Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Laikas ir žmonės
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Kai kam tremtis nesibaigė ir po 70 metų

Daiva Červokienė

Nijolė Genovaitė Valančiūtė-Garanina taigoje

Nors nuo to laiko, kai okupantai lietuvius trėmė į Sibirą, praėjo jau apie 70 metų, dauguma tautiečių seniai grįžo į Lietuvą, bet yra likusių gyventi ir tremties vietose. Kaip susiklostė jų likimas? Negi jie nenorėjo, nebandė grįžti į Lietuvą?

Nijolė Genovaitė tapo Eugenija ir Ženia

Nijolė Genovaitė Valančiūtė-Garanina – lietuvė, jau kone 70 metų gyvenanti nedideliame Rusijos Irkutsko srities mieste Usoljė Sibirskojė. Mieste, išsidėsčiusiam Angaros pakrantėse, už 83 km nuo Irkutsko, – 83 tūkst. gyventojų, veikia druskos gavybos ir perdirbimo, chemijos ir mašinų gamybos pramonės įmonės, kurortas „Usoljė“, kuriame gydymui naudojamos vietinės druskos, gydomasis purvas. 1947–1953 metais veikė Gulago lageris.

Nijolė Genovaitė turi du pasus – lietuviškame jos vardai taip ir parašyti, rusiškame ji – Genevaitė. Tremtinė sako, kad Nijolės vardas rusams labai neįprastas, todėl jo neištardavo, vadindavo antruoju. Ir tas labai painus, todėl ją dažniau vadina Eugenija, o sutrumpintai – Ženia.