|
Iš vilniečių literatūrinio susivienijimo Logos autorių poezijos
Elvyra Pozdniaja
Stoviu prie altoriaus
Štai prie altoriaus aš... bažnyčioj.
Ką pasakysi, Dieve, man, lietuviškas,
Stačiatikei, kuri netyčia
Paklydo tavo rūmuose.
Tyli Tu apsuptas didybe dyvina.
Ar ne prie Tavojo altoriaus baikščiai
Stačiatikes mus ėmė į žmonas
Tavieji kunigaikščiai?
Kunigaikštiene tavo būčiau Lietuvoj,
Bet, jau nutrūkus ryšiams tarp epochų, regime,
Kad blyškiai mėlynoj krikštavietėj tavoj
Dar kunigaikštis mano negimė.
Vertė Stanislovas Abromavičius
Vladimiras Kolcovas-Navrockis
Šį miestą tegu saugo
Po Vilnių senąjį klajoju,
Trakų gatve nuo kalno leisiuos,
Pasiekęs Rūdininkų gatvę,
Netrukus melsiuosi Madonai
Ir didybei
Šventosios Dvasios
Vienuolyno.
Paskui Trims Kryžiams nusilenksiu,
Baltuojantiems toli,
Jie miestui suteikia rimties.
Prie Vilijos, ant kalno,
Virš bokšto vėliava
Sapnus tesaugo Lietuvos
Nuo jūros iki jūros.
O Paraskevos cerkvės kupolas,
Šventos Onos bažnyčios bokštai
Penkis jau amžius kuždasi ramiai...
Šį miestą tegu saugo
Šventovių palaima
Ir kryžiai bažnyčių ir cerkvių.
Ieva Achtajeva
Savo veido nepraraski, Vilniau!
Savo veido nepraraski, Vilniau!
Nesiveržki į bedvasį amžių.
Prabudai iš kunigaikščių sapno,
Te nebūna tau kančių bedvasių.
Jau iškilo kupolai šventovių
Virš visų pilių, namų aukščiausiai.
O dabar dangoraižių stikliniai pirštai
Į padangę stiebias baukščiai.
Juk ant delno Bonopartas, Vilniau,
Nešt Šventos Onos bažnyčią panorėjo!
Nuoširdžiai prašau, netapk stilingu,
Aš tavęs dėl to graudžiai maldauju.
Šilumos nesaugo stiklas ir metalas,
Tik akmuo senovės garbę mena.
Tavo sienos dar gyvybės pilnos,
Širdyje varpų aidai gyvena...
O išvykus tavo kryžiai man sapnavos,
Iš padangių į tave jie žvelgia rūsčiai.
Nepraraski savo dvasios, Vilniau!
Te tave per amžius Dievas saugo...
Ana Turanosova-Abras
Lietuva
O, Lietuva. Pražilę toliai
Tavų miškų, tavų laukų.
Ruduo pavasario šventoriai
Ir skonis ašarų sūrių!
Čia tarsi amžinybės šoky
Palaimos pilna ir šviesos...
Ir dar nepagimdytas žodis
Šešėliu glaudžias prie kaktos...
Ivanas Gažimonas
Čiurlionis
Kelius į paslaptingą tiesą
Jis grindė aukso žvaigždėmis.
Jo drobės skleidžia žavią šviesą
Ir žavi, spindi varsomis.
Pamatėme mes realybėj
Tyros fantazijos turtus
Ir meno nuostabaus didybę,
Išgirdom muzikos garsus.
Natalija Russkich-Obolina
Mano Vilnius
Kvėpavimas apsunkęs mūsų miesto,
O žvilgsnyj liūdesys gilus.
Senasis Vilnius laukia šanso
Atskleisti rūpesčius savus.
Jo veidą raukšlės išvagojo,
Mašinos dunda jo keliais.
O, vyrai, kur jūs pasidėjot?
Tik vienas kitas su plaukais.
Kaštonus meiliai išbučiuosiu,
Išvaikščiosiu senas gatves.
O, Vilniau! Aš tave paguosiu,
Iš rojaus grįžusi kregžde.
Sergejus Lavrovas
Senajame Vilniuje
R. Budriui
Gatvelėje, pažįstamoje nuo gimimo,
Stebėk namus, man davė draugas patarimą.
Akis pakėlėme: prigludę prie karnizų
Ereliai, grifai, liūtai žvelgė iš aukštybių.
Ėjau... užgniaužė kvapą iš netikėtumo,
Stebėjau... pastatų nebuvo panašumo.
Ir supratau, žiūrėdamas į grožį mūrų,
Aš niekada nepažvelgiu aukščiau jų durų,
Beje, dažnai paklusdamas likimo valiai,
Užmiršdavau pažvelgt, kur liūtai ir ereliai.
Siauroj gatvelėje, šešėlyj plytų nišos,
Man draugas tarė: Ten, aukštai, grožybės visos...
Aleksejus Grečiukas
Lietuvai
Patinka man tavų miškų pavėsis
Ir tavo susimąstę ežerai,
Ir vasaros saulėlydžių pašvaistė,
Ir tolyje žaliuojantys laukai.
Patinka gintarinis jūros krantas,
Auksinis smėlis kopose birus.
Pavargusios pakrantėj dūžta bangos
Ir pučia, siaučia vėjas neramus.
Patinka man švelnumas Salomėjos,
Maironio žodžių nuostabi jėga,
Šventos Onos šventovė sužavėjo
Ir pasaka, Čiurlionio sekama.
Patinka man lietingas drėgnas oras
Ir kanklių skambančių tyri garsai...
Esu dalelė aš lemties tavosios.
O, Lietuva, klestėki amžinai!
Aš visad su tavim tai daug juk reiškia!
Įaugau į tave (tokia dalia).
Tiktai širdis dėl Rusijos dar verkia.
Suprask mane.
Neteiski.
Man atleisk.
Velerijus Sribnyjus
Mano miestas
Nuo žibintų, tiltų, stogų
Ten, kur tamsoj sustingsta žvaigždės,
Manasis miestas lyg apsvaigęs
Užmiega po dienos darbų.
Kaip sąžinė pilna tiesos
Pilis nuščiuvusi prieš miegą,
O miestui nebelieka nieko,
Tiktai stebėti Tris Kryžius.
Sraunieji vandenys Neries
Švelnia banga paglosto krantą,
O man jau liūdesio pakanka
Ir išsiskirt sunku išties.
Įsminga bokštai į erdves
(Gal taip arčiau prie Dievo kelia?)
Ir mums parodys saugų kelią,
Kuris į tiesą kantriai ves.
Marija Zinkevič
Ir vėl lietus
Dangus apniukęs vėl virš mano Vilniaus,
Vėl byra ašaros liūdnų akių.
Į pietus aš ieškoti saulės bėgau,
Sušilti troškau pluoštuos spindulių.
Žinau, kad mano širdžiai būtų gera
Žavėtis žemės nuostabiu grožiu,
Bet šauks atgal sugrįžti mano Vilnius,
Liepsnosiu tyru ilgesiu, giliu.
Pas jį sugrįšiu tyliai auštant rytui
Ir nusilenksiu jam tada žemai.
Giliai, šventai aš myliu savo Vilnių,
Kaip gali jį pamilti tik vaikai.
Iš rusų kalbos vertė Laima Debesiūnienė
© 2017 XXI amžius
|