2017 m. rugsėjo 15 d.
Nr. 35 (2252)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Tautos susitaikymo keliu

Popiežiaus Pranciškaus pastabos Kolumbijos valstybės ir Bažnyčios lyderiams

Mindaugas Buika

Popiežių Pranciškų Kolumbijoje
pasitiko minios žmonių

Pilietinių kovų pasekmės

Popiežiaus Pranciškaus kalboje, pasakytoje Kolumbijos valstybės vadovams, visuomenės veikėjams, žymiausiems verslo ir kultūros atstovams bei akredituotiems užsienio diplomatams, pabrėžtinas jos sutaikinamasis pobūdis, svarbus kiekvienos tautos gyvenime, siekiant tikro atsinaujinimo ir pažangos. Taika buvo pagrindinis apaštalinio Šventojo Tėvo vizito į vieną didžiausių Lotynų Amerikos šalių leitmotyvas ir tai atsispindėjo kiekvienoje iš dvylikos jo rugsėjo 5–11 dienomis vykusios kelionės pasakytų kalbų ir homilijų. Ir dėl to negalima stebėtis, kadangi beveik 50 milijonų gyventojų, kurių 80 proc. yra katalikai ir 15 proc. protestantai, turinti Kolumbija, per pastaruosius daugiau nei 50 metų (1964–2016) vykusį žiaurų pilietinį karą prarado ko ne 300 tūkstančių gyvybių (dar apie 80 tūkstančių yra laikoma dingusiais be žinios, o 7 milijonai dėl vykusių kovų ir teroro buvo priversti palikti savo gimtąsias vietas).


Jame mūsų nesugriaunama viltis

Kun. Vytenis Vaškelis

Dievo Sūnaus apsireiškimas pasaulyje – pirmiausia Jo atėjimas į žmonių širdžių pasaulį, nes kas iš to, jei visa Visata kaip žiedlapis atsiveria Atpirkėjo šviesai, o žmonių širdys, nuodėmių įšale įkalintos, būtų negrįžtamai atstūmusios Malonę. Nors kartą gyvenime turime padėkoti Viešpačiui, kad mus aplenkė pražūtinga dalies neištikimųjų angelų lemtis, nes jų visiškai sąmoningo prieš savo Kūrėją maišto mastas pranoko didžiąją mūsų pirmųjų tėvų neklusnumo nuodėmę. Su Adomu ir Ieva mes neperžengėme tos ribos, už kurios būtume įžengę į nuolatos prieš Dievą kariaujančių, aplinkinių bei savęs neapkenčiančių ir išsigimimo genetiniu kodu paženklintųjų stovyklą.

Dievo Žodis (Jn 1, 1) nors iš anksto žinojo, kad ne visi priims Gerąją Naujieną, tapo kūnu, kad mes, atsižadėdami kūniškumo (Kol 2, 11), leistumės sudievinami ir grįžtume į save – į Jo nauja malone sužydėjusius savo širdžių sodus. Tai – egzistencinį pokytį dovanojantis sugrįžimas, nes, kai pakviečiame Viešpatį į save, keičiasi mūsų vidinės nuostatos, nes Jis nori mus padaryti amžinais optimistais, kurie ne tik įvairiuose išmėginimuose išlaiko pozityvų žvilgsnį, bet ir savo mirties valandą mokės Jam ramiai ištarti „tebūnie“, nes turės nepalaužiamą viltį bei savąją prisikėlimo dalį Jo Prisikėlimo karalystėje.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija