Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Tautos susitaikymo keliu

Popiežiaus Pranciškaus pastabos Kolumbijos valstybės ir Bažnyčios lyderiams

Mindaugas Buika

Popiežių Pranciškų Kolumbijoje pasitiko minios žmonių

Šventąjį Tėvą sostinės Bogotos oro uoste sveikino prezidentas Chuanas Manuelis Santosas su žmona ir būrys jaunųjų Kolumbijos piliečių

Kolumbietės laiko jų laukto Popiežiaus portretus

Popiežius Pranciškus ir Bogotos arkivyskupas kardinolas Rubenas Salasaras Gomesas

Kolumbiečiai džiaugiasi Popiežiaus apsilankymu

Vizito renginuose buvo ir meninių pasirodymų

Pilietinių kovų pasekmės

Popiežiaus Pranciškaus kalboje, pasakytoje Kolumbijos valstybės vadovams, visuomenės veikėjams, žymiausiems verslo ir kultūros atstovams bei akredituotiems užsienio diplomatams, pabrėžtinas jos sutaikinamasis pobūdis, svarbus kiekvienos tautos gyvenime, siekiant tikro atsinaujinimo ir pažangos. Taika buvo pagrindinis apaštalinio Šventojo Tėvo vizito į vieną didžiausių Lotynų Amerikos šalių leitmotyvas ir tai atsispindėjo kiekvienoje iš dvylikos jo rugsėjo 5–11 dienomis vykusios kelionės pasakytų kalbų ir homilijų. Ir dėl to negalima stebėtis, kadangi beveik 50 milijonų gyventojų, kurių 80 proc. yra katalikai ir 15 proc. protestantai, turinti Kolumbija, per pastaruosius daugiau nei 50 metų (1964–2016) vykusį žiaurų pilietinį karą prarado ko ne 300 tūkstančių gyvybių (dar apie 80 tūkstančių yra laikoma dingusiais be žinios, o 7 milijonai dėl vykusių kovų ir teroro buvo priversti palikti savo gimtąsias vietas).

Po ketverius metus trukusių derybų Kolumbijos vyriausybė 2016 metais su pagrindine marksistinių sukilėlių grupe FARC – EP (Fuerzos Armadas Revoliucionarias de Columbia – Ejercito del Pueblo – Kolumbijos revoliucinės karinės pajėgos – Liaudies armija) pasirašė taikos sutartį. Už tai šalies prezidentui Chuanui Manueliui Santosui (Juan Manuel Santos) buvo paskirta Nobelio taikos premija. Tačiau ši taikos sutartis Kolumbijoje spalio mėnesį surengtame referendume nedidelės balsavusių daugumos (50,2 proc. „prieš“ ir 49,8 proc. „už“) buvo atmesta. Vėliau šiek tiek pertvarkytas susitarimas lapkričio pabaigoje buvo patvirtintas Kolumbijos parlamente jau nepateikiant jo tautos balsavimui. Nenorėta vėl rizikuoti referendumu, kadangi daliai Kolumbijos visuomenės ta taikos sutartis su Farc – EP yra kaip nepateisinamos nuolaidos be jokio nusikaltėlių teismo ir atgailos buvusioje Sovietų Sąjungoje, Kuboje ir Vietname parengtiems marksistiniams smogikams. Žudydami ir terorizuodami taikius gyventojus, jie be kita ko, pasinaudojo žinomos Talibano grupuotės Afganistane strategija, kai narkotikų gamybos ir prekybos verslas buvo tapęs vienu pagrindinių karinės veiklos finansavimo šaltiniu. Dėl to taikos deryboms, kurios vyko Kuboje, tarpininkaujant vietiniam komunistų lyderiui Rauliui Kastro (Raul Castro) prieštaravo nemažai Kolumbijos politinių veikėjų, įskaitant prezidento C. Santoso pirmtaką, buvusį prezidentą Alvarą Uribę (Alvaro Uribe), kurio tėvą sukilėliai nužudė 1983 metais, kai pagrobė žymesnius ir turtingesnius asmenis ir pareikalavo išpirkos. Tai irgi buvo įprasta FARC – EP finansavimo taktika.

