2017 m. rugsėjo 15 d.
Nr. 35 (2252)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Kaimo jubiliejus per Grušninį

Laibgalių kaimo kultūros centro
moterų ansamblio dainininkės

Prie kelio iš Rokiškio į Jūžintus dvyliktame kilometre yra Ragelių kaimas. Jis, atrodo, toks kaip ir kiti Lietuvos kaimai ar sodžiai. Manoma, kad Ragelių kaimo pavadinimas kilęs iš čia gyvenusių žmonių Ragelių pavardės. Tokiomis pavardėmis žmonių dabar jau nebėra, tačiau aplinkiniuose kaimuose dar galima rasti. Čia yra medinė Švč. Mergelės Marijos bažnyčia. Ragelių parapijoje pirmąjį rugsėjo sekmadienį kasmet švenčiami Pijaus X atlaidai (parapijiečių vadinami Grušniniu, nes šiuo laiku jau būna prinokusios kriaušės). Šiemet į Ragelius suvažiavo ypač daug žmonių, kadangi atlaidų dieną buvo minimas ir Ragelių kaimo 450 metų jubiliejus.

10 valandą pilnutėlis žmonių autobusas išvyko į ekskursiją aplankyti knygnešio ir mokytojo Juozo Petrulio sodybą Audros kaime. Čia pasitikę jo giminaičiai papasakojo apie šią autentišką sodybą. Galėjome apžiūrėti jo kambarius, gėrėtis didžiule senų knygų biblioteka, išlikusiais baldais. Paskui vykome į Sėlynės kaimą, aplankėme paminklą, pastatytą Rokiškio krašto garbės piliečiui, mokytojui, partizanui Leonardui Grigoniui-Užpaliui. Jis – vienas iš aštuonių Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) tarybos narių, pasirašiusių 1949-ųjų vasario 16-osios Deklaraciją, netoli gimtojo Pužonių kaimo. Vėliau pasukome Kurkliečių kaimo link. Čia yra paminklinis akmuo Antanui Tumėnui – trijų Seimų nariui, nuolatinės Konstitucijos rengimo komisijos (1922 metais) pirmininkui, II Seimo Pirmininkui, X Vyriausybės vadovui, teisingumo ministrui, Vilniaus universiteto teisės profesoriui, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) nariui ir vadovui. Apžiūrėjome benykstantį Mykolo Juozapo Riomerio dvarą Bagdoniškyje ir grįžome į Ragelius. Šios kelionės metu mus lydėjo buvęs Seimo narys Vytautas Saulis.


Šv. Lauryno šventė beržų ūksmėje

Raimondas Guobis

Šv. Lauryno atlaidų iškilmės dalyviai.
Centre – kun. Eugenijus Staleronka

Rugpjūčio 12-ąją, šeštadienį, netoli Debeikių, prie Šventosios, kalnu stūksančiose Jononių kaimo kapinėse vyko tradicinė Šv. Lauryno šventė. Nors daugelį išgąsdino karščiausios metų dienos tvankuma, tačiau susirinko nemenkas būrelis vietinių bei po pasaulį išsibasčiusių kraštiečių. Vyko pamaldos su kankinystės taurumo dvasia, spalvinga, prasmingu raudonumu paženklinta procesija, piešinių paroda „Žemė žuvų ženkle“ ir jaukūs susitikimai.

