Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

„Nepataisomasis“ buvo su tikinčia tauta

Mons. Alfonsas Svarinskas ir jo bendražygis Jonas Čeponis

Liepos 17-ąją sukanka treji metai, kai amžinybėn iškeliavo monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Jo netektis buvo skaudi mums, Lietuvos tikintiesiems, ir visiems, mylintiems tėvynę. Mons. A. Svarinsko asmenyje netekome drąsaus, kovingo, kartu ir jautraus, rūpestingo, veiklaus kunigo ir Lietuvos patrioto. Monsinjoras įveikė visus gyvenimo etapus: nuo religingoje lietuvių šeimoje brendusio jaunuolio iki tėvynės nepriklausomybės labui kovoti nusprendusio seminarijos klieriko, nuo politinio kalinio sovietų lageriuose iki kalinio, iš vyskupo ten priėmusio kunigystės šventimus, nuo aktyviai, aistringai ir drąsiai pareigas su visais tuomečiais okupacijos laiko sunkumais ėjusio kunigo iki už tautos ir tikinčiųjų teises ginti ir naujus persekiojimus bei paniekinimus kęsti pasiryžėlio, iš okupantų represinio aparato pareigūnų gavusio „Nepataisomojo“ pravardę. Prisimename jį visada guvų, bet kartu ir nuolatos keliantį įvairiausius tautai svarbius klausimus. Prisimename jį visada dėl ko nors susirūpinusį, visada raginantį nepasiduoti blogiui, visada išsakantį nerimą dėl skaudžių dalykų. Jam visada skaudėjo širdį dėl žuvusių jaunų partizanų – juk dauguma jų išėjo partizanauti būdami 20–25 metų ir po maždaug pusantrų metų žūdavo (toks vidutiniškai būdavo partizanų išlikimo laikas). Monsinjoras visada su pagarba kalbėdavo apie žuvusių partizanų žygius, apie jų pasiaukojimą. Jis visada kovojo už žuvusių Laisvės kovotojų atminimo įamžinimą, už nužudytų nepriklausomos Lietuvos ministrų, sušaudytų ar lageriuose mirusių vyskupų, kunigų atminimą. Jis išgyveno dėl okupacijos paliktų padarinių, dėl kolaborantų vykdomų kėslų, dėl partizanų atminimo užmaršties, netgi dėl jų pažeminimo. Jam skaudėjo širdį dėl visko: dėl didžiulio alkoholizmo, viršijančio net sovietinius „rekordus“ (tą dabar iškylantį rūpestį jis lenkė net dvidešimčia metų), dėl valstybei daromos finansinės žalos, dėl mūsų tautai moraliniu požiūriu niekaip nepriimtinų gėjų eitynių, Kastelučio (Castellucci) spektaklio, kai jis su giesmininkų grupe protestavo prie teatro prieš nepadorų, į tariamai meninę išraišką įvyniotą spektaklį (kai kurie kunigai ne tik teigiamai vertino šį krikščionybės simbolius žeminantį spektaklį, bet ir žemino Monsinjorą). Jam rūpėjo įvairiausi valstybės klausimai – visuomenės moralę ardanti televizijos bei visos žiniasklaidos įsisiautėjusi įtaka, kasdienė per ją sklindanti sekso, prievartos, smurto ir reklamos banga, silpnėjantys tikėjimo rodikliai, pasityčiojimai iš religijos. Monsinjoras stebėjosi ir tuo, kad dabar turime daug teologijos daktarų, tačiau apie jų vaidmenį nei visuomenėje, nei balso spaudoje mažai girdime. Beveik visais Valstybei ir Tautai aktualiais klausimais mons. A. Svarinskui rūpėjo pasisakyti. Ir dažnai Monsinjoras savo kreipimusis baigdavo iš širdies gelmių ateinančiu susirūpinimo šūksniu: „Dieve, gelbėk Lietuvą!“. Savo rūpestį, skausmą, širdgėlą dėl tarpstančių blogybių visada mokėdavo pasakyti ir su humoru, sarkazmu, priekaištu nesipriešinusiems blogiui, kartu ne tik diplomatiškai, bet ir ryžtingai. Ir už tai nebijojo būti paniekintas, pasmerktas, išbartas ar net atstumtas nuo svarbių darbų ar pareigų...