Įveikti susipriešinimo paveldą

Tokioje buvusio pilietinio karo  atmosferoje Kolumbijoje vis tik stiprėjo taikos šalininkų siekiai, skatinantys suprasti, jog būtina nutraukti žudynes ir naikinimą, pradėti naują normalų gyvenimą atleidžiant ir susitaikant. Praėjusiais metais pasiektame taikos susitarime, kurį visiškai parėmė Šventasis Sostas, sukilėliai įsipareigojo palaipsniui nusiginkluoti, sustabdyti kovas ir kurti naują partiją, dalyvauti demokratinėje politinėje veikloje. Jos sukauptos finansinės lėšos bus panaudotos išmokėti kompensacijas nužudytų aukų šeimoms ir artimiesiems. Buvo susitarta dėl teisinio mechanizmo tiriant abiejų pusių padarytus nusikaltimus, kurie yra nepateisinami, todėl numatyta galima bausmės atsakomybė jų vykdytojams. Susitarta ir dėl FARC – EP sukilėlių reikalaujamo socialinio teisingumo Kolumbijoje atstatymo, ypač per žemės ūkio reformą, kadangi smulkių ūkininkų nušalinimas nuo žemės vadinamojo efektyvaus jos naudojimo pretekstu daug žmonių paskatino įsilieti į sukilėlių gretas ar juos paremti. Tuomet, XX amžiaus 7-ajame ir 8-ajame dešimtmetyje, vykdant valstybinę latifundininkams palankią politiką, Kolumbijoje finansinės subsidijos buvo skiriamos tik stambiems žemvaldžiams. Be žemės likusių šeimų skaičius išaugo dešimteriopai, pasiekdamas beveik pusę milijono, o 80 proc. dirbamos žemės atsidūrė nedidelės grupės žemvaldžių rankose. Tokio socialinio atotrūkio ir nelygybės bei skurdo išaugimu Kolumbijos kaime pasinaudojo vietinė komunistų partija, sukurdama ginkluotas vargšų gynimo grupes, iš kurių išsivystė minėtoji FARC – EP grupė. Šių sukilėlių karinėse pajėgose moterys sudarė 40 proc. kovotojų. Tai irgi ženklino naująją feminizmo epochą. Į sukilėlių gretas buvo įsilieję ir kai kurie katalikų dvasininkai, kurie vadovavosi marksizmo įtaką patyrusios vadinamosios išlaisvinimo teologijos nuostatomis.

Atsižvelgiant į tokio socialinio susipriešinimo paveldą, bei tai, kad buvęs sovietinis Kremliaus režimas rėmė vadinamąją „liaudies išsivadavimo kovą“, kuria siekta sukelti komunistinės revoliucijos gaisrą Kolumbijoje ir visoje Lotynų Amerikoje, dabar yra dar akivaizdesnė susitaikymo siekio svarba. Tai gerai suvokia ir iš šio žemyno kilęs popiežius Pranciškus, kuris pastarąjį vizitą į Kolumbiją apibūdino kaip taikos piligrimystę. Dar kelionės išvakarėse kreipdamasis į šalies gyventojus per nacionalinę televiziją transliuotoje trumpoje video žinioje, jis patvirtino, kad susitaikymas yra tai, ko dabar labiausiai reikia tikrajam atsinaujinimui ir pažangai. „Reikia stabilios ir patvarios taikos, kurioje vienas į kitą žvelgtume kaip į brolį, o ne priešą, – sakė Popiežius. – Taika mums primena, kad visi esame vaikai to paties Tėvo, kuris mus myli ir mus guodžia“. Pabrėžęs, kad šiandienos konfliktų ir nesutarimų kupiname pasaulyje ypač reikalingi taikdarystės skleidėjai, Šventasis Tėvas tvirtino, jog ir Bažnyčia yra pašaukta šiam uždaviniui. Ji turi „skatinti susitaikymą su Viešpačiu ir su broliais, su gamtos aplinka, kuri irgi yra Dievo kūrinija ir kurią mes neatsakingai eksploatuojame“. Šias savo ekologiniam mokymui būdingas mintis pratęsdamas rugsėjo 7 dieną prezidento rezidencijoje vykusiame susitikime, popiežius Pranciškus tautos elitui priminė, kad Kolumbija savo biologine įvairove, floros ir faunos turtingumu užima antrą vietą pasaulyje. Neužmirštamas paliesti išlikimui svarbios ekologinės problematikos, Šventasis Tėvas sakė, kad nuostabi gamta ne tik įkvepia gėrėjimąsi jos grožiu, bet ir reikalauja rūpestingos priežiūros. Bet pirmiausia tai svarbu gyvybingam tautos kultūros paveldui, kadangi brangiausias Kolumbijos turtas yra čia gyvenantys žmonės – svetingi ir dosnios širdies, pasirengę įveikti visas kliūtis siekdami pažangos. Įskaitant dabartines pastangas užbaigti dešimtmečius trukusį ginkluotą ir smurtingą konfliktą ir ši pareiga skirta kiekvienam šalies gyventojui.

Laisvė ir tvarka valstybėje

Toliau susitelkdamas į taikdarystės temą, popiežius Pranciškus pripažino, kad pastaraisiais metais šioje srityje padaryta rimta pažanga, kuri pagrįstai stiprina viltį dėl ateities. Tautos vienybės kūrimas visada yra iššūkis, tačiau tai neturi silpninti nusistatymo, kad galimas taikus sambūvis visoje požiūrių, nuotaikų ir galimybių įvairovėje. Atkakliai kuriant „susitikimo kultūrą“, reikia, kad visos politinės, socialinės ir ekonominės veiklos centre būtų žmogus ir pagarba jo orumui ir bendrajam gėriui. „Toks apsisprendimas padės išvengti pagundos kerštauti ir pasitenkinimo trumpalaikiais bei daliniais interesais“, – sakė Šventasis Tėvas. – Tik taip bus galima žengti reikliu, į taiką ir susitaikymą vedančiu, keliu, užgydant socialines žaizdas, statant tiltus tarp skirtingų sluoksnių, kuriant bendrystės ryšius visuomenėje. Popiežius priminė Kolumbijos Respublikos valstybinį devizą „Laisvė ir tvarka“, pripažindamas jame glūdinčią tiesą.

Iš tikrųjų turi būti gerbiama kiekvieno piliečio veikimo laisvė, bet kartu turi būti garantuotas ir apsaugotas visuomeninio gyvenimo stabilumas. „Tai – ne galingųjų įstatymas, bet įstatymo galia, visų patvirtinta ir reguliuojanti taikų sugyvenimą“. Todėl, pasak Šventojo Tėvo, yra reikalingi teisingi įstatymai, kurie padėtų užtikrinti darną, kad padėtų įveikti konfliktus, dešimtmečiais darkiusius padalintos kolumbiečių tautos gyvenimą. Ir teisingi įstatymai turi atsirasti ne iš pragmatiško poreikio palaikyti abstrakčią drausmę visuomenėje, bet iš troškimo išspręsti struktūrines skurdo priežastis, kurios ir veda į turtinę ir teisinę atskirtį, susipriešinimą bei smurtą.

Tik tokiu būdu bus galima išgydyti tas socialines ligas, kurios visuomenėje sąlygoja pagarbos žmogui stoką, pažeidžiamumą, nešantį naujas krizes. „Neužmirškime, kad nelygybė yra visų socialinių ligų šaltinis“, – pabrėžė popiežius Pranciškus. Kaip tik, žvelgiant iš šios perspektyvos reikia rūpintis visuomenės atstumtaisiais, marginalizuotais asmenimis, kurie daugumos klestinčiųjų akyse neturi vertės ir kuriuos galima pašalinti. Reikia užkirsti kelią nekrikščioniškos išmetimo kultūros stiprėjimui ir sudaryti sąlygas, kad visi be išimties galėtų prisidėti prie šalies gerovės ugdymo. Tai – visų piliečių, o ne vien tik kažkokių „grynakraujų“ reikalas: tautos gerovė sietina su dinamiška visuomeninio gyvenimo įvairove, kurioje visi yra svarbūs. Štai kodėl reikia matyti ir rūpintis silpnaisiais, engiamaisiais, ypač tais, kurie neturi balso dėl to, kad jis atimtas arba niekada nebuvo suteiktas dėl vyraujančio abejingumo. „Bažnyčia, būdama ištikima savajai misijai, irgi yra įsipareigojusi taikai, teisingumui ir visų gerovei“, kaip reikalauja Evangelijos principai“, – tvirtino Šventasis Tėvas. Ji ypač rūpinasi šventa (sacro sanctum) pagarba žmogaus gyvybei, silpniausiai ir beginklei, ir tai yra atramos taškas laisvos nuo bet kokio smurto visuomenės formavimui. Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad Bažnyčia šiame savo socialiniame mokyme ypač iškelia pirminės visuomenės ląstelės – šeimos – tvirtumo svarbą. Šeima, kaip yra numatęs Dievas, turi užtikrinti vaisingą vyro ir moters santuokinį gyvenimą, kuriame mes visi išmokstame darniai sutarti su kitais, nepaisant visų prigimties skirtumų.

Bažnyčios misijos įgyvendinimas

Mintis apie Bažnyčios misiją nacionaliniame gyvenime Šventasis Tėvas pratęsė vėliau rugsėjo 7 dieną, susitikęs su Kolumbijos vyskupų konferencijos nariais šalies sostinės Bogotos arkivyskupo kardinolo Rubeno Salasaro Gomeso (Ruben Salazar Gomez) rezidencijoje. Kalbėdamas Kolumbijos 13 arkivyskupijų ir 52 vyskupijų ganytojams Šventasis Tėvas pabrėžė, kad toks rūpinimasis yra Bažnyčios dvasinės motinystės raiška. „Galvoju apie Kolumbijos šeimas, apie gyvybės gynimą nuo pradėjimo motinų įsčiose iki natūralios pabaigos. Galvoju apie smurto artimoje aplinkoje ir alkoholizmo blogį, kuris pažeidžia namų gyvenimą, silpnina santuokinį ryšį, kada nebelieka tėvų su tragiškomis nesaugumo ir apleidimo pasekmėmis“, – vardijo rūpimas problemas Popiežius Pranciškus. Jis nurodė didelį nerimą keliančią jaunąją kartą, kuriai grėsmę kelia dvasinę tuštumą nešantis sekuliarizmas, kai išeities ieškoma alkoholyje ir narkotikuose, palaidame gyvenime ir nepagrįsto priešiškumo viskam dvasioje. (Daugiau apie Šventojo Tėvo palinkėjimus Kolumbijos jaunimui skaitykite priede „Žvilgsniai“.) Atsiliepdamas į šiuos iššūkius Šventasis Tėvas kvietė ganytojus šeimos sielovadoje skelbti, kad didžiausia dovana yra Evangelijos siūloma neišardoma santuokinė meilė, „ta dosni meilė, kuri vienija vyrą ir moterį, padaro juos Kristaus vienybės su Bažnyčia atvaizdu, gyvybės davėja ir gynėja“. Jaunimo sielovadoje yra svarbu suprasti natūralų jaunų žmonių aktyvumą ir, priimant tai su Kristaus širdimi, suteikti jiems daugiau erdvės Bažnytiniame gyvenime, kad nebūtų nuvilti jų lūkesčiai ir viltys.

Šventasis Tėvas ragino vyskupus „be jokios baimės aiškiai ir atkakliai priminti kiekvienam, kad visuomenė, kurioje nežabotai plinta narkotikai ir alkoholis, patiria moralinę metastazę“. Tada joje klesti korupcija, finansiniai ir kitokie nusikaltimai bei panašios žlugdančios, į pragarą vedančios blogybės, jau nekalbant apie asmeninio ir šeimos gyvenimo tragedijas. Svarbus dėmesys turi būti skiriamas pasauliečiams, tikintiesiems, jų katalikiško sąmoningumo ugdymui, kad jie liktų ištikimi Kristui ir Bažnyčiai dabartinio sekuliarizmo sąlygomis, kai skelbiamos naujos savanaudiškumo dogmos ir skleidžiamas mitas apie solidarumo mirtį“. Pasauliečių augimui tikėjime yra reikalinga nuolatinė jų formacija, kad jie jaustų atsakomybę ne tik už vietines tikinčiųjų bendruomenes, bet ir už visos Bažnyčios atstovavimą šalies kultūriniame, politiniame ir ekonominiame gyvenime. Kalbėdamas apie vyskupų užduotis sudėtingomis Bažnyčios ir valstybės gyvenimo aplinkybėmis, kurios susidarė Kolumbijoje, popiežius Pranciškus sakė, kad šaliai reikia budrių ir įžvalgių ganytojų, kurie galėtų inicijuoti pirmuosius žingsnius į taiką ir susitaikymą, kad būtų galutinai atsisakyta smurto ir įveikta kančias nešanti nelygybė bei socialinė atskirtis. „Budrumas reikalingas, kad būtų atmestas lengvas, bet negrįžtamas korupcijos blogio kelias, kantriai ir atkakliai kuriant tikrą „res publica“ (demokratinę liaudės valdžią), gebančią įveikti skurdą ir nelygybę“, – aiškino Šventasis Tėvas. Siekiant taikos ir santarvės, ypač svarbi moralinė drąsa, nes karas kyla iš žemiausių instinktų, o susitaikymo siekis reikalauja pakilti aukščiau savęs.

Kalboje vyskupams Popiežius Pranciškus pacitavo garsųjį kolumbiečių rašytoją, 1982 Nobelio literatūros premijos laureatą Gabrielių Garsiją Markesą (Gabriel Garcia Marquez), teigusį, kad „daug žodžių naudojama karo paaiškinimui, bet užtenka vieno: baimė“. Ganytojai turi nuolat prisiminti, kad jie nėra gavę vergystės dvasią, todėl neturi nieko bijoti (plg Rom. 8, 15–16). Taigi reikalinga drąsa susitaikymo ir abipusio atleidimo skelbimui, nors susipriešinimo ir kovų padarytos žaizdos dar nėra užgijusios. Kito kelio nėra, nors įpročio jėga gali skatinti ankstesnių klaidų kartojimą, ypač kerštaujant. Tai vėl gali sukelti pilietinio konflikto atsinaujinimą, todėl Bažnyčiai nereikia ieškoti sąjungininkų vienoje ar kitoje politinėje partijoje, bet laisvai kalbėti apie taiką į kiekvieno vyro ir moters širdį. Ir reikia kalbėti ne apie abstrakčiai suprastą žmogų, bet apie konkretų, Dievo mylimą asmenį, turintį kūną ir sielą, turintį jausmus, istoriją ir tikėjimą. Tik tada bus atmesta šalta statistika, falsifikuoti duomenys, spekuliatyvūs skaičiavimai, vedantys į aklą strategiją, nes žmogaus slėpinį aiškiausiai apibūdina dieviškojo slėpinio patvirtinimas, kad „Žodis tapo kūnu“.

© 2017 „XXI amžius“