2017 m. liepos 14 d.
Nr. 28 (2245)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Naujas kryžius Akmenėje

Kryžių šventina klebonas
kan. Egidijus Zulcas

Kryžiaus nešimas.
Dešinėje neša Paulius Ratkevičius

Gėlės prie naujo paminklo

Kalba Akmenės seniūnas Vladimiras Silvaško

Šiemet sukako 76 metai nuo pirmųjų masinių Lietuvos žmonių trėmimų į sovietinius lagerius ir tolimąją Sibiro šiaurę pradžios. To niekada ir niekas neturėtų pamiršti. Tai – mūsų istorija – skaudi, tragiška... Bet Gedulo ir vilties diena teikia viltį. Per kančias, skausmą, netektis, mirtis, kovas ir nesutarimus tauta vėl pakilo, nusiplėšė mankurtizmo kepurę, prisiminė, kas esanti. Tą rusenančią atminimo ugnelę visą tą laiką saugojo likę gyvi tremtiniai, gyvą tautos dvasią gynė rezistentai, kovoję prieš pavergėjus, nors jėgos labai jau nelygios buvo... Šiandien, kai jau minime šią datą, matome, kad ji įsiminta, minima iš kartos į kartą. Ir tai – ne gražūs žodžiai, ne panegirika...

Tai paliudijo Gedulo ir vilties diena Akmenėje. Ji prasidėjo Šv. Onos bažnyčioje šv. Mišiomis, kurias aukojo klebonas kan. Egidijus Zulcas. Buvo pašventintas įspūdingas ąžuolinis kryžius, kurį sukūrė auksarankis meistras Paulius Ratkevičius. Kryžius skirtas rezistencijos kovų dalyviams ir tremtiniams atminti. Po šv. Mišių kryžių iš bažnyčios išnešė kariai savanoriai ir šauliai. Per visą miestelį procesija lydėjo kryžių į jo pastovią vietą Liepų gatvėje. Pastatyto kryžiaus papėdėje atsistojo ir Pauliaus sukurtas ąžuolinis partizanas. Prie kryžiaus išsirikiavęs Žydrūnės Kazlauskaitės vadovaujamas bažnyčios kamerinis choras puikiai giedojo ir dainavo, Rima ir Andrius Almaniai skaitė partizanų eiles, kalbėjo Akmenės seniūnas Vladimiras Silvaško, kryžiaus ir skulptūros autorius P. Ratkevičius, šūviais saliutavo kariai savanoriai, žuviene vaišino žvejai mėgėjai, arbata ir sausainiais – maltietės...

Toks šviesus ir šiltas buvo vakaras, tokia vienybės ir artumo vienas kitam dvasia sklandė aplinkui... Ir gražu, ir gera, kad šalia pagyvenusių žilagalvių nemažai buvo jaunų žmonių. Viltinga atminties estafetė perduodama toliau ir niekas nebus pamiršta...

Elena Gubovienė

Aniceto Lupeikos ir autorės nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija