Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Laikas ir žmonės
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Audros laužė –
nepalūžom

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Šventieji rodo kelią

Popiežiaus Pranciškaus vadovautos kanonizacijos iškilmės Romoje

Mindaugas BUIKA

Jauna maldininkė iškėlusi laiko kanonizuoto pijorų kunigo Manuelio Migeso figūrėlę

Kviesdamas visus tikinčiuosius kasdien ištikimai praktikuoti krikščionišką meilę, popiežius Pranciškus paskelbė 35 naujus šventuosius – dauguma jų buvo Lotynų Amerikos kankiniai – ir tvirtino, kad jų pavyzdžiai „rodo mums kelią“. Spalio 15 dieną, sekmadienį, Romos Šv. Petro aikštėje vykusiose kanonizacijos šv. Mišiose dalyvavusiems dešimtims tūkstančių maldininkų Šventasis Tėvas sakytoje homilijoje aiškino, kad į Bažnyčios Altorių garbę iškelti katalikai nesakė paviršutiniškų „taip“ meilei, bet tą „taip“ patvirtino visu savo gyvenimu iki pabaigos.

Tarp paskelbtų naujų šventųjų, 30 kankinių (kunigų ir pasauliečių), kurie patyrė smurtinę mirtį 1645 metais Brazilijoje nuo įsiveržusių olandų kalvinistų rankų. Kiti trys kanonizuoti kankiniai buvo XVI amžiuje Meksikoje nužudyti trys vaikai dėl ištikimybės priimtam katalikiškam tikėjimui ir atsisakymo sugrįžti į pagonybę. Šventuoju paskelbtas ir XX amžiaus pirmoje pusėje miręs ispanas kunigas, pijorų vienuolis, žymus išpažinėjas, moterų vienuolijos kūrėjas ir vargšų globėjas bei 1739 metais miręs italas kunigas kapucinas, garsus pamokslininkas, nuodėmklausys ir mistikas.

Esminė Dievo vaikų siekiamybė

Kun. Vytenis Vaškelis

Nors sulaužydami Dievo meilės priesaką (žr. Rom 5, 12) praradome Rojų, bet dėl Jėzaus Kristaus ant kryžiaus įvykdyto didžiojo Žemės ir Dangaus sutaikymo Švč. Trejybė kasdien mums dovanoja daugybę galimybių su dėkingumu priimti viską, ką Ji teikia, idant mes pamiltume Ją, iš kurios išėjome ir pas kurią turėsime sugrįžti. Dievą mylime ne vien už Jo malones, bet pirmiausia už tai, kad Jis visada yra ir bus Tas, kuris, dėl mūsų laikinojo gyvenimo įprasminimo ir būsimos antgamtinės laimės, tarnauja kiekvienam asmeniui.

Dievo Sūnaus tarnystės esmė – Jo mokinių kojų mazgojimo pavyzdys (Jn 13, 14). Nepaisydamas savo dieviškojo kilnumo, Jis lenkiasi prieš savo nuodėmingus kūrinius – apaštalus– ir plauna jų dulkėtas kojas, nušluosto rankšluosčiu ir sako: „Nuo šiol kiekvienas mano sekėjas bus tiek vertas krikščionio vardo, kiek stengsis panašiai kaip aš aplinkiniams plauti kojas – kad ir mažiausiu poelgiu patarnauti jiems“ (plg. Jn 13, 14–15). Čia slypi didžiausio Kristaus įsakymo prasmė: tiktai tas iš tiesų stengiasi mylėti Dievą, kurio nemato, kai Jėzaus pavyzdžiu, būdamas šalia kito žmogaus, išklauso jį, ir jam pagelbsti...

Keistoka mirties samprata

Marija Gustainienė

Baigiu rengti spaudai septintąją savo knygą – esė ir refleksijų rinkinį „Klausausi tylos“. Idėją jam subrandino įvairūs nugirsti žmonių pašnekesiai mūsų kasdienio ir nekasdienio gyvenimo temomis. Modernėjančiame pasaulyje atsiranda ir „modernių“ požiūrių. Nieko čia nepadarysi, esame labai skirtingi ir turime teisę savo nuomonę išsakyti, bet pati ne kartą suklusau ir bandžiau įsiklausyti, ką išgirsiu tyloje tarp tų pašnekesių, ką išmąstysiu, kaip suvoksiu ir kaip interpretuosiu. Daug minčių skausmingai suplaukia į gilų liūdesį gal dėl to, kad susiformavau kitokį požiūrį ir kol kas negaliu pritarti kitokiai nuomonei. Šis pamąstymas irgi susidėliojo iš nuogirdų, iš to, ką ilgai „išturėjau“ viduje ir užrašiau. Artėja Vėlinės. Vis skausmingiau suspaudžia širdį prisiminimai apie tuos, kurie išėjo. O jų pasiilgau, jaučiuosi kalta, kad neišsakiau, kokie brangūs buvo artimieji. Ir skubėsiu kartu su dauguma į kapines, nešina žvakelėmis ir baltais chrizantemų žiedais. Nejauki tyla pakvimpa baime ir mįslingumu – žemė priėmė tuos, kurių mes ilgimės.

Kauno Arkikatedroje Kauno valstybinio choro atliekamas „Requiem“

Spalio 31-ąją, antradienį, 19 val. Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo Arkikatedroje Bazilikoje įvyks Kauno valstybinės filharmonijos rengiamas koncertas, kuriame skambės Volfgango Amadėjaus Mocarto (Wolfgang Amadeus Mozart) „Requiem“. Įėjimas į renginį laisvas. Kalbamės su choro viešųjų ryšių atstovu Rimantu KLEVEČKA.

Volfgango Amadėjaus Mocarto „Requiem“ Kauno choras atlieka ne pirmą kartą. Kodėl ir šiemet, pasitinkant Visų Šventųjų ir Vėlinių šventes, pasirinkta atlikti didžiojo austrų klasiko gedulingąsias Mišias?

Kauno valstybinio choro repertuare Mocarto „Requiem“ skamba nuo 1971 metų. Dirigentui Petrui Bingeliui subūrus chorą, tai buvo pirmasis kolektyvo atliktas didelės apimties kūrinys. Nors mūsų repertuare nestinga ir kitų muzikų – Džiuzepės Verdžio (Giuseppes Verdi), Luidžio Cherubinio (Luigi Cherubini), Česlovo Sasnausko ir kitų – kompozicijų, parašytų gedulingų Mišių tekstais, artėjant Vėlinių žvakėmis nušvintančiam lapkričiui, vis dėlto dažniausiai pasirenkamas austrų genijaus „Requiem“. Kodėl? Ar tai nėra kasmet pasikartojanti rutina? Galbūt palyginimas ir ne visai vykęs, tačiau esama kūrinių, kurie tampa ženklais, simboliais, kažkuo, kas savotiškai primena radijo šaukinius. Turbūt neretam ieškant muzikinių asociacijų žodžiui „Kalėdos“ mintyse bematant suskambėtų lyriškai jautri Franco Gruberio (Franz Gruber) „Tyli naktis“, Velykos pirmiausia asocijuotųsi su džiaugsmu ir triumfu trykštančiu „Hallelujah“ choru iš Frydricho Hendelio (Friedrich Händel) oratorijos „Mesijas“. Manau, kad lygiai taip pat yra su Vėlinėmis. Jų reikšmės įprasminimą muzikoje daugelis visų pirma sieja su Mocarto „Requiem“.

Kai kam tremtis nesibaigė ir po 70 metų

Daiva Červokienė

Nijolė Genovaitė Valančiūtė-Garanina taigoje

Nors nuo to laiko, kai okupantai lietuvius trėmė į Sibirą, praėjo jau apie 70 metų, dauguma tautiečių seniai grįžo į Lietuvą, bet yra likusių gyventi ir tremties vietose. Kaip susiklostė jų likimas? Negi jie nenorėjo, nebandė grįžti į Lietuvą?

Nijolė Genovaitė tapo Eugenija ir Ženia

Nijolė Genovaitė Valančiūtė-Garanina – lietuvė, jau kone 70 metų gyvenanti nedideliame Rusijos Irkutsko srities mieste Usoljė Sibirskojė. Mieste, išsidėsčiusiam Angaros pakrantėse, už 83 km nuo Irkutsko, – 83 tūkst. gyventojų, veikia druskos gavybos ir perdirbimo, chemijos ir mašinų gamybos pramonės įmonės, kurortas „Usoljė“, kuriame gydymui naudojamos vietinės druskos, gydomasis purvas. 1947–1953 metais veikė Gulago lageris.

Nijolė Genovaitė turi du pasus – lietuviškame jos vardai taip ir parašyti, rusiškame ji – Genevaitė. Tremtinė sako, kad Nijolės vardas rusams labai neįprastas, todėl jo neištardavo, vadindavo antruoju. Ir tas labai painus, todėl ją dažniau vadina Eugenija, o sutrumpintai – Ženia.

Bendruomeninio tipo santykių galia: nuo puikių išvykų iki nelaimėlių pakylėjimo gyventi

Aldona KUDZIENĖ

Alytiškiai prie Baltijos jūros

„Karitatyvinė veikla – kur kas daugiau nei socialinė pagalba“, – yra sakęs socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, dar tuomet, kai vadovavo Vilniaus arkivyskupijos „Caritui“. Alytaus Šv. Angelų Sargų parapijos „Carito“ bendruomenė tai liudija jau gerą dešimtmetį, parapijoje karitatyvinės veiklos patirtis didžiulė ir neįkainojama. Apie kai kuriuos dalykus reikia parašyti, nes verta jais pasidžiaugti. Dar ir dėl to būtinas viešumas, kad yra parapijų, kurios tokios veiklos kratosi kaip papildomos naštos.

Parapijos veikloje dalyvauja išsilavinę žmonės

Visiems suprantama, kad aktyvi, veikli, skaidri organizacija tampa vietos veiklos centru. Šv. Angelų Sargų parapijos „Caritas“ suartina tikinčiųjų šeimas, padeda tiems, kuriems pagalbos tikrai reikia. Čia itin stipriai dirbama su vaikais ir šeimomis, mokoma kitokios patirties – neįkainojamos, pamatinės. Ir visai netiesa, kad šiandien į „Caritą“ kreipiasi tik žemiausio socialinio sluoksnio žmonės. Bet kad organizacija taptų patraukli, jos vadovams reikia nemažai padirbėti.

Telšių vyskupijos kunigų susirinkime – apie naujus darbus

Telšių vyskupijos kunigai, policijos vadovai ir savivaldybių merai su vyskupais Kęstučiu Kėvalu, Jonu Boruta ir Linu Vodopjanovu

Spalio 18 dieną Telšiuose vyko Telšių vyskupijos dvasininkų kasmėnesinis formacijos susirinkimas. Susirinkusiuosius pasveikino ir rytmetinei bendrai maldai vadovavo Telšių vyskupijos vyskupas ordinaras Kęstutis Kėvalas. Pradėdamas maldą jis, pasveikino kunigus ir iš Vilniaus atvykusius vyskupą emeritą Joną Borutą SJ bei Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios kleboną, Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčios rektorių mons. Kęstutį Latožą. Po bendros maldos įžvalgomis pasidalino vyskupas emeritas J. Boruta SJ. Jis kalbėjo apie dabarties realijas ir aktualijas, apie itin sparčiai besikeičiančią situaciją Lietuvoje ir visame pasaulyje, drąsino kunigus nebijoti sunkumų ir pastoracinių iššūkių, pasitikėti Dievo Apvaizda ir Jo vedimu bei veikimu Bažnyčioje. Kunigams vyskupas emeritas linkėjo ištvermės ir ryžto sekti Kristumi ir uoliai skelbti Evangeliją šių dienų pasaulyje.