Paslaptingame kalne buvo gerokai vėsiau nei aplink artėjančio lietaus ūkanomis apibarstytame pasaulyje. Beržų vainikai pridengė aikštelę nuo saulės, o virš kalno lakiojo smagus vėjelis. Šv. Mišių šventimui vadovavo Vyžuonų Šv. Jurgio parapijos klebonas kun. Eugenijus Staleronka. Vėliavnešių – brolių Vidmanto ir Leono Jankauskų bei Filimonos Vazulienės anūko Dainiaus Miškinio – rankose vėliavos skleidėsi karališku raudonumu. Klebonas irgi vilkėjo ryškiai raudoną arnotą, arkivyskupą Teofilių Matulionį birželio 25-ąją Vilniuje paskelbiant palaimintuoju vilkėtą, prisiminė šio garbingo mūsų tautos sūnaus bei Romos diakono Lauryno kankinystę už tikėjimą į Kristų. Giedojo operos solistas Tomas Ladiga. Procesija kapinių erdves, buvusį legendinės ponų Jaugelių bažnyčios šventorių apjuosė tris kartus, nediduką kryžių nešė paslaugioji Laimutė, didingai skambėjo maršalkos rankoje nemenkas bronzinis varpas, spindėjo Kristaus kankinimo simboliais išpuošta lazda, vėjas plakė vėliavų šilką ir palaimingai skambėjo giesmė. Pamoksle kalbėta apie kankinystę, gebėjimą laikytis savosios tiesos, neišsižadėti jos net mirties akivaizdoje ir savuosius globoti, mylėti. Juk kaip kadaise budelių akivaizdoje šv. Laurynas didžiausiu turtu pavadino varguolius, paprastus tikinčiuosius, taip ir tą kaitrią popietę mes suvokėme, kad didysis mūsų dienų turtas yra čia susirinkę žmonės. Pamaldas vainikavo didingai nuskambėjusi palaiminga kančios prasme spinduliuojanti giesmė „Kur augai tu, šventasis kryžiaus medi...“


Marijos stebuklų paliesti

Raimondas Guobis

Dievo Motinos pagarbinimas

Jei nori pajusti senąją lietuviškojo pamaldumo dvasią, pasijusti panašiai kaip tarpukariu ar tuoj po karo, keliauk į Šimonis tuomet, kai ten švenčiami didieji Švč. Mergelės Marijos ėmimo į Dangų – Žolinės – atlaidai. Tereikia, kad ta diena būtų laisva. Tai, kas čia vyko šiemet rugpjūčio 15-ąją, džiaugsmingai nustebino.

Dvasinis prologas

Pernai vasarą jau kelių išgyventų atlaidų dvasioje rengiausi keliauti į Šimonis, kad dar ir šiuos atlaidus pažinčiau, ten tvyrančią pirmapradžio pamaldumo dvasią pajusčiau. Keliavau ten žinodamas, kad tai – nepaprasta, net trimis Šv. Mergelės Marijos apsireiškimais paženklinta, pamaldumu ir pasitikėjimu Dievo Motina turtinga vieta. Kadaise čia neįžengiamos girios mūru stūksojo, kadaise padvario gyventojo vaikai paklydę begrybaudami sutiko nepaprastą moterį... Tai buvusi Mergelė Marija. Kitą kartą miško sargo Šimonio sutikta moteris pareiškė, kad, kas ji tokia, pasakysiąs ano nebylys sūnus. Sugrįžus namo tikriausias stebuklas įvyko, berniukas prabilo, ir pirmieji jo ištarti žodžiai buvo: „Marija, Marija, Dievo Motina...“ Dievo galybės paliestas Šimonis statyti bažnyčią užsimojo, o pastačius atvyko čia klebonauti kunigas Šimanauskas, tad ir naująjį bažnytkaimį Šimonimis pavadino. Buvau Šimonyse ir šiemet, tad mano potyriai į savotišką dvejų metų miksą susiliejo. Nors pernai buvo įdomiau, tačiau ir šiemetinė šventė daug džiugesio dovanojo.


Prasminga diena

Šiais Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio metais grupė Kudirkos Naumiesčio parapijiečių išsirengėme pakeliauti naujojo mūsų Palaimintojo gyvenimo keliais. Liepos 25-ąją pirmiausiai apsilankėme kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškėje Guronių kaime (Kaišiadorių r.). Čia rekolekcijų namuose esančiame muziejuje sesuo Milda plačiau papasakojo apie kard. V. Sladkevičiaus gyvenimą. Paskui pamatėme Daliaus Ramanausko sukurtą dokumentinį filmą „Žvilgsnis į arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimą“. Iš jo artimiau susipažinę su Palaimintuoju, vykome į Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo Katedrą. Ten mūsų laukęs dekanas mons. Rimvydas Jurkevičius supažindino su joje esančiomis koplyčiomis, papasakojo apie arkiv. T. Matulionio beatifikacijos iškilmėmis Vilniuje ir visiems padovanojo jo paveikslėlių. Bendroje maldoje ir kiekvienas atskirai prie jo sarkofago meldėmės prašydami Palaimintojo užtarimo ir pagalbos gyvenime.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija