|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Bendruomeninio tipo santykių galia: nuo puikių išvykų iki nelaimėlių pakylėjimo gyventi Aldona KUDZIENĖ
Karitatyvinė veikla kur kas daugiau nei socialinė pagalba, yra sakęs socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, dar tuomet, kai vadovavo Vilniaus arkivyskupijos Caritui. Alytaus Šv. Angelų Sargų parapijos Carito bendruomenė tai liudija jau gerą dešimtmetį, parapijoje karitatyvinės veiklos patirtis didžiulė ir neįkainojama. Apie kai kuriuos dalykus reikia parašyti, nes verta jais pasidžiaugti. Dar ir dėl to būtinas viešumas, kad yra parapijų, kurios tokios veiklos kratosi kaip papildomos naštos. Parapijos veikloje dalyvauja išsilavinę žmonės Visiems suprantama, kad aktyvi, veikli, skaidri organizacija tampa vietos veiklos centru. Šv. Angelų Sargų parapijos Caritas suartina tikinčiųjų šeimas, padeda tiems, kuriems pagalbos tikrai reikia. Čia itin stipriai dirbama su vaikais ir šeimomis, mokoma kitokios patirties neįkainojamos, pamatinės. Ir visai netiesa, kad šiandien į Caritą kreipiasi tik žemiausio socialinio sluoksnio žmonės. Bet kad organizacija taptų patraukli, jos vadovams reikia nemažai padirbėti. Jau daugiau kaip prieš du tūkstančius metų Kalno pamoksle labai paprastai ir aiškiai mūsų atpirkėjas Jėzus Kristus išdėstė žemiškojo ir amžinojo laimingo gyvenimo principus. Kalbėta, kad tas, kuris viską, ką yra gavęs iš Viešpaties, bando išsaugoti tik sau, paverčia tai pelenais, o tas, kuris sugeba pasidalyti su kitu, padvigubina. Taigi, trys labdariai Alytaus dekanas g. kan. Arūnas Užupis, verslininkai Robertas Seilius ir jo bendramintė bei bendradarbė Marina jau ne pirmą kartą suteikia daug džiaugsmo, ypač vaikams, kurie čia subėga į sesės Ramutės Raškauskaitės kuruojamą Vilties programėlę. Šiemečius jų meilės artimam darbus vainikavo kelionė prie jūros. Grįždami užsukta į svarbias katalikams vietas Šį kartą nemažam būriui, tiems, kas negali to padaryti patys, labdariai suteikė galimybę išvykti į kelionę net keturioms dienoms. Tai buvo ir unikali vidinė kiekvieno žmogaus kelionė su labai svarbia bendros maldos patirtimi. Džiaugsmingai gėrėtasi jūra, kvėpuota tyru oru, pasidžiaugta surastu gintaro gabalėliu. Carito savanorės Marytė, Dalia, Laima su šios organizacijos vadove Aldona Vasiliauskiene iškylautojams virė ir čirškino pusryčius, pietus bei vakarienę. Aktyvi parapijietė Marytė skyrė pinigėlių pačiam skaniausiam pajūrio tortui nusipirkti. Su savo jauniausiųjų sūnelių ketvertuku vykusi Donata bulvių ir kitų daržovių, lašinukų, net nugarinės pasiruošusi kepti įsimetė tiek, kad užteko visiems keliauninkams. Ledų bei kitų skanėstų, net pramogų vaikams nestigo, tuo per vadovę Aldoną pasirūpino išvykos rėmėjai. Vakarai stovyklavietėje irgi buvo įdomūs ir prasmingi. Keliauninkai net šv. Mišias užsakė Šventosios Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės, bažnyčioje, bendra malda prašė Dievo malonės, stiprybės, globos geradariams. Moderni bažnyčia įspūdį paliko, ypač ant priekinės altoriaus sienos dailininko Juozo Vosyliaus sakralinės dailės kūrinys Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės, freska. Beje, net be giesmių, be vargonų skambesio šv. Mišios švęstos gana šiltai. Įspūdžių katalikiškos alytiškių šeimos parsivežė ir iš pakeliui esančio Pakutuvėnų Šv. Antano Paduviečio vienuolyno. Jo valdos atgailos sala su paprasta nedidele bažnytėle. Nedideliuose nameliuose apgyvendinami žmonės, kurie gyvenimu nusivylę ir nori iš naujo pajusti gailestingojo Viešpaties artumą. Tuo metu Žemaičių Kalvarijos šventovėje vyko didieji atlaidai, jų tradicija gyvuoja jau 366 metus ir yra tikinčiųjų bendruomenės šventės pobūdžio. Neužsukti tiesiog būtų nepadoru, o abu vairuotojai Gintaras ir Audrius stengėsi išpildyti kiekvieno norą. Alytiškiai čia apsilankė, kai buvo švenčiama policijos, valstybės sienos apsaugos, ugniagesių gelbėtojų ir kitų teisėsaugos įstaigų diena, kai buvo meldžiamasi už šios srities darbuotojus bei jų šeimas. Šv. Mišioms tą dieną vadovavo Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Ėjo net kelios labai ilgos procesijos į Kryžiaus Kelio kalnus. Reginys buvo nepakartojamas. Darau tai, nes žinau, kad pinigai nueina pagal paskirtį, matau prasmingus darbus Tekstą karitatyvine tema norisi pratęsti ministro L. Kukuraičio teiginiu, kad skurdas nėra panaikinamas instituciniu būdu, nes labai daug dvasinio skurdo yra pačioje institucinėje veikloje, tam reikia bendruomeninio tipo santykių. Iš tiesų bendruomenės daro stebuklus. Kad ir buvusio miesto triukšmadario Bronislavo Tunylos atveju. Dar pernai vasarą jis miesto centre bildėdamas neįgaliojo vežimėliu, svaidėsi devynaukščiais keiksmažodžiais, žmonės prašydavo policininkų jį kuo toliau išvežti. Iš Prienų savivaldybės, Balbieriškio, į Alytų atsibastęs Bronius nepaisė elementarios viešosios tvarkos, prausėsi ir skalbėsi fontano vandenyje ir kur tik panorėjęs priguldavo pailsėti. Nuo jo klyksmų ir atbulai vairuojamo vežimėlio keliamo triukšmo šiurpo senjorai bei maži vaikai. Kur pradingo keistai besielgęs 61-erių Bronius? Šiandien nebereikia jam vežimėlio, vaikšto ramus, tvarkingai apsirengęs ir savo kojomis, lanko bažnyčią ir veiklių vyrų maldos grupės susirinkimus, lankosi Carite. Ne valdiškos institucijos, o parapijiečiai grąžino jį į normalų gyvenimą, į tikėjimo kelią. Pagyrimo verti ir Bronislavas, ir parapijiečiai, kurie padėjo jam pakilti. Mūsų įstaigos paslaugomis šis žmogus naudojasi nuo šių metų kovo pabaigos, atėjo jau tvarkingas, jokių rūpesčių mums nekelia, laiku sumoka už paslaugą, kambarėlis visuomet tvarkingas. Mes jį retokai matome, žmogus turi reikalų, įsigijo dviratį, juo ir važinėja, giria ramų gyventoją Alytaus nakvynės namų padalinio vedėja Inga Gervelė. B. Tunylos pasikeitimu džiaugiasi nuolatinis Šv. Angelų Sargų parapijos švenčių mecenatas verslininkas R. Seilius. Jis su bendradarbe Marina jau ne vienam padėjo pakilti. Kodėl sostinėje verslą turintiems žmonėms rūpi paremti ne vilniečių, o provincijos gyventojų socialines veiklas? Suprantamas R. Seiliaus ir jo žmonos Raimondos poelgis, jų šaknys Alytuje, bet kodėl tai daro vilnietė Marina? Darau tai, nes žinau, kad pinigai nueina pagal paskirtį, matau prasmingus darbus. Pinigų duoti yra paprasčiausia, kitų nuopelnas yra daug didesnis, nes savo laiko ir darbo aukojimas prasmingesnis reikalas. Man tiesiog rūpi veiklios Alytaus parapijos žmonės, ypač vaikai, trumpai paaiškino labdarė Marina. Autorės ir Donatos Vaitkevičienės nuotraukos
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |