|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Nepataisomasis buvo su tikinčia tauta
Liepos 17-ąją sukanka treji metai, kai amžinybėn iškeliavo monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Jo netektis buvo skaudi mums, Lietuvos tikintiesiems, ir visiems, mylintiems tėvynę. Mons. A. Svarinsko asmenyje netekome drąsaus, kovingo, kartu ir jautraus, rūpestingo, veiklaus kunigo ir Lietuvos patrioto. Monsinjoras įveikė visus gyvenimo etapus: nuo religingoje lietuvių šeimoje brendusio jaunuolio iki tėvynės nepriklausomybės labui kovoti nusprendusio seminarijos klieriko, nuo politinio kalinio sovietų lageriuose iki kalinio, iš vyskupo ten priėmusio kunigystės šventimus, nuo aktyviai, aistringai ir drąsiai pareigas su visais tuomečiais okupacijos laiko sunkumais ėjusio kunigo iki už tautos ir tikinčiųjų teises ginti ir naujus persekiojimus bei paniekinimus kęsti pasiryžėlio, iš okupantų represinio aparato pareigūnų gavusio Nepataisomojo pravardę. Prisimename jį visada guvų, bet kartu ir nuolatos keliantį įvairiausius tautai svarbius klausimus. Prisimename jį visada dėl ko nors susirūpinusį, visada raginantį nepasiduoti blogiui, visada išsakantį nerimą dėl skaudžių dalykų. Jam visada skaudėjo širdį dėl žuvusių jaunų partizanų juk dauguma jų išėjo partizanauti būdami 2025 metų ir po maždaug pusantrų metų žūdavo (toks vidutiniškai būdavo partizanų išlikimo laikas). Monsinjoras visada su pagarba kalbėdavo apie žuvusių partizanų žygius, apie jų pasiaukojimą. Jis visada kovojo už žuvusių Laisvės kovotojų atminimo įamžinimą, už nužudytų nepriklausomos Lietuvos ministrų, sušaudytų ar lageriuose mirusių vyskupų, kunigų atminimą. Jis išgyveno dėl okupacijos paliktų padarinių, dėl kolaborantų vykdomų kėslų, dėl partizanų atminimo užmaršties, netgi dėl jų pažeminimo. Jam skaudėjo širdį dėl visko: dėl didžiulio alkoholizmo, viršijančio net sovietinius rekordus (tą dabar iškylantį rūpestį jis lenkė net dvidešimčia metų), dėl valstybei daromos finansinės žalos, dėl mūsų tautai moraliniu požiūriu niekaip nepriimtinų gėjų eitynių, Kastelučio (Castellucci) spektaklio, kai jis su giesmininkų grupe protestavo prie teatro prieš nepadorų, į tariamai meninę išraišką įvyniotą spektaklį (kai kurie kunigai ne tik teigiamai vertino šį krikščionybės simbolius žeminantį spektaklį, bet ir žemino Monsinjorą). Jam rūpėjo įvairiausi valstybės klausimai visuomenės moralę ardanti televizijos bei visos žiniasklaidos įsisiautėjusi įtaka, kasdienė per ją sklindanti sekso, prievartos, smurto ir reklamos banga, silpnėjantys tikėjimo rodikliai, pasityčiojimai iš religijos. Monsinjoras stebėjosi ir tuo, kad dabar turime daug teologijos daktarų, tačiau apie jų vaidmenį nei visuomenėje, nei balso spaudoje mažai girdime. Beveik visais Valstybei ir Tautai aktualiais klausimais mons. A. Svarinskui rūpėjo pasisakyti. Ir dažnai Monsinjoras savo kreipimusis baigdavo iš širdies gelmių ateinančiu susirūpinimo šūksniu: Dieve, gelbėk Lietuvą!. Savo rūpestį, skausmą, širdgėlą dėl tarpstančių blogybių visada mokėdavo pasakyti ir su humoru, sarkazmu, priekaištu nesipriešinusiems blogiui, kartu ne tik diplomatiškai, bet ir ryžtingai. Ir už tai nebijojo būti paniekintas, pasmerktas, išbartas ar net atstumtas nuo svarbių darbų ar pareigų... Tokia aktyvi, nekompromisinė mons. A. Svarinsko veikla ne tik kai kam nepatiko, bet sukeldavo netgi pavydą. Ir kai nuo paniekinimo bandė jį ginti kai kurie pasauliečiai, tuoj į tai atėjo atsakymas, kad apie draudimus jam kalbėti ir suvaržymus esąs tik Monsinjoro išsigalvojimas. Veidmainiškumas, persmelkęs visą mūsų visuomenę, net ir tą jos dalį, kuri visą laiką buvo tikinčios tautos kelrodis. Aišku, tokį atsakymą suorganizavusieji jokiu aktyvumu dirbti tautos labui taip, kaip tai suprato ir pasiaukojančiai dirbo Monsinjoras, raginęs būti giliai suprantančiais savo tikėjimą ir drąsiai jį išpažįstančiais, ir aktyviai platinęs katalikišką spaudą, nepasižymėjo ir nė nebandė jo suprasti matyt, jiems labiau patiko jį diskriminuoti, atstumti nuo tikinčios tautos, kuriai jis drąsiai tarnavo. Tačiau tokie turėtų suprasti, kad aktyvaus tautos patrioto žeminti ir vadinti nesusipratėliu negalima. Juk tikrai didžiulį skausmą mons. A. Svarinskui sukeldavo tai, kad nepriklausomybės metais jam būdavo leidžiama atvykti į Šiluvą nebent ne atlaidų metu, nors okupacijos metais jis nepaisė jokios jėgos, siekusios sulaikyti jį nuo vadovavimo ir įkvėpimo jaunuolių būriams, einantiems keliais aplink bažnyčią ir prašantiems laisvės Lietuvai. Tad ką čia kalbėti ir aiškinti pažeminimais apie mūsų didvyrius, prieš kuriuos ir pragaro mašina susilaužydavo nugarkaulį... Kadangi mums visiems verta prisiminti, kuo gyveno ir ką išgyveno mons. A. Svarinskas savo jautria širdimi ir pilietine patriotine sąžine, minėdami trečiąsias jo mirties metines skaitytojams primename nedidelę jo rašytinio pilietinio palikimo dalį. Tačiau numatome ir ateityje prisiminti amžinai svarbias ir aktualias mons. A. Svarinsko mintis. Kai kur nežymiai jas trumpiname, bet nepakeičiame jų esmės. Livijos Šiugždienės nuotrauka
Dar kartą apie Vasario 16-ąją... Šiemet Vasario 16-oji buvo dviguba šventė: minėjome Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 dieną paskelbtą nepriklausomybę ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 deklaraciją. Norisi pasidalinti ir šventės nuotaikomis, nes ne visi žmonės turėjo progos dalyvauti iškilmėse Vilniuje ar Kaune. Gaila kaimo žmonių, kurie daug ko nemato. O permąsčius šventės įvykius reikia ryžtis toliau tęsti išsivadavimo kovą. Šiemet Vilniuje per šventes ant namų sienų kabojo daugiau trispalvių, tačiau, matyt, trispalvė dar ne visiems brangi! Vasario 16-oji mums primena, kaip Lietuvos Taryba, po 123 metų nuožmios carinės okupacijos, paskelbė Nepriklausomybę. Per tą laiką buvo du sukilimai, kurie daugeliui baigėsi kartuvėmis ar Sibiru, spaudos draudimas, įvairūs persekiojimai ir suvaržymai. Vasario 14 dieną Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčioje šventę pradėjome šv. Mišiomis. Šv. Mišių koncelebracijai vadovavo kariuomenės ordinaras vysk. Eugenijus Bartulis. Bažnyčioje buvo užpildyti tik suolai ir juose buvo matyti tik garbingi kariškių, partizanų, Laisvės kovotojų ir kariuomenės bičiulių veidai. Kaip ir visuomet, nebuvo nei kareivių, nei jaunimo. O reikėtų atvesti į šią kariuomenės bažnyčią karius, kad jie turėtų supratimą, kaip turi būti švenčiama ši didinga ir svarbi mūsų naujosios istorijos šventė. Bažnyčia nedidelė, tai galima būtų vieną kartą atvesti vienus kareivius, kitą kartą kitus. Reikėtų, kad visi tikintys kariai galėtų dalyvauti šv. Mišiose sekmadieniais ir šventadieniais. Kapelionams galėtų talkininkauti ir kiti kunigai. Nors tai buvo seniai, gerai prisimenu, kaip patarnaudavau šv. Mišioms Pirmojo Didžiojo kunigaikščio Gedimino pulko kapelionui kun. J. Keblaičiui. Ukmergės miesto gatvėmis iš kareivinių, nutolusių nuo bažnyčios per du kilometrus, darnia rikiuote atžygiuodavo kariai. Karininkai eidavo savo kuopų priekyje, o pulko vadas su šeima ir batalionų vadai atvažiuodavo karietomis. Koks nuostabus vaizdas miesto gyventojams! Kariuomenė savo elgesiu ir eisena kėlė patriotizmą ir jaunimui, ir miesto gyventojams. Ir vėliau to meto jaunimas papildė partizanų gretas. Kita šventės dalis vyko Karininkų ramovėje. Dalyvavo ir prezidentas Valdas Adamkus. Prezidentas kalbėjo gražiai, prasmingai, priminė 1949 metų Vasario 16 deklaraciją. Šia proga norėtųsi atkreipti dėmesį į vieną kitą mūsų renginių trūkumą. Ar negalima buvo paruošti priekyje salės keletą suolų partizanams, kurie tądien buvo pagrindiniai herojai. O jie sėdėjo išsimėtę po salę, kur kas rado vietą. Ir reikėtų po Prezidento, jei jis dalyvauja, pirmiausia sveikinti partizanus pagal rangą ir apygardas. Jie nusipelnė tokios pagarbos! O dažnai prisimenami visi dalyvaujantys, net ir mažiausi atstovai, o partizanus pasveikinti pamirštama arba tik prabėgomis paminima bendru pavadinimu partizanai. Laukėme, kad Prezidentas prisimintų ir 4-ąjį Lietuvos prezidentą gen. Joną Žemaitį-Vytautą. Deja, nepaminėjo. Kiti teisino, kad šio prezidento nepatvirtino Lietuvos Seimas. Tiesa, 1999 metais sausio 12 dieną prof. Vytauto Landsbergio pastangomis Seimas patvirtino Lietuvos Laisvės Kovos Tarybos deklaraciją. Kyla klausimas, ką turi bendro Lietuvos partizanų kova ir Seimas? Svarbūs Lietuvos istorijos įvykiai turėjo reikšmės mūsų kraštui juos ir be Seimo visi pripažįsta ir žino. Seimas neištarė nė žodžio apie Lietuvos kunigaikščius, Žalgirio mūšį ir 1918 metų Vasario 16-osios Lietuvos Tarybos sprendimą. Seimas ir Prezidentas gali deklaruoti vieną ar kitą Lietuvos įvykį visos tautos žiniai, o Lietuvos Laisvės kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracija įgavo juridinės galios ne nuo Seimo paskelbimo, bet nuo pasirašymo dienos. Gaila, kad Seimas nesugebėjo prisiminti ir 4-ojo Lietuvos prezidento gen. Jono Žemaičio-Vytauto, nors jau praėjo 19 laisvės metų. Šeštadienio vakarą Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyta drąsaus Lietuvos mokslininko doc. dr. Vlado Terlecko knyga Iššūkiai. Knyga reikšminga, pamokanti ir savalaikė. Jau atsirado daugybė sovietiniais laikais iškeptų vadinamųjų istorikų, kurie falsifikuoja Lietuvos istoriją. Ir vienas iš šių istorikų yra net viešai pareiškęs, kad Vytautas šunsnukis, bet mūsų šunsnukis. Drąsus mokslininkas Vladas Terleckas juos visus pavadino Lietuvos skrebais arba žmonėmis, kurie platina Lietuvoje AIDS. Susipažinkite su šia knyga! Vasario 15 dieną Prezidentūroje buvo apdovanojami nusipelnę Lietuvai žmonės lietuviai ir kitataučiai. Ir mes, katalikai, galime pasidžiaugti, kad buvo apdovanoti ir du žymūs katalikų veikėjai: kun. prel. Pranas Gaida-Gaidamavičius, Tėviškės žiburių redaktorius, 1961 metais perėmęs redagavimą iš istoriko Antano Šapokos. Šių metų sausio 26 dieną jam sukako 95-eri, jis gyvena Kanadoje. Šis savaitraštis turėjo didelės įtakos viso pasaulio lietuviams ir mums kovojant už laisvę. Prelatas buvo vienas iš didžiausių Lietuvos intelektualų, filosofas ir mąstytojas. Mes lydime jį malda. Antrasis apdovanotasis Vilniaus arkivyskupas Mečislovas Reinys, nukankintas Vladimire 1953 m. lapkričio 8 dieną. Užsieniečiai, kalėję drauge su arkivyskupu, savo prisiminimų knygose tvirtina, kad tai buvo šventas žmogus. Tikimės, kad jis bus paskelbtas palaimintuoju. Arkivyskupas Mečislovas Reinys patyrė ir bolševikų komisaro Guzevičiaus ranką. Už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanota ir nemažai užsieniečių. Gražu, kad neužmirštame tų, kurie darė ar daro gera Lietuvai. Dėkingumas yra graži žmonių ir tautų savybė. Vasario 16-osios šventės pagrindinis akcentas buvo Radviliškyje ir Minaičiuose. 10 val. prasidėjo šv. Mišios Radviliškio bažnyčioje. Per karą bažnyčia buvo sugriauta ir ją atstatė kunigas Lionginas Vaičiulionis. Bažnyčia nedidelė, bet tvarkinga ir švari. Buvo daug svečių iš Vilniaus ir iš visos Lietuvos. Vietinių nedaug, nebuvo mokinių ir jaunimo! O Radviliškis gana didelis miestas, tačiau bažnyčiose per tautines ir religines šventes susirenka nedaug žmonių. Tauta, kuri neturi jaunimo, neturi ir ateities. Kolaborantai, kurie dabar valdžioje, siekia, kad jaunimas neužsikrėstų patriotine dvasia, nes paskui bus sunku nutautinti ir pavergti tuos, kurie myli Dievą ir Tėvynę. Bažnyčioje užmiršo sugiedoti himną. Pamaldos praėjo kaip kokioje kaimo bažnyčioje. Po pamaldų važiavome į Minaičius. Čia prieš penkerius metus pašventinau didvyriams pastatytus cementinius stulpus. Per tiek metų nepastatė signatarams tinkamo paminklo ir nesutvarkė aplinkos. Laimė, kad sniegas buvo užklojęs žemę. Sodybos šeimininkė Julija Mikniūtė, kuri tada buvo dvylikametė mergaitė, pasiramsčiuodama lazdele priėjusi prie mikrofono švelniu balsu pasakojo, kad partizanai buvo mandagūs ir geri žmonės, o aptarnauti partizanus buvo gana sunku. Partizanai jų sodyboje prabuvo apie 20 dienų nuo vasario 2-os iki 22 dienos. Kokia buvo Dievo malonė per tokį ilgą laiką bolševikai nesuuodė partizanų ir vietiniai neišdavė. Reikėtų parašyti išsamią apybraižą apie šį istorinį įvykį! Kai Julijos paklausiau, ar yra apdovanota, atsakė, kad gal prieš 10 metų gavo padėkos raštą. O taip reikėjo, kad čia, Minaičiuose, Lietuvos Prezidentas būtų Juliją Mikniūtę apdovanojęs Lietuvos ordinu. O taip reikėjo! Laimė, kad šventės organizatoriai nenuvežė svečių į Balandiškės kaimą, į Stepono Sajaus sodybą, kuriame iš pradžių dirbo partizanai ir įkūrė Lietuvių laisvės kovos sąjūdžio vyriausios vadovybės būstinę. Namas be langų, baigia griūti. Švenčiame partizanų Deklaracijos jubiliejų, o nesugebame atnaujinti namelio. Švenčiame partizanų prisiminimą, o renkame kandidatais į prezidentus tuos, kurie išžudė tūkstančius Lietuvos jaunimo. Ko čia trūksta: proto ar sąžinės? Dievas mato. Jei išsisuksime nuo Lietuvos teismo, tai nuo Dievo neišsisuksime. Žodeliu: Nėra pinigų nepasiteisinsime prieš naująją Lietuvos kartą ir istoriją. Siūlyčiau visiems aplankyti šį begriūnantį istorijos paminklą. Lietuvos skrebai perrašinėja Lietuvos istoriją. A. Brazauskas universitete plauna smegenis studentams. Šatrija skuba jam į talką. Kur eini, Lietuva! Po Šeduvos dauguma šventės dalyvių grįžo atgal į Radviliškio klubą, o mes išvažiavome į Kruonį. Netrukus iš Radviliškio pasiekė mus gandas apie naują įžūlų nusikaltimą bolševikas, skaitydamas 1949 m. vasario 16 deklaraciją, praleido net du punktus. Štai jie: 16 punktas. Komunistų partija kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui Lietuvos nepriklausomumui, nelaikoma teisine partija. 17. Asmenys, bolševikinės ir vokiškos okupacijos metu išdavę Tėvynę, bendradarbiaudami su priešu, savo įtaka ar veiksmais pakenkę tautos išsilaisvinimo kovai, susitepę išdavystėmis ar krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos teismą. Ar sužinosime to nusikaltėlio pavardę? Tą dieną keliai buvo beveik tušti, todėl nesunkiai pasiekėme Kruonį. Į minėjimą atvažiavo Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis. Ir tai ne pirmą kartą. Garbė jam ir padėka. Koncelebracijai vadovavo vyskupas, aš pasakiau pamokslą. Iš Kaišiadorių atžygiavo apie 100 Kauno jūrų skautų, buvo ir vietinių mokinių. Nuotaika gera. Miške degė laužai. Vadovai kalbėjo, o jaunimas dainavo ir deklamavo. Vienas berniukas jau ne pirmą kartą paskaitė savo kūrybos eilėraštį. Praleidę miške apie dvi valandas, pradėjome skirstytis namo. Iki kitų metų. (...) Dabar visų gyvybinis reikalas išrinkti Lietuvos prezidentu prof. Vytautą Landsbergį ir užbaigti bolševikų okupacijos erą. Arba laimėsime, arba iš naujo pateksime į bolševikų vergiją ištisiems dešimtmečiams ar šimtmečiams. Lietuvos ateitis priklauso nuo Dievo ir mūsų asmeninių pastangų. Dievas su mumis. Per kovą ir darbą į šviesų Lietuvos rytojų!
Monsinjoras Alfonsas SVARINSKAS, XXI amžius, 2009 m. vasario 27 d, nr. 17.
Gana tylėti! Priešai žudo Lietuvą Baigėsi Šv. Kalėdų oktava (aštundienis). Prasidėjo nauji 2009-ieji metai. Kasmet visos tautinės ir religinės šventės praeina tam tikrame gamtos ir istorijos fone. Ir šių metų šventės ne išimtis. Pabandykime pasiaiškinti ir aptarti išgyvenimus. Ačiū Dievui, turime taiką. Tai viena iš didžiausių žmogaus ir tautų vertybių. Galime laisvai kalbėti, kurti naują rytojų. Deja, šiuo dvasiniu turtu negali pasigirti ir pasidžiaugti Čečėnija, Gruzija ir daugelis kitų pasaulio valstybių. Lietuva laisvės kovose neteko apie milijono savo gyventojų! Bet ar tinkamai padėkojom Dievui už šią brangią dovaną? Ar atlikome savo pareigas Dievui ir Tėvynei? (...) Praėjo Šiluvoje Švč. M. Marijos Apsireiškimo 400 metų jubiliejus. Buvo išleistas Švč. M. Marijos Šiluvos paveikslo pašto ženklas (1,55 Lt vertės). Anksčiau buvau Pašto viršininkų prašęs išleisti svarbiausių partizanų vadų atvaizdus. Deja, Lietuvos nedraugai gerai įsitaisę Lietuvos pašte, nieko nepadarė. O juk pašto ženklai keliauja per visą pasaulį ir pasakoja apie mūsų tėvynę. Kiek Lietuvos ženklai galėtų papasakoti pasaulio žmonėms apie bolševikų naikintą, bet nenugalėtą Lietuvą?.. Lietuva skiria milijonus litų sportininkams, betgi daug mūsų sportininkų pasiekimai pasaulio sporto pasiekimų lentelėje tėra įrašyti tik nuo antro galo. Bet mūsų valdžia ir už tokį medalį skiria net po 400 000 Lt. Daugelis vakarykščių valdininkų stengiasi vis kaip nors pakenkti: griauna ekonomiką ir smukdo dorą tautos ir valstybės gyvenimo pagrindą. O griovimo rezultatai jau matomi net paprasta akimi. Bet, ačiū Dievui, ir už tai, ką turime. Iš dalies ir patys kalti. Esame išsekę dvasia. Ta pačia proga norėtųsi priminti ir dar vieną kitą skaudesnį įvykį paskutinių metų gyvenime. Vėlinių išvakarėse Klaipėdoje piktadariai sudegino bažnytėlę, kurioje ilgą laiką meldėsi vietos katalikai. Vienas Klaipėdos laikraštis rašė, kad degant bažnyčiai, jaunimas gėrė alų ir džiaugėsi vaizdeliu. Matyt, pamėgdžiojo Neroną, kuris įsakęs padegti Romą, kūrė savo poeziją ir mąstė kaip apkaltinti krikščionis už šį jo, imperatoriaus, nusikaltimą. Prieš šv. Kalėdas buvo nusiaubta Batakių bažnyčia. Dar sovietų okupacijos metais vieną ankstyvą rytą buvo sudegintos dvi Batakių ir Gaurės medinės bažnyčios. Batakių mokytojas, ateistų vadovas, pamatęs savo auklėjimo rezultatą tokį nusikaltimą, pasikorė. Lietuvoje perdėtai rūpinamasi tautinių mažumų teisėmis. Bet visai nesirūpinama pagrindiniais gyventojais lietuviais. Matyt, laukiama, kol lietuviai taps mažuma. Įsigalėjus Lietuvoje žiauriems dievaičiams krepšiniui ir pinigui žmonės pradėjo smaugti savo tautiečius už kapeiką. Tą daro ir reklama. Nebegalima klausytis radijo ir televizijos pranešimų. Dažnai į kokį nors pranešimą įterpiama vis kokia nors reklama. Per ją prievarta į klausytojų galvas brukamas dvasinis purvas. Nebėra jėgos, kuri apgintų klausytoją! Štai prieš šv. Kalėdas rodė filmą ir skelbė, kad jis pirmą yra kartą rodomas Lietuvoje. Tai buvo filmas apie mirusį Šventąjį Tėvą Joną Paulių II didelį pasaulio žmogų, mylėjusį Lietuvą. Savo pontifikato pradžioje Popiežius teigė, kad pusė jo širdies yra Lietuvoje. Jis mokė ir Lietuvos lenkus, kad šie mylėtų Lietuvą, nes ji yra jų tėvynė. Bet per šį įdomų ir pamokantį filmą buvo net trys pertraukos. Tai sugadino žiūrovų nuotaiką. Kažkada mūsų valdžios žmonės skundėsi, kad Popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas per daug kainavo Lietuvai. Mat, privalėjo Vilnių apšluoti. Ir ar ne paniekinimas Popiežiui tik siaurą mašinų stovėjimo aikštelę prie Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios pavadinti Popiežiaus Jono Pauliaus II aikšte. Be to, dar ir šios aikštės pavadinimą pakabinti ant metrinio stulpelio ir nugręžti į mašinų stovėjimo aikštelės pusę, kad žmonės jo nepamatytų. Deja, tokio Popiežiaus pažeminimo nepastebėjo nei Bažnyčios vadovai, nei tikintieji. Manyčiau, sovietų okupacijos laikais Lietuvos inteligentams buvo geriau. Sovietai visą savo propagandą išliedavo žinių ar informacijos pradžioje, vėliau įsijungus radiją ar televiziją, sovietinės bjaurasties negirdėdavai. Mūsų dienų nusikaltėlių pasiaiškinimas tėra vienas ir tas pats reikia pinigų. Buvo įvairūs pavieniai arba kolektyviniai žmogaus teisių gynėjai. Buvo pasaulinio garso organizacija Amnesty international, įvairios organizacijos, bandančios ginti atskirus žmones ar tautas. Ir kartais apgindavo O dabar kas? Viešpatauja valstybinis smurtas ir prievarta. Tai kas mus apgins? Komercinė šv. Kalėdų propaganda prasidėjo dar lapkričio mėnesį. Visos masinės informacijos priemonės religinę simboliką stengėsi panaudoti tik bizniui. Žmonėms buvo nelengva susikaupti. Nuolat buvo kartojama, kad koncertai vyks Šv. Kotrynos bažnyčioje. Blogai, kad biznieriams išnuomota ši bažnyčia. Dar blogiau, kad leidžiama Šv. Kotrynos vardą minėti reklamoje, be reikiamos pagarbos. Daugelio nužmogėjusiųjų tikslas gauti kuo daugiau pinigų. O gal ir pasijuokti iš Lietuvos tikinčiųjų: štai jums ir laisvė, už kurią kovojote, už kurią žuvo tūkstančiai Lietuvos sūnų ir dukrų! Kiekvieną dieną įvairios informacijos priemonės stengiasi priteršti lietuvio kataliko sielą. Mūsų siela jau tapo pamazgų duobe! Šiemet pirmą kartą per visus Laisvės metus Vilniaus Katedra buvo beveik atimta iš tikinčiųjų. Nusikaltėliai siautė kaip išmanydami. Po Katedros stogą laipiojo žmonės ir ruošė įvairias instaliacijas. Šalia Katedros stovėjo sunkvežimiai su vokiškais numeriais, dideli ir aukšti keltuvai. Aplink Katedrą buvo išmėtyta įvairi aparatūra. O kad ji nedingtų, buvo aptverta geležinėmis tvoromis. Įeiti į Katedrą ir išeiti buvo paliktas tik siauras takelis. Iš vakaro prie Katedros ant pastovų buvo pakabinti stiprūs garsiakalbiai ir paleista tranki, laukinė muzika, kuri girdėjosi net už Mindaugo tilto. Katedroje vyko adoracija! Matyt, kažkas pasiskundė ir muzika buvo išjungta. Taigi nesunku įsivaizduoti, ką turėjo išgyventi tikintieji ir laisvės kovotojai laisvoje Lietuvoje! Niekam nerūpėjo, kad netoli Katedros butuose buvo ligonių ar žmonių, trokštančių ramybės. Patriotai skundžiasi, kad vidurnaktį prieš Naujuosius Metus prie Katedros ir per televiziją pamiršta sugiedoti Lietuvos himną. (Tikintieji bažnyčiose prieš Naujuosius metus giedojo padėkos giesmę Tave, Dieve, garbiname, o Naujųjų Metų rytą Šv. Dvasios himną: O Dvasia Viešpatie, ateik. Per šventes atrodė, kad ir Lietuvos bažnyčių lankytojai pajaunėjo.) Per televiziją mačiau, kaip jaunimas tvirtina, kad per šventes buvo faina. Graži išmintinga mergaitė tvirtino, kad nėra jokios krizės. (Pasirodo, sovietmečiu nustekentas lietuvio mentalitetas tebebujoja.) Tik nė vienas komentatorius nepasakė, kiek kainavo šis nusikalstamas naujametinis renginys. Oficialiomis žiniomis iš Valstybės iždo buvo pavogti trys milijonai litų! Pasakojama, kad premjeras Andrius Kubilius norėjo sulaikyti, bet kitos galingos jėgos tai sukliudė. Motyvas buvo susitarta su vokiečiais ir jo negalima atšaukti. Tarptautiniai vagys apgrobė Lietuvą! Kai kurios įstaigos suskaičiavo švenčių nelaimingus įvykius. Keletas autoavarijų, pasibaigusių mirtimi. 15-ka jaunuolių nukentėjo nuo pirotechnikos ir gydėsi ligoninėse. Visa tai už tautos pinigus! Lietuvos laisvės kovotojai ir visi patriotai reikalauja, kad ši vagystė būtų ištirta ir paviešinta! Nusikaltėliai turi būti patraukti į teismą, o iš jų kišenės būtų atlyginta žala Lietuvos biudžetui. Norėčiau paminėti dar vieną dalyką, kuris jei nebūtų tragiškas, tai būtų juokingas. Anot kultūros pranašų, Vilnius nuo sausio pirmosios tapo Europos kultūros sostinė. Argi galima Vilnių vadinti Europos kultūros sostine, kai Lietuvoje vagiama ir iš piliečių, ir iš valstybės, kai į kultūringą renginį ateinama su alkoholio buteliais?.. Nesijuokime patys iš savęs. Užtenka, kad kiti juokiasi iš mūsų tautos! Lietuvos žmonės, gana tylėti! Jūs matote, kad nusikaltėliai kas kartą labiau įžūlėja. Jų tikslas sugriauti Lietuvos ekonomiką ir dorą, sunaikinti atgimstančią Lietuvą! Bet nusikaltėliai nesiskaito su katalikais, nesiskaito su tais, kurie aktyviai anuomet kovojo prieš bolševikus okupantus. Dabar katalikai yra paversti runkeliais. Atvažiuoja į Lietuvą kažkokie ištvirkėliai, vadinami gėjais ir jiems žalia šviesa! Visa policija sukeliama ant kojų. Šie ištvirkėliai savo Manifeste skelbia, kad yra pasiryžę sugriauti šeimą ir kitas dvasines vertybes, brangias kiekvienam lietuviui ir kiekvienam žmogui. Inteligentai, neišmainę sąžinės į pinigą, supranta, kad reikia gintis ir apginti Lietuvą. Neseniai išleista knygutė Sodoma ir Gomora (tai Senojo Testamento ištvirkėlių miestų pavadinimai, kuriuos nubaudė Dievas). Ant knygutės padėjo parašą signatarė dr. Rūta Gajauskaitė. Už tai ji, invalidė, atsidūrė Kauno teisme. Teismas ją išteisino, bet skundikai neatsiprašė. Viskas tuo nesibaigė. Atsirado kažkokia ekspertų grupė, vėl norinti atnaujinti bylą. Ar tai ne pasityčiojimas iš lietuvių ir tikinčiųjų, kurie 50 metų kovojo su bolševikais okupantais? Šitokie ekspertai tetrokšta katalikų ašarų, kančios, o gal net ir kraujo. Viešpatie, ar už tokią Lietuvą kovojo ir mirė partizanai, politiniai kaliniai, tremtiniai ir visi kovotojai? Kiek buvo parodyta heroizmo! Apie tai liudija ne vienas Gulago kalinys savo memuaruose. Žavi buvo lietuvių kova ir auka. Broliai ir sesės, nepraraskite drąsos ir ryžto kovoti ir gelbėti Lietuvą nuo vakarykščių ir šiandienos priešų! Šiais sunkiais Lietuvai laikais mes neturime Povilo Plechavičiaus, bet kiekvienas būkime savo aplinkoje nors mažu Poviliuku Plechavičiumi. Inteligentai, pakelkite balsą ir vadovaukite išsilaisvinimo kovai iki pilnos pergalės! Mes, laisvės kovotojai, išlikome gyvi ne todėl, kad buvome gabesni ar labiau gyvybės nusipelnėme, bet Dievas mus parinko tam, kad neštume praeities kovų fakelą naujoms Lietuvos kartoms. Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė, veikiausioji pagalba visuose varguose (Ps 46) Inteligentija, tautos prote, ir dvasininkija, tautos sąžine, nereikia dejuoti ir verkti, bet reikia kovoti už naują Lietuvą, reikia išgelbėti Lietuvą! Kūrybingų ir kovingų Naujųjų Metų! Mons. Alfonsas Svarinskas XXI amžius, 2009 m. sausio 16 d., nr. 5.
Juodi debesys virš Lietuvos Lietuvos priešų pikti sausio 16-osios išpuoliai grėsmingai nuaidėjo per visą Lietuvą. Kai kurios masinės informacijos priemonės džiaugiasi šiais įvykiais ir skuba pranešti, kad jų garsas pasiekė ir Vakarus. Mes ir patys matome, kad mūsų kovojusių, bet nenugalėtų vardas nuolat smunka. Ir dėl to kalti ne vien mūsų priešai, bet ir mes patys nes esame apsileidę ir neryžtingi kovodami su mūsų dienų blogiu. Pastarieji įvykiai Lietuvoje primena kruvinus Čečėnijos ir Gruzijos įvykius. Kai kurie išminčiai dėl piktos valios ar dėl nesupratimo mus įtikinėja, kad pavojaus nėra, kad bolševikai pasikeitė, sueuropėjo. Bet kiekvienas protaujantis žmogus žino, kad krokodilas lieka krokodilu ir negali pagimdyti ėriuko. Prof. Ona Voverienė, prof. Vytautas Landsbergis ir kiti analizavo praeitus Vilniaus įvykius. (Galvoje turimas 2009 m. sausio 16 d. prie Seimo vykęs mitingas prieš antikrizines priemones ir prieš staiga, per naktinę reformą, apeinant įstatymus, pakeistus mokesčių įstatymus, po kurio įvyko vadinamosios riaušės, numalšintos policine jėga red.) Perskaičius pastarųjų įvykių analizę, pateiktą Lietuvos aide, XXI amžiuje, Tremtinyje, Vorutoje, Lietuvos žiniose, galima suprasti Lietuvos padėtį. Sunkiu Lietuvai metu kiekvienas inteligentas turi jausti pareigą mokyti tautą ir nurodyti, kaip reikia gyventi ir mylėti Tėvynę. Lietuvos dar laukia dideli išbandymai. Gyvenimas mums tvirtina, kad iš istorijos žmonės nepasimoko ir kartoja senas klaidas. Štai Lietuvos saugumo tarnybos Telšių skyriaus viršininkas puikiai žinojo apie komunisto M. Gedvilo niekšingą veiklą prieš Lietuvos Respubliką, bet tylėjo ir galvojo, kad jei Lietuva bus okupuota, tai M. Gedvilas jį išgelbės. Tačiau vos Raudonoji armija užėmė Telšius, viršininką pirmą areštavo ir šis dingo be pėdsakų. Sausio 29 dieną Vyriausybės rūmuose vyko dabartinės valdžios ministrų ir įvairių visuomeninių organizacijų susitikimas. Žmonių buvo keletas šimtų. Ministrai atsakinėjo ramiai ir dalykiškai. Taigi šis susitikimas, vadinamas Dialogu su Lietuva, paliko gerą įspūdį. Valdžia su įvairių organizacijų atstovais galėjo padiskutuoti ir išsiaiškinti, geriau suprasti esamą padėtį Lietuvoje. Kaltieji nesirengia atgailauti ir už paskutinius nusikaltimus, bet giriasi per radiją, kad turi šešėlinę vyriausybę ir Lietuvos gelbėjimo planus. Mes žinome, kad ir per visus šiuos nepriklausomybės metus jie buvo šešėliniai nusikaltėliai. Ilgokai kalbėjo ministrai, o žmonės irgi nesugebėjo užduoti trumpų klausimų ir taupyti laiko. Tų klausimų buvo nedaug, bet klausti buvo galima tik nuo šoninių mikrofonų. Visi skundėsi savo asmeninėmis bėdomis. Mane tie klausimai nuteikė