|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Tikėjimo gynėjas ir geradarys Prisiminimai ir vertinimai netekus kardinolo Joachimo Maisnerio Mindaugas Buika
Drąsus amžinybės pasitikimas Mirus beveik ketvirtį amžiaus Vokietijos didžiausiai Kelno arkivyskupijai vadovavusiam kardinolui Joachimui Maisneriui (Joachim Meisner, 19332017), popiežius Pranciškus užuojautos telegramoje aukštai įvertino šio išskirtinai atsidavusio ganytojo, tikėjimo ir moralės principų gynėjo ir geradario nuopelnus. Jo įpėdiniui, dabartiniam Kelno arkivyskupui kardinolui Raineriui Violkiui (Rainer Wölki) pasiustame laiške Šventasis Tėvas pripažino, kad jį giliai sujaudino žinia, jog kardinolą Joachimą Maisnerį staigiai ir nelauktai iš šios žemės pašaukė gailestingumo Dievas. Pranešama, kad 83 metų sulaukęs Bažnyčios hierarchas liepos 5 dieną mirė ramybėje, miegodamas, Bad Fiuneso kurortiniame miestelyje netoli Austrijos sienos, kur atostogavo. Vienas paskutinių šio tikro Lietuvos bičiulio ir nuoširdaus pokomunistinės Rytų Europos Bažnyčios atsikūrimo rėmėjo viešas pasirodymas įvyko Vilniuje per Palaimintojo kankinio arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos šv. Mišias, kurias birželio 25 dieną koncelebravo su mūsų šalies ir iš kitur atvykusiais ganytojais. Popiežius Pranciškus užuojautoje pabrėžęs kardinolo J. Maisnerio ištikimas ir bebaimes pastangas siekiant Rytų ir Vakarų Vokietijos bei visos Europos žmonių ir tautų bendrystės ir gerovės bei pasiaukojantį Gerosios Naujienos skelbimą, maldoje prašo Viešpatį Kristų, kad velioniui ganytojui už tai būtų atlyginta padarant jį Šventųjų bendruomenės danguje dalyviu. Dabartinis Kelno arkivyskupas R. Violkis, kalbėdamas žiniasklaidai, pripažino svarbų pirmtako vaidmenį formuojant vieningą Vokietijos valstybę ir Bažnyčią griuvus Berlyno sienai 1989 metais. Būdamas nepalaužiamu ir galingu gyvybės ir šeimos gynėjų balsu, kardinolas J. Maisneris į visus bažnytinio, socialinio ir politinio gyvenimo įvykius žvelgė Kristaus akimis: jam Dievas buvo visa ko centras, o visa kita neturėjo svarbios reikšmės. Kardinolas R. Violkis pastebėjo, kad į amžinybę nuėjęs ganytojas niekada nebijojo mirties, neretai apie ją kalbėjo, nes jam mirtis, kaip pats sakė, yra tik perkėlimas iš vienos Dievo rankos į kitą. Beje, minėdamas savo 70-metį, viename interviu spaudai kardinolas J. Maisneris kalbėjo: Man labai svarbu, kad žinau, kur aš kada nors būsiu palaidotas Kelno katedros vyskupų kapuose. Dabar prieš priimdamas sunkius sprendimus aš visada ateinu į tuos kapus ir čia, per mirties dimensiją apsvarstęs problemą, priimu sprendimą. Ir kai mane palaidos, tada ten turbūt atėję dažnai sakys, kad jis bent gerai svarstė, nors jo sprendimai, gal ir ne kiekvienu atveju buvo tinkami. Dramatiška patirtis tarnystėje J. Maisneris gimė Vokietijai lemtingais 1933 metais (tais metais didžiausioje Europos valstybėje po rinkimų į valdžią atėjo Adolfas Hitleris, suformavęs daug blogio atnešusį nacių režimą) gruodžio 25 dieną, taigi per Šv. Kalėdas. Keturis sūnus auginanti katalikiška Maisnerių šeima gyveno Silezijos srities Breslau mieste, kuris po Antrojo pasaulinio karo atiteko Lenkijai ir dabar vadinamas Vroclavu. Tėvui žuvus karo fronte, motina kartu su vaikais (kaip ir milijonai kitų vokiečių iš prarastų teritorijų) buvo deportuota į Tiuringijos sritį Rytų Vokietijoje, kurią buvo okupavę sovietai ir kur įsiviešpatavo komunistų režimas. Taigi, būsimasis ganytojas nuo pat ankstyvos jaunystės išgyveno dramatiškus daugelio XX amžiaus Europos tautų patirtus įvykius: diktatūras, baisų karą, artimųjų žūtį, gimtinės praradimą ir tremtį. Tai turbūt turėjo įtakos jo gyvenimo pažiūroms ir tarnystės pasirinkimui. J. Maisneris Vokietijos Demokratinėje Respublikoje studijavo ekonomiką, bet, reaguodamas į įsivyravusios komunistinės valdžios atneštą ateizmą, ryžtingai stojo į Erfurto kunigų seminariją, kurią baigęs 1962 metų gruodžio 22 dieną priėmė dvasinius šventimus. Darbavosi šio miesto parapijose, buvo vyskupijos Carito direktorius, atsiradus galimybei, išvyko į Romą gilesnėms studijoms, o 1969 metais Popiežiškajame Grigaliaus universitete apsigynė teologijos daktaratą. 1975 metų gegužės 17 dieną konsekruotas tituliniu vyskupu ir paskirtas ErfurtoMainingeno vyskupijos apaštalinio administratoriaus pagalbininku (vyskupu augziliaru). Pasirinktas vyskupiškas devizas Spes nostra firma (Mūsų viltis tvirta) atspindi apaštalo šv. Pauliaus mokymą (2 Kor 1, 7) apie būtiną bendrystę ir ištvermę viltinguose kentėjimuose dėl tikėjimo sunkioje tuometinėje pastoracijos tikrovėje. Komunistinis režimas Rytų Vokietijoje, nepaisant absoliutaus totalitarinio pobūdžio ir saugumo policijos STASI (sovietinio KGB analogas) persekiojimų, buvo šiek tiek liberalesnis religiniam gyvenimui kaip ir kaimyninėje Lenkijoje, todėl vietiniams katalikams buvo galima palaikyti tam tikrus tarptautinius bažnytinius kontaktus, gauti materialinę paramą iš Vakarų Vokietijos. Būtent tuo ir buvo naudojamasi. 1975 metais tuometinis Krokuvos (Lenkija) arkivyskupas kardinolas Karolis Vojtyla (vėliau popiežius Jonas Paulius II) kartu su grupe Vakarų Vokietijos piligrimų aplankė Erfurtą ir užmezgė pažintį su vyskupu J. Maisneriu ir aptarė dvasinio atsinaujinimo problemas siekiant trokštamų politinių permainų. Ši draugystė dar labiau sustiprėjo jiems dalyvaujant 1977 metais Romoje vykusioje 4-oje Vyskupų Sinodo asamblėjoje. Kryžiumi paženklinta Lietuva 1978 metų spalio konklavoje kardinolui K. Vojtylai tapus popiežiumi Jonu Pauliumi II ir telkiant komunistų valdytoje Rytų Vokietijoje aktyvesnius ganytojus, vyskupas J. Maisneris buvo 1980 metais paskirtas sostinės Berlyno ordinaru. Tuomet Berlyno vyskupija buvo ypatingoje padėtyje, kadangi miestas buvo padalintas geležinės sienos ir ganytojas rezidavo komunistų valdomoje rytinėje dalyje. Vis dėlto diecezija išliko nepadalinta ir dėl šios priežasties vyskupas J. Maisneris išrinktas Rytų Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininku, toliau stengėsi stiprinti kontaktus su Vakarais, kartu pasinaudodamas galimybėmis aplankyti izoliuotas Rytų Europos katalikų bendruomenes. Su Berlyno Bažnyčia jau anksčiau kontaktus užmezgęs Kauno apaštalinis administratorius vyskupas Liudvikas Povilionis, 1982 metais vyskupą J. Maisnerį pakvietė aplankyti Lietuvą. Tai buvo pirmas jo vizitas į mūsų šalį, jau po politininų permainų išsivystęs į glaudžius ryšius. Vėliau, prisimindamas tą pirmąjį apsilankymą dar sovietinio komunizmo sąlygomis, ganytojas su šypsena pasakojo, kaip Vilniaus viešbučio, kuriame apsistojo, darbuotojas draugiškai perspėjo: Viešbutis pastatytas iš sovietinio mūro 50 proc. cemento ir 50 proc. mikrofonų. Todėl reikia būti atsargiam. Svečiui buvo pasiūlyta aplankyti Vilniaus Katedrą, kuri sovietų buvo paversta paveikslų galerija. Jam pareiškus, jog negali eiti į taip išniekintą šventovę, kol ji vėl netaps maldos namais, vyskupas L. Povilionis pastebėjo, kad gali tekti laukti ilgai, gal net iki Paskutinio teismo dienos. Tačiau ji atėjo greičiau, ir jau po septynerių metų Kalėdų šv. Mišios buvo aukojamos Vilniaus Katedroje, sakė žymusis Vokietijos Bažnyčios hierarchas. Jis visada tvirtino, kad laisvės laukime visada vienijosi su lietuvių tauta, kad jo širdies dalis yra Lietuvoje, kuri paženklinta kryžiumi ir todėl spinduliuoja dvasine stiprybe visuose sunkiuose istoriniuose išbandymuose. Bendravimo sąlygos dar labiau pagerėjo, kai vyskupas J. Maisneris, popiežiaus Jono Pauliaus II 1983 metų vasario 2 dienos konsistorijoje pakeltas kardinolu, Berlyno sienos griuvimo išvakarėse, 1989-ųjų vasarį buvo paskirtas didžiausios Vokietijoje, 2,5 milijono tikinčiųjų turinčios Kelno arkivyskupijos ordinaru. Iš dalies jo iniciatyva buvo įkurtas ir vadovautas Vokietijos katalikų paramos iš komunizmo išsivadavusios Rytų Europos Bažnyčiai fondas Renovabis, kuris daug padėjo Lietuvos ir kitų šio regiono šalių įvairių katalikų bendruomenės struktūrų atsikūrimui ir stiprinimui. Visuose pastoraciniuose ir socialiniuose rūpesčiuose tiek Europos, tiek ir Vokietijos mastu, kardinolui J. Maisneriui svarbiausia buvo dvasiniai reikalai, krikščioniškosios civilizacijos, kultūros, tikėjimo ir moralės principų gynimas. Jis perspėjo materialinėje gerovėje gyvenančią Vokietijos Bažnyčią, kad dėl perdėto susitelkimo į finansinius dalykus ji iš dalies yra atsakinga už sekuliarizmo plėtrą. Visuomenės evangelizacija ne pinigų klausimas, pranašiškai kalbėjo ganytojas. Mes niekada neturėjome tiek daug pinigų, kaip pastaraisiais dešimtmečiais ir niekada nepraradome tiek daug tikėjimo, kaip tuo laiku. Be kita ko, jis labai išgyveno dėl Vokietiją ir visą Europą ištikusios demografinės krizės, santuokos ryšių silpnėjimo, dėl nepakankamo valstybinės politikos dėmesio šeimai. Kardinolas J. Maisneris yra pastebėjęs, jog laidotuvės neretai yra didingos, o viskas daroma, kad nebūtų pradėta gyvybė dėl paplitusios kontracepcijos ir abortų. Didieji sekuliarizmo pavojai Vokietijos vyriausybei dėl darbo jėgos stygiaus ir labai sumažėjus gimstamumui, skatinant imigrantų atvykimą, kad būtų išlaikyta galinga ekonomika ir normalus infrastruktūros veikimas, kardinolas J. Maisneris tai kritikavo, teigdamas, jog reikia ne didinti migrantų skaičių, bet gimstamumą. Kodėl mūsų moterys nėra drąsinamos likti namuose ir gimdyti bei išauginti po tris ar keturis vaikus? klausė ganytojas. Jo įsitikinimu, būtent šiam tikslui turi būti skiriamos lėšos ir kitokie palengvinimai šeimoms, o ne paprasčiausiai priimami svetimšaliai, kuriems reikalingas prieglobstis. Kardinolas J. Maisneris priminė liūdną patirtį iš komunistų valdytos Rytų Vokietijos, kurioje pirmiausia visos Europos mastu gyventojų skaičius buvo pradėjęs sparčiai mažėti dėl katastrofiško gimstamumo mažėjimo ir ištisų miestelių išnykimo. Komunistai savąja ideologija siekė, kad kuo daugiau moterų įsijungtų į darbinę veiklą, o tos, kurios norėjo likti namuose ir auginti vaikus, buvo vadinamos veltėdėmis ir beprotėmis. Tokios nusikalstamos prieš žmogiškąją prigimtį ir šeimą nukreiptos politikos pasekmės yra akivaizdžios Rytų Vokietijai tapus tikra senų žmonių bendruomene. Pritardamas šiems ir kitiems įžvalgiems kardinolo J. Maisnerio nusistatymams dėl Vokietiją ir Europą ištikusių sekuliarizmo problemų, popiežius Jonas Paulius II jį buvo paskyręs 1999 metais Romoje vykusios Europai skirtos Vyskupų Sinodo asamblėjos delegatų pirmininku. Apie mūsų kontinento naujosios evangelizacijos svarbą jis kalbėjo jau kaip popiežiaus Benedikto XVI, su kuriuo irgi glaudžiai bendradarbiavo, pasiuntinys Lietuvoje švenčiant Šiluvos Dievo Motinos šventovės 400 metų jubiliejaus iškilmę. Europa, atrodo, nieko nepasimokė iš XX amžiaus, atnešusio mums tragedijas hitlerinę sistemą ir komunizmą. Europa bando atsieti save nuo Dievo. Tai mūsų žemynui mirtinai pavojinga, ir būtent tikrąja šių žodžių prasme, nes, kas pažįsta Dievą, tas pažįsta ir žmogų, arba, kas nieko nebežino apie Dievą, tas nieko nebežino apie žmogų, sakė kardinolas J. Maisneris 2008 metų rugsėjo 14 dieną Šiluvoje aukotų šv. Mišių homilijoje, remdamasis žymaus teologo Romano Gardinio (Guardini) tvirtinimais. Pabrėždamas, jog, kai pamirštamas Dievas, pamirštamas ir Jo kūrinys, ganytojas išvardijo tuos didžiuosius mūsų visuomenei gresiančius pavojus: negimusios gyvybės žudymą abortais, dirbtinį embrionų kūrimą ir piktnaudžiavimą eugenika, sunkių ligonių, senelių ir kitų nereikalingų žmonių sunaikinimą eutanazijos metodais ir, be abejonės, ideologinį bei teisinį šeimos gyvenimo žlugdymą, kai į šeimą jau nebežiūrima kaip į vyro ir moters bei tėvų ir vaikų bendrystę. Galima įsivaizduoti, kaip krikščioniškos šeimos gynėjas kardinolas J. Maisneris išgyveno, kai visiškai neseniai, birželio 30 dieną, Vokietijos Bundestagas daugumos balsais legalizavo homoseksualų santuoką. Gal ir tai pagreitino šio jautraus ganytojo mirtį? Šiluvos šventovėje sakytoje homilijoje pabrėždamas, kad ten, kur nebepavyksta perduoti tikėjimo, nebeperduodama ir gyvybė, kardinolas J. Maisneris reiškė viltį, kad Švč. Mergelė Marija savo globa ir užtarimu padės mums malda ir atgaila išgelbėti Europą nuo didžiulio atitolimo nuo Dievo. Kviesdamas į šią maldos ir atgailos revoliuciją prieš Europoje įsivyravusį pavojingąjį sekuliarizmą, jis rėmėsi sena krikščioniška patirtimi: kur vargas didžiausias, ten Dievo pagalba arčiausia. Tai reikia suprasti ir kaip priesaką mūsų rūpesčiams pagerbiant šventą kardinolo J. Maisnerio atminimą.
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |