Žmogaus dvasia neįveikiama
1945 metų spalio švenčių išvakarės Rokiškyje
Dabar Lietuvos, Rusijos ir net kitų Vakarų šalių informaciniuose karuose vis iškyla pokario Lietuvoje tematika, o istorikai prisipažino, kad jų akademinis mokslas šį laikotarpį yra labai menkai sutvarkęs. Stokojama ne tik apibendrinamųjų studijų. Čia daug įvykių, kuriuos vertėtų atgaivinti ir pasistengti, kad jie neliktų tik šeimų prisiminimais, bet prisidėtų ir prie mūsų visų kolektyvinės atminties. Vienas tokių epizodų yra primiršti prieš 72 metus spaliolapkričio mėnesiais nutikę įvykiai Rokiškio miestelyje ir jo apylinkėse. Iki pat karo pabaigos Latvijos pajūryje išsilaikė kelios apsuptos vokiečių ir iš latvių bei estų sudarytos divizijos. Todėl greta jų karo pabaigą čia teko pasitiki ir SSSR NKVD kariuomenės 12-ajam pasienio pulkui, kuriam pagal to laiko madą prie skaitmenų buvo prisegtas ir Rygos pavadinimas. Pulko klajonių istorijoje kita stotele tapo Rokiškis, kur jis buvo pakviestas į pagalbą nesusitvarkantiems su vietos partizaniniu judėjimu. Mūsų istorija prasideda tada, kai šis pulkas 1945 m. spalio 14 d. buvo išformuotas ir jo pagrindu sudarytas 116-asis pasienio būrys, kuris gavo įsakymą persidislokuoti į daug egzotiškesnį kraštą, kur partizanų seniai nebeliko Tolimuosius Rytus užbaigiantį Sachaliną. Pulko vadas pulkininkas Vladimiras Timofejevas, nujausdamas arba žinodamas, kad karo nenuniokoti Rusijos Tolimieji Rytai vis tiek neprilygs tam kraštui, kuriame jo dalinys atsidūrė dabar, įsakė (sic!) savo pulko karininkams ir kariams būsima gerove naujoje vietoje ir maistu ilgai kelionei pasirūpinti kuo greičiau. Įsakymas, aišku, yra įsakymas, tik aplinkybės susiklostė šiek tiek keistokos, nes įvykiai mezgėsi Rokiškyje. SSRS vertinimu, Rokiškis ne taip seniai buvo išvaduotas, bet ne nukariautas miestelis, tačiau vėlesni įvykiai verčia įtarti, kad pasieniečiai su tokiu požiūriu nelabai sutiko, ir rokiškėnai gavo progą įsitikinti, kad gyvenimas prie geležinkelio kartais susijęs ne tik su keliavimo patogumais ar rimtesniu bizniu. Iš pradžių būsimos gerovės pamatus kareiviai ir karininkai ėmėsi kurti gal ir ne taip baisiai: modernizuodami būsimai kelionei rengiamą traukinio sąstatą įsilauždavo į gyventojų namus, išsinešdavo geležines krosneles, duris su visais rėmais, baldus, maistą, išimdavo stiklus (kam gi patiktų rudenį keliauti su skersvėju). Visgi vėliau godumas padvigubėjo dėl nevaržomo girtuokliavimo, jį lydėjo masinis žmonių užpuldinėjimas miestelio gatvėse, geležinkelio stotyje. Iš praeivių buvo plėšiami lagaminai, o išdrįsusieji priešintis būdavo sumušami, grasinama sušaudyti. Įvykiai pakankamai dokumentuoti, juos galima iliustruoti daugybe konkrečių epizodų, greta kurių, ,,už kadro liko ir nemažai tokių, kuriuos galėtų papasakoti tik krašto senbuviai. LSSR vidaus reikalų liaudies komisaras Bartašiūnas rašte SSRS vidaus reikalų komisaro pavaduotojui Apolonovui pirmiausia pasidalina įspūdžiais, kuriuos 12-asis pasienio pulkas paliko Kamajų valsčiaus gyventojams, tie įspūdžiai ypač gilūs Kraupių, Varlių, Tatariškių kaimų gyventojams. Aišku, įvykių geografija buvo platesnė nei Kamajų valsčius, pavyzdžiui, savotiškai su Rokiškio valsčiaus Sakališkių vienkiemio šeimininke Deksniene, pas kurią gyveno, atsisveikinti nusprendė pulko karininkas N. Mazinas. Ponią (ar draugę) Deksnienę, jis, matyt, laikė emancipuota moterimi ir jam pasirodė, kad ši pavogė jo kelnes, todėl pareikalavo kompensacijos 2000 rublių, o kad reikalavimas būtų svaresnis, mosikuodamas bizūnu (rus. nagaika) grasino visai šeimai. N. Mazino pasipiktinimas buvo nemenkas, nes, kai pagaliau išplėšė pinigus, vis tiek jos namą įsakė apsupti ir nieko iš jo neišleisti. Labai ne laiku atėjo į galvą važiuoti į Rokiškį p. Obeliauskui iš Obelių valsčiaus Ažubalių kaimo, nes pasieniečiai čia jį pasigavo, nusivedė į kiemą, nuogai išrengė, o drabužius pasiėmė. Ne mažiau neprotingai pasielgė ir Rokiškio gatvės gyventojas M. Klimčius, atsisakydamas duoti lašinių pasieniečiams. Pats jis atsipirko tik baime (išklausė pažadus, kad bus sušaudytas), bet žmona po kivirčo liko su sulaužyta ranka. Pasieniečių azartas pamažu įsisiūbavo tiek, kad nebelabai sekėsi atskirti savus nuo svetimų: miesto aikštėje trys pasieniečiai užpuolė du kito dalinio karininkus, tie karių veržlumo neatlaikė ir pasislėpė Rokiškio pasų skyriaus viršininkės Nikitinos namuose, o po incidento teko įtaisyti naujus langus.
|
Ar sovietiniai partizanai Lietuvoje buvo partizanai?
Prof. Alfonsas Vaišvila
Mūsų istoriografinė literatūra, nekritiškai sekdama sovietine tradicija, sovietų ginkluotus būrius, veikusius Lietuvoje 19411944 metais, tebevadina sovietiniais partizanais (Žr. Rimanto Zizo knygą Sovietiniai partizanai Lietuvoje 19411944 (2014). Šį terminą sukūrė sovietiniai istorikai, Maskvos įpareigoti įvykius Lietuvoje vertinti ne per Lietuvos valstybingumo atkūrimo siekį, o per Sovietų Sąjungos imperinę politiką, ją bandant maskuoti prestižiniais terminais, tarp jų ir terminu partizanai. Sovietizmo sąlygomis tai buvo suprantamas dalykas, nes Lietuvai buvo leista turėti tik tokią istoriją, kokios reikėjo okupantui. Situacija tampa nesuprantama, kai šį sovietmečio terminą šiandien vartoja ir Nepriklausomos Lietuvos istorikai, nesigilindami į jo konceptualų pagrindą .
|