pesimistiškai. Nė vieno žodžio apie visos tautos reikalus: girtuoklystę, narkomaniją, vagystes, korupciją, apie Vilniaus viešnamius, kuriais naudojasi net užsieniečiai, apie seksą ir jaunimo prievartavimą per televiziją, pornografiją ir kitus nusikaltimus; apie žudančią reklamą, kuriai nugalėti nebeužtenka jėgų. Man atrodo, kad dabartinė televizija padarė Lietuvai daugiau žalos negu KGB per visą okupaciją. Nebėra objektyvios informacijos! O priežastis šio dvasinio nuopuolio yra paprasta: mes nutolome nuo Dievo ir užmiršome Dekalogą. Patys prisiminkime Dekalogą ir kitiems jį priminkime: Mylėk savo Viešpatį Dievą visa širdimi , mylėk savo artimą kaip pats save. Prieš porą metų buvau Italijoje ir girdėjau paskaitą Moralė prekyboje. Tema aktuali. Gerai prisimenu šio simpoziumo išvadą: jei nori būti laimingas, pirmiausia padaryk apie save esančius laimingus. Jei nori būti turtingas, pirmiausia padaryk apie save esančius turtingus. Tada ir tu būsi laimingas ir turtingas. Taigi egoizmas nieko neduoda gero nei pasauliui, nei atskiram žmogui. Kai kuriems žmonėms Lietuvoje tikrai sunku, bet ne tiems, kurie neranda vietos gatvėse ar kiemuose pastatyti du milijonus automobilių. Esu praleidęs 22 metus bolševikų koncentracijos lageriuose, turiu daug gyvenimo praktikos ir galiu patarti. Skundai nieko nepadės. Sunkumus teks iškęsti patiems. Bolševikų konclageriuose nebuvo lengva: daug kalinių mirė nuo sunkaus darbo ir bado, bet jie išsaugojo tikėjimą į Dievą ir šviesią Tėvynės ateitį ir mirė gyvenimo kovoje kaip didvyriai, nesiskųsdami bolševikų žiaurumais. Jie iki mirties kovojo ir savo auka laimėjo Lietuvai laisvę. Tik ar mes esame dėkingi jiems už tą auką? Pasikalbėkite su senais Lietuvos ūkininkais, kurie 1948 metais buvo suvaryti į kolchozus. Iš turtingųjų bolševikai pavogė žemę, inventorių, gyvulius ir išvežė mirčiai į Sibirą. Kiek vaikučių gimė vagonuose ir buvo išmesti per langą į lauką. Baržomis iš Krasnojarsko į šiaurę kaliniai buvo gabenami Lenos upe, susirgusius išmesdavo žuvims. Norilsko kapinėse 2 ha plote palaidota apie 200 000 įvairių tautų kalinių. Baltijiečiai pirmieji pastatė atminimo kryžius savo mirusiems Lenino ir Stalino sukurtuose mirties ir nužmogėjimo fabrikuose. Lietuvių ūkininkai, padaryti komunizmo vergais, gaudavo po rublį arba 200 gramų grūdų. O dabar vakarykščiai, prisigėrę žmonių kraujo ir prisivogę milijonus, tyčiojasi iš krikščionių ir šmaikštauja: štai jums ir nepriklausomybė! Ar dabartinė vyriausybė ir Laisvės kovotojai kalti, kad 19 proc. Lietuvos žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, kad priešų nugirdytas jaunimas daužo Seimo langus? Reikia visose įstaigose atlikti visuotiną auditą ir kiekvienam nusikaltėliui atseikėti pagal jo nusikaltimo dydį. Dabartinė vyriausybė kalta tik tiek, kad būdami opozicijoje tylėjo arba mažai kovojo su to meto vyriausybės nusikaltimais. Per praeitą susitikimą aš, kaip Vyčio Kryžiaus ordino kavalierių draugijos pirmininkas, negalėjau kalbėti, nes nespėjau laiku atsistoti prie mikrofono, todėl dabar pasakysiu tai, ką buvau pasiruošęs pasakyti. Lietuva išgyvena labai sunkų istorijos metą. Išoriniai ir vidiniai priešai ruošiasi ją pasmaugti, atkurti Sovietų Sąjungą ir Lietuvą padaryti savo vergais. Jau prasidėjo, o gal ir įpusėjo ekonominė okupacija. Vilniuje ir Kaune per statytinius superkami dideli namai, greitai pradės pirkti ir Lietuvos žemę. Girdisi pikti juokai: Ko lietuviai jaudinasi? Dar jų šaligatviai ir gatvės neprivatizuotos. Tačiau svarbiausia, kad Lietuvos priešai griauna dorą žmogaus, tautos ir valstybės gyvenimo pamatus. Mano giliausiu įsitikinimu, jūs esate ta vienintelė valdžia, kuri dar gali išgelbėti Lietuvą. Kitos galios nėra. Tai žinokite ir jūs, katalikai ir Laisvės kovotojai. O jūs, ministrai, supraskite, kokia našta gulasi ant jūsų pečių ir kokia didelė atsakomybė. Primenu Lietuvos partizanų nuostatą: geriau žūti, bet nepasiduoti. Ne viskas, ką jūs darote ar padarėte, patinka man ir kitiems. Bet tai antraeilis klausimas. Pagrindinis ir svarbiausias išgelbėti Lietuvą! Priešingu atveju mūsų Tėvynė vėl ilgiems dešimtmečiams, o gal ir šimtmečiams pateks į kruviną bolševikų vergiją. Ir Vakarai mūsų neišgelbės, jei patys laisvanoriškai riedėsime į srutų duobę. Visos iki šiol buvusios vyriausybės buvo marksistinės ir kalbėjo tik apie ekonominius reikalus. Iš pradžių dar buvo užsimenama apie dvasios stygių, tačiau pastangų pakelti tautos dvasią ir dorovę nebuvo. O spekuliantai, milijonieriai ir visokios maximos lupo tautai kailį. Todėl ir nenuostabu, kad jaunimas įtikėjo į krepšinį, o senieji į pinigą. Koks tikėjimas, tokia ir dorovė. Žiūrėkite, kad mums neatsitiktų kaip Brežnevui: jis sėdavo Sovietų Sąjungoje, o pjaudavo Kanadoje. Ir visada būdavo geras derlius. Ir aukso žvaigždė už gerą derlių. Ne vien duona žmogus gyvas , sakoma Šventajame Rašte. Klaida manyti, kad sukūrus geresnį materialinį gyvenimą taps laimingesnis žmogus. Juk žmogus kuria ekonomiką, o ne atvirkščiai. Norėdami gyvenime išvengti didelių klaidų, patys prisiminkime Dekalogą ir priminkime jį kitiems. Norėtųsi girdėti ir Bažnyčios ryžtingą žodį. Priminkime Dekalogą masinėms informacijos priemonėms. O ypač televizijai! Lietuvos televizija išlaikoma žmonių mokesčių pinigais, bet ji tarnauja ne tiesos skelbimui, bet negailestingai reklamai. Kasdien demonstruoja seksą, prievartą, sportą ir reklamą. Ir nebėra jėgos, kuri apgintų lietuvį nuo žudančios reklamos! Ką paliko bolševikų okupacija ir ką pasėjome per beveik 20 laisvės metų, tą ir turime. Mūsų gyvenime ir veikloje pirmoji vieta turi būti skirta dvasiai, o tik po to medžiagai. Dirbkime ir kurkime Lietuvą. Šimtai tūkstančių žmonių, kritusių už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, mums išmels iš Dievo palaimos mūsų darbuose ir gyvenime. Neišduokime tų garbingų idealų, už kuriuos jie liejo ašaras, kraują ir paaukojo savo gyvybes ant Tėvynės Laisvės aukuro. Ir toliau mūsų šūkis ir kelrodė žvaigždė tebus laisva, demokratinė, soti ir šventa Lietuva! Monsinjoras Alfonsas SVARINSKAS XXI amžius, 2009 m. vasario 6 d., nr. 11.
Ginkime Bažnyčios ir Tėvynės ateitį Mielieji kunigai ir visi Lietuvos žmonės, Bažnyčiai ir Lietuvai vėl gresia nauji ir dideli pavojai. Gal net didesni nei bolševikų okupacijos metais. Iš vienos pusės prieš mus kovoja Maskvos KGB, kuri siekia sunaikinti jauną Lietuvos Respubliką, šmeižia Bažnyčią, partizanus ir Laisvės kovotojus. Įvairūs bolševikiniai istorikai klastoja Lietuvos istoriją (paskaitykite mokslininko Vlado Terlecko knygą Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai). Iš antros pusės mūsų priešai Vakarų masonai. Pirmuosius Lietuvos kenkėjus mes pažįstame, o masonai mums kol kas nežinoma žemė. Reikėtų perskaityti istorijos vadovėlį apie Didžiąją prancūzų revoliuciją, kiek tada buvo sugriauta bažnyčių ir vienuolynų, kiek tada buvo nužudyta kunigų ir vienuolių. O masonai, sukėlę šią revoliuciją, pavadino ją Didžiąja. Masonai jau pradėjo popiežiaus Benedikto XVI nuožmų puolimą. Atrodo, kad ši kova prieš Bažnyčią bus ilga ir skaudi. Jie įsitikinę, kad Bažnyčia yra vienintelė kliūtis į pasaulinės imperijos sukūrimą. Gegužės aštuntą dieną šie ištvirkėliai, kurie save vadina gėjais (linksmaisiais), ruošia invaziją į Vilnių. Jie ne tik skelbs žalingas idėjas ir piktus sumanymus, bet ir demonstruos savo nuogus kūnus. Jų tikslas griauti krikščionišką dorą ir šeimą, tai yra Bažnyčios ir Lietuvos ateitį. Mes, tikintieji, negalime leisti niekinti Bažnyčios ir savo tautos, todėl renkame protesto parašus, kuriuos įteiksime LR Prezidentei, Seimo Pirmininkei ir Premjerui. Nuo parašų kiekio priklausys mūsų akcijos sėkmė. Kiekvieno lietuvio ir kiekvieno kataliko pareiga ginti Bažnyčios ir Tėvynės ateitį! Jei valdžia neužkirs kelio šiems nusikaltėliams, gegužės 8 dieną kviesime visus vilniečius, visus Lietuvos patriotus atvažiuoti į Vilnių su šeimomis: melsimės prie Prezidentūros, Seimo, prie Vyriausybės rūmų ir Arkikatedros, kalbėsime šv. Rožinį ir giedosime giesmes, kaip anais tragiškais sovietiniais laikais. Mes patys esame kalti dėl dabartinės moralinės padėties Lietuvoje, nes esame abejingi gėriui ir aukštiems idealams. O žuvę partizanai ir visi Laisvės kovotojai mus užtars pas Dievą! Broliai ir sesės, atlikime savo šventą pareigą. Juk mus įpareigojo Dekalogas Dievo ir Artimo meilė. Prašome pasirašyti Lietuvos Kovotojų sąjungos paruoštoje anketoje. Parašus iki kovo pabaigos siųskite šiuo adresu: Mons. Alfonsui Svarinskui, Odminių 102, LT-01112 Vilnius. Mons. Alfonsas SVARINSKAS XXI amžius, 2010 m. kovo 26 d., nr. 24.
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |