|
Žmogaus dvasia neįveikiama
1945 metų spalio švenčių išvakarės Rokiškyje
Dabar Lietuvos, Rusijos ir net kitų Vakarų šalių informaciniuose karuose vis iškyla pokario Lietuvoje tematika, o istorikai prisipažino, kad jų akademinis mokslas šį laikotarpį yra labai menkai sutvarkęs. Stokojama ne tik apibendrinamųjų studijų. Čia daug įvykių, kuriuos vertėtų atgaivinti ir pasistengti, kad jie neliktų tik šeimų prisiminimais, bet prisidėtų ir prie mūsų visų kolektyvinės atminties. Vienas tokių epizodų yra primiršti prieš 72 metus spaliolapkričio mėnesiais nutikę įvykiai Rokiškio miestelyje ir jo apylinkėse.
Iki pat karo pabaigos Latvijos pajūryje išsilaikė kelios apsuptos vokiečių ir iš latvių bei estų sudarytos divizijos. Todėl greta jų karo pabaigą čia teko pasitiki ir SSSR NKVD kariuomenės 12-ajam pasienio pulkui, kuriam pagal to laiko madą prie skaitmenų buvo prisegtas ir Rygos pavadinimas. Pulko klajonių istorijoje kita stotele tapo Rokiškis, kur jis buvo pakviestas į pagalbą nesusitvarkantiems su vietos partizaniniu judėjimu. Mūsų istorija prasideda tada, kai šis pulkas 1945 m. spalio 14 d. buvo išformuotas ir jo pagrindu sudarytas 116-asis pasienio būrys, kuris gavo įsakymą persidislokuoti į daug egzotiškesnį kraštą, kur partizanų seniai nebeliko Tolimuosius Rytus užbaigiantį Sachaliną. Pulko vadas pulkininkas Vladimiras Timofejevas, nujausdamas arba žinodamas, kad karo nenuniokoti Rusijos Tolimieji Rytai vis tiek neprilygs tam kraštui, kuriame jo dalinys atsidūrė dabar, įsakė (sic!) savo pulko karininkams ir kariams būsima gerove naujoje vietoje ir maistu ilgai kelionei pasirūpinti kuo greičiau. Įsakymas, aišku, yra įsakymas, tik aplinkybės susiklostė šiek tiek keistokos, nes įvykiai mezgėsi Rokiškyje. SSRS vertinimu, Rokiškis ne taip seniai buvo išvaduotas, bet ne nukariautas miestelis, tačiau vėlesni įvykiai verčia įtarti, kad pasieniečiai su tokiu požiūriu nelabai sutiko, ir rokiškėnai gavo progą įsitikinti, kad gyvenimas prie geležinkelio kartais susijęs ne tik su keliavimo patogumais ar rimtesniu bizniu. Iš pradžių būsimos gerovės pamatus kareiviai ir karininkai ėmėsi kurti gal ir ne taip baisiai: modernizuodami būsimai kelionei rengiamą traukinio sąstatą įsilauždavo į gyventojų namus, išsinešdavo geležines krosneles, duris su visais rėmais, baldus, maistą, išimdavo stiklus (kam gi patiktų rudenį keliauti su skersvėju). Visgi vėliau godumas padvigubėjo dėl nevaržomo girtuokliavimo, jį lydėjo masinis žmonių užpuldinėjimas miestelio gatvėse, geležinkelio stotyje. Iš praeivių buvo plėšiami lagaminai, o išdrįsusieji priešintis būdavo sumušami, grasinama sušaudyti. Įvykiai pakankamai dokumentuoti, juos galima iliustruoti daugybe konkrečių epizodų, greta kurių, ,,už kadro liko ir nemažai tokių, kuriuos galėtų papasakoti tik krašto senbuviai. LSSR vidaus reikalų liaudies komisaras Bartašiūnas rašte SSRS vidaus reikalų komisaro pavaduotojui Apolonovui pirmiausia pasidalina įspūdžiais, kuriuos 12-asis pasienio pulkas paliko Kamajų valsčiaus gyventojams, tie įspūdžiai ypač gilūs Kraupių, Varlių, Tatariškių kaimų gyventojams. Aišku, įvykių geografija buvo platesnė nei Kamajų valsčius, pavyzdžiui, savotiškai su Rokiškio valsčiaus Sakališkių vienkiemio šeimininke Deksniene, pas kurią gyveno, atsisveikinti nusprendė pulko karininkas N. Mazinas. Ponią (ar draugę) Deksnienę, jis, matyt, laikė emancipuota moterimi ir jam pasirodė, kad ši pavogė jo kelnes, todėl pareikalavo kompensacijos 2000 rublių, o kad reikalavimas būtų svaresnis, mosikuodamas bizūnu (rus. nagaika) grasino visai šeimai. N. Mazino pasipiktinimas buvo nemenkas, nes, kai pagaliau išplėšė pinigus, vis tiek jos namą įsakė apsupti ir nieko iš jo neišleisti. Labai ne laiku atėjo į galvą važiuoti į Rokiškį p. Obeliauskui iš Obelių valsčiaus Ažubalių kaimo, nes pasieniečiai čia jį pasigavo, nusivedė į kiemą, nuogai išrengė, o drabužius pasiėmė. Ne mažiau neprotingai pasielgė ir Rokiškio gatvės gyventojas M. Klimčius, atsisakydamas duoti lašinių pasieniečiams. Pats jis atsipirko tik baime (išklausė pažadus, kad bus sušaudytas), bet žmona po kivirčo liko su sulaužyta ranka. Pasieniečių azartas pamažu įsisiūbavo tiek, kad nebelabai sekėsi atskirti savus nuo svetimų: miesto aikštėje trys pasieniečiai užpuolė du kito dalinio karininkus, tie karių veržlumo neatlaikė ir pasislėpė Rokiškio pasų skyriaus viršininkės Nikitinos namuose, o po incidento teko įtaisyti naujus langus.
Visgi eilinių gyventojų užgyventas turtas negalėjo lygintis su tuo, ką turėjo visuomeninės ir valstybinės organizacijos. Tą įsimintiną spalio mėnesį Rokiškio kultūros klubas ir amatų mokykla neteko visų kilimų, 120 m2 audeklo, visų langų su visais rėmais, 20 suoliukų, elektros instaliacijos su lemputėmis, užuolaidų, 66 m vilnonio audeklo, 350 suknelių. Klubui nuostolių buvo padaryta už 35 400 rub., amatų mokyklai už 55 420 rub. (ir iš kur visa tai, juk pokaris, visur visko trūko). Spalis mėnuo nešiltas, o grūdintis, prisitaikyti prie Sibiro klimato pasieniečiai neskubėjo: iš miškų ūkio sandėlio pasiėmė 142 m3 malkų (tiesa, dalį komerciniais tikslais pardavė po 80 rub. už kubą), iš kito malkų už 49 061 rub., o Rokiškio tarybiniame ūkyje malkoms išardė visą namą (detalių nežinome, bet visgi tikime, kad namas nebuvo gyvenamas). Lyginamosios istorijos specialistams turėtų būti įdomu, kad 12-ojo pasienio pulko pasieniečiai negerbė sovietinių valdžios įstaigų beveik tiek pat, kiek pokario lietuvių partizanai: vien Kamajų valsčiuje per nepilnus du mėnesius jie pasiėmė vykdomajam komitetui priklausančius 30 vežimų šieno ir 7 vežimus malkų. Gal tai ir nebuvo daug ano meto Rokiškio apylinkių rinkai (čia reikėtų minėti dar kelis irgi šieną praradusius ūkininkus, bet tai jau smulkmenos) ir pašarų kainos nekrito, bizniukas galėjo pasiteisinti. Teisybės dėlei nereikėtų nutylėti to, kad kai kuriems ūkininkams pasiliko rašteliai, kad iš jų Raudonosios Armijos pagalbai paimta, pavyzdžiui, du maišai bulvių, šieno ar dar ko nors, bet įdomu būtų pasekti vėlesnį tų vekselių likimą. Tikrai įsimintina Rokiškio gyventojų pažintis (kai kas ją vadina siaubimu) truko maždaug apie tris savaites, kol pulkas pagaliau išvyko. Nėra dokumentų, kurie liudytų, kad kažkam iš naujosios valdžios tai būtų rūpėję Lietuvos SSR NKVD komisaras generolas Bartašiūnas tuo klausimu kreipėsi į Maskvą tik gruodžio mėnesį, kai šaunieji pasieniečiai jau turėjo būti prie Ochotsko jūros.
Rokiškio pogromas, ne toks ir retas ano meto istorijoje (pavyzdžiui, tuo pat metu, spalio viduryje, Panevėžyje ir Radviliškyje gana linksmai leido laiką ir 130-asis pasienio pulkas, bet tai jau kita istorija), išsiskiria nebent tuo, kad buvo apdainuotas ministerijos lygmeniu. Norintiems paneigti auksčiau išdėstytus faktus rekomenduojame pirmiausia sukritikuoti LSSR NKVD komisaro Bartašiūno pranešimą SSRS vidaus reikalų komisaro pavaduotojui Apolonovui. Nesunkiai rasite: LYA, f. V-141, ap. 3, b.3.
P.S. Straipsnį dedikuojame tiems, kurie pokario įvykiuose ieško pavyzdžių terminui banditizmas pagrįsti.
Rimantas Zagreckas, Gintautas Miknevičius
© 2017 XXI amžius
|