas ir Leslie Gilinski: Nr.47. Vyras. Numatomas amžius 30. Plaukų tamsi spalva. Apranga pilki kailiniai, liemenė ir kelnės, žalios spalvos marškiniai. Bagažo turinys nuotraukos; bilietai, 5 dolerių vekselis; bagažo draudimo dokumentas Nr. 73.941; piniginė;12 svarų sterlingų auksu; 60 centų; 4 pensai; raktai; anglų kalbos pradmenų knyga... Internete dar nurodoma, kad E. Gilinskio tėvams buvo skirta 130 svarų sterlingų Mansion House Paramos Fondo kompensacija. Prie pastabų įrašyta, jog E. Gilinskio artimieji mano, jog jis Lietuvą paliko dėl persekiojimo. Vaikinas turėjo tarnauti Rusijos kariuomenėje 12 metų, todėl, norėdamas to išvengti, pasiryžo emigruoti... Internete galima pasiskaityti ir laikraščio Arberdare leader (Aberdare lyderis) publikaciją, išspausdintą 1912 m. gegužės 4 d. numeryje apie E. Gilinskio žūtį: ...Jaunas hebrajų jaunuolis iš Abercynon buvo viena iš Titaniko aukų. Neseniai jis, pavarde Galinski, atvyko aplankyti savo brolio. Jis buvo geraširdis vyras, ir jo mirtis broliui sukėlė gilų sielvartą... * * * Tai tiek pavyko surankioti iš įvairių šaltinių apie Lietuvos gyventojus, plaukusius legendiniu Titaniku ir po lemtingos katastrofos suradusius sau amžinojo poilsio vietą Atlanto vandenyne. Betgi ši tema neišsemiama. Rūpestingai išstudijavus visus laivo keleivių sąrašus, įsigilinus į keleivių ir įgulos narių pavardes, tikriausiai, dar galima būtų surasti ir daugiau lietuvių arba bent jau susijusių su Lietuva žmonių. Reikia tikėtis, kad ateityje tokių paslapčių bus atskleista ir daugiau, paaiškės dar ne vienas naujas intriguojantis faktas.